jaustukas | Lietuvių kalba ir literatūra

Sudurtinis tarinys

Sudurtiniai tariniai – tai vardažodiniai tariniai, nes viena jų dalis yra vardažodis. Tokio tarinio dalys dvi: tai jungtis + vardinė dalis.

Jungtis – tai gramatinė tarinio dalis, svarbi visam sakiniui, nes rodo modalumą, laiką, asmenį ar beasmeniškumą. Ji neformuoja tarinio turinio. Jį formuoja vardinė dalis. Vardinė dalis – tai negramatinė tarinio dalis, formuojanti tarinio turinį.

Priklausomai nuo raiškos, skiriamos trys jungčių rūšys: grynoji, negrynoji ir netikroji. Grynoji – tai veiksmažodžio „būti“ formomis išreikšta jungtis. Ji dar skirstoma į išreikštąją ir neišreikštąją (nulinę arba elipsinę).

Nulinė jungtis – tai tokia, kuri atitinka esamajame laike veiksmažodžio „būti“ formas (3 asmens forma dažniausia):

„Ąžuolas – medis.“
„Mokykla – antrieji namai.“

Elipsinė jungtis – tai neišreikštoji jungtis, kuri turi ne esamojo laiko reikšmę. Jai numatyti reikia konteksto:

„[Gyveno kartą du broliai.] Vienas – turtingas, antras – nuskurdęs.“

Negrynoji jungtis turi prasminį savarankiškumą, eina predikatyvų junginių pagrindiniu dėmeniu. Ji – semantiniai „būti“ pakaitai: likti, daryti, virsti, tapti, atrodyti, apsimesti, dėtis, vadinti, vadintis ir t.t.

„Aš vadinuosi Jonas.“ (Pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Dienos eis ilgyn.“

Negrynoji jungtis panašiai kaip grynoji būna dažniausiai išreikšta, bet jei ji neišreikšta, tai gali būti arba elipsinė, arba nulinė.

„Motinos gailestis lieka gailesčiu, o pabarimas – * pabarimu.“ (* praleistas veiksmažodis „lieka“, taigi dabar čia yra elipsė)

Negrynoji nulinė jungtis yra tada, kai sakinys sentencinio pobūdžio. Kartais nėra svarbu nustatyti veiksmažodį prie vardinės dalies:

„Katinas senyn, nagai ilgyn.“

Netikroji jungtis – tai ta, kuri reiškiama savarankiškais veiksmažodžiais, o šie patys vieni gali sudaryti paprastos formos tarinį. Eina jungtimi todėl, kad šalia jų yra kitas žodis, išreiškiantis būvį arba būseną. Loginis kriterijus – tai, kad kitas žodis nereiškia koduojamo turinio, atskiro komponento.

Būvis: „Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga.“ (tampa medžiu)
„Mano senelis dvare tarnavo eiguliu.“
Broliai dieną lakstė juodvarniais.“

PASTABA. Sudurtinio tarinio netikroji jungtis negali būti neišreikšta.

Vardinė dalis.Pagal rūšį su veiksniu skirstoma į (tik asmeniniuose sakiniuose):

a. derinamąją
b. nederinamąją

Loginis derinimas: „Aš – mokytoja.“ „Aš – mokytojas“

Derinamosios vardinės dalys reiškiamos būdvardiškais žodžiais:

„Vakaras buvo gražus.“
Brolis buvo pavargęs.“ Abiejuose sakiniuose galima įterpti „toks“, „tokia“

„Aš likau vienas.“

Derinamąja vardine dalimi vadinama ir tokia, kuri išreikšta būvio vardininku. Tai koreliuojamoji vardinė dalis:

„Ąžuolas yra medis.“ („medis“ – derinamoji dalis)
„Mes drąsūs kaip ereliai.“

Nederinamoji vardinė dalis. Joje ryšiai priklauso nuo santykio su tariniu:

• reiškiama bevardės giminės forma:

„Dabar dienos trumpa.“
„Buvo netikėta.“

• Linksniuojamųjų žodžių kilmininku:

„Kieno tas eilėraštis?“
„Jos žiedas iš aukso.“
„Mokytojas buvo ramaus būdo.“

• Įnagininku (kai būvis pastovus). Jis būna su tapsmo veiksmažodžiais:

„Kur matyta, kad ožys būtų daržininku?“ (=taptų)

• Prieveiksmis:

„Gerai tiems, kurie mokosi.“
„Į vakarą Onutei pasidarė blogiau.“
„Buvo daug.“

• Bendratis:

„Amžių nugyventi, ne lauką pereiti.“
„Nagrinėti, ne ropė krimsti.“

• Jaustukai, ištiktukai:

„Mokyklos direktorius oho.“ (=geras)
„Tavo valia bus šnipšt.“
„Jei tu už, tai aš abiem rankom prieš.“

Nederinamosios vardinės dalies pozicijoje gali būti frazeologizmas:

„Tas darbas jam buvo peilis po kaklu.“ (=sunkus)

• Prielinksninės konstrukcijos:

„Pagal Jurgį ir kepurė.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Mišrusis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas

Tarinys

Pirmą akivaizdų tarinių skirstymą yra pateikęs 1911 metais lietuvių kalbos sintaksininkas J. Jablonskis. Tarinius jis suskirstė į tris rūšis: grynuosius, sudurtinius ir suvestinius.

Visose kitose klasifikacijose šis skirstymas išliko nepakitęs. Pirmasis Jablonskinį tarinio skirstymą išklibino 1963 m. Jonas Zemvaldas Balkevičius, pateikęs sudėtingą klasifikaciją, kuri buvo nepriimta. Jis skirstė taip:Vientisinio sakinio pvz.: „Lipk, tamsta, žemyn.“ (pabrauktieji žodžiai – tariniai)
„Dabar ir aš būsiu pagirtas.“ (būsiu pagirtas – sudėtinė veiksmažodžio forma)
Tarp „būti“ formos ir dalyvio negalima įterpti įvardžio „toks“ arba „tokia“.
Sudėtiniai – veiksmažodiniai: „Tuojau turi tekėti saulė.“
Sudėtiniai – vardažodiniai: „Ąžuolas yra medis.“
Sudurtiniai: „Pienininkas grįžo piktas.“

Dabartiniame sintaksės moksle sudurtinių tarinių jau nebeskiriame. 1927 metais savo lietuvių kalbos sintaksėje Mykolas Durys pirmą kartą išskyrė pažymininį tarinį, o dabar jis visuotinai priimtas dalykas.

Dabartiniuose sintaksės darbuose, pradedant nuo 1976 metų lietuvių gramatikos, yra sukurta visus atvejus apimanti logiška tarinių klasifikacija. Čia tariniai skirstomi į:

1988 metais išleista V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“, kurioje tarinys buvo skirstomas taip:

Tariniai su keliais komponentais – tai mišriųjų tarinių atitikmuo.
Vientisiniai paprastosios formos tariniai yra tokie, kurie išreikšti vienu veiksmažodžiu arba dalelyte, dalelyčių samplaika.

1. Tipas – visos įmanomos įvairių nuosakų ir įvairių laikų veiksmažodžių formos:

„Laukas šienu kvepėjo.“
„Jauni šoka – žemė dreba.“
„Neužmigdys naktis žvaigždės.”
„Rašykime atsišaukimą.“

Netiesioginė nuosaka: „Kaimynas pas mus atėjęs ir sakąs.“

2. Vientisiniai paprastos formos tariniai, reiškiami veiksmažodžių atitikmenimis (jaustukais ir ištiktukais):

„Vaike, še obuolį.“ (=imk)
„Obuolys bumbt nuo stalo.“ (=nukrito, nupuolė)

3. Vientisinis paprastos formos tarinys gali būti išreikštas bendratimi;
„Šitaip pasakyti motinai.“

Sudėtingos formos tariniai – tai tokie, kurie išreikšti ne viena savarankiško veiksmažodžio forma, bet tos formos dėl tam tikrų gramatinių priežasčių negali būti atskiriamos. Jos sudaro vieną vienovę. Galima skirti samplaikas (pagal raišką):

I.
a) skirtingų veiksmažodžių: „sužibo sublizgo“, „sužvelgė subildo“
b) tų pačių veiksmažodžių: „Plaukia plaukia baltos burės per marias.“, „Kad šoks nešokęs zuikis iš krūmų; bėgte įbėgo.“

II. Samplaikos su ištiktukais:

„Švilpt ir numušė kepurę nuo galvos.“

III. Eiti / būti + ir + kita veiksmažodžio forma:

„Ėmė ir nuraškė obuolį.“
„Eik ir pabandyk įkurti ugnį.“
„Sukaitau subuvau, kol darbą padariau.“

IV. Frazeologizmai:

„Kas čia prikišo pirštą?“
„Vaikas išėjo iš tėvų valios.“

V. Neskaidomi žodžių junginiai (semantiniai) su veiksmažodžiais: atlikti, daryti, duoti, eiti, reikšti, turėti, vesti…

„Kiekvienas žmogus turi atlikti pareigą.“ (=padaryti)
„Vaikas deda daug pastangų.“ (=stengiasi)
„Jis davė valią rankoms.“
„Tu man duok žinią.“ (=pranešk)
Eiti pareigas = dirbti;
“Tai kėlė nuostabą.”
“Kam bus reiškiama užuojauta?”
„Iškėlė vestuves.“
„Keliasi į puikybę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mišrusis tarinys
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Tarininis pažyminys

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.”, „Man skauda galvą.”);
su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.”).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Kalbos kilmės teorijos

Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu:

1. Dievas davęs visiems daiktams pavadinimus.
2. Žmogui Dievas parodęs gyvius ir šis juos pavadinęs.
3. Išminčius viręs vandenį ir kai šis pradėjo šnypšti, jis liepęs sušaukti tautas ir pagal tai, koks garsas buvo – dabar yra tokia ir tautos kalba.

Pirmieji mokslininkai, bandę aiškintis kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų išminčiai:

a) ANALOGISTAI tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Žymiausias atstovas – Heraklitas (VI –V a. pr. m. e.).
b) ANOMALISTAI priešingai – manė, kad daiktų pavadinimai esą žmogaus susitarimo rezultatas. Žymiausias atstovas buvo Demokritas (V – IV a. pr. m. e.).

Vėliau atsirado garsų pamėgdžiojimo teorija (anomatopėjinė). Buvo manoma, kad žmogus kalbą sukūrė pamėgdžiodamas vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t. Šios teorijos laikėsi garsus XVII – XVIII a. vokiečių filosofas ir matematikas G. Leibnicas. Ją paneigė V. Humboltas, Š. Baly. Kurie teigė, kad tokių žodžių kalboje nėra daug. Antra, būdingos ir sąvokos (akmuo, diena, duona), kurios neturi nieko bendra su pamėgdžiojimu.

Jaustukinė, emocinė teorija. Šios teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas, filosofas Ž. Ž. Ruso, XIX a. gamtininkas Č. Darvinas, kalbininkai H. Šteintalis, A. Potebnia, rašytojas J. Grimas ir kiti. Tačiau jaustukinių žodžių kalboje yra mažai ir jie neapibūdina abstrakčių sąvokų.

XIX a. antrojoje pusėje filosofai L. Nuarė ir K. Biucherio buvo sukūrę „darbo šūksnių“ teoriją. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O. Jespersenas iškėlė „originalią“ hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo ir žaidimo. Tačiau visų teorijų problema ta, kad kalbos teorijų atsiradimo problemos nesiejo su paties žmogaus kilme ir žmonių kolektyvų susidarymu, o visiems gerai žinoma, kad nėra kalbos be visuomenės.

Marksizmo – leninizmo veikėjas F. Engelsas veikale teigė, kad:
• kalba negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme;
• kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo;
• kalbos negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Besiformuojantys žmonės priėjo prie to, kad jiems iškilo reikalas kažką vienas kitam pasakyti. Taigi, buvo sukurta dar viena teorija, kuriai linkę pritarti daugelis mokslininkų, – poligenezės teorija. Ji teigė, kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.

Jai priešinga yra monogenezės teorija, kuri teigia, kad kalba atsirado vienoje vietoje. Ši teorija remiasi šventuoju raštu ir teigia, kad viskas prasidėjo nuo Ievos ir Adomo. Žmonės plito po žemę, kalbos ėmė tolti, todėl pasidarė nepanašios.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (II dalis)
Fonografija (III dalis)