Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Vaižganto kūrybos viršūne galima laikyti apysaką „Dėdės ir dėdienės“, išleistą 1929 metais. Tai išties vienas brandžiausių ir meniškiausių kūrinių, pasakojantis apie tą laiką, kai baudžiava jau ėjo į pabaigą, tačiau visas dėmesys sutelktas ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, bet į trijų pagrindinių veikėjų – Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo – paveikslus, jų ryšį su gamta ir su pasauliu.

„Dėdės ir dėdienės“ – tai meilės apysaka, kuriai nebuvo lemta išsiskleisti. Labiausiai Dėdės ir dėdienėsVaižgantą domino vieno iš pagrindinio veikėjų – Mykoliuko vidinis pasaulis. Jam ir skiriamas didžiausias dėmesys. Mykoliukas – tai didelio masto idėja.

Baigęs dėstytojauti (1929 m. universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą), Vaižgantas atsidėjo grožinei kūrybai ir apie 1930 ir 1932 metus parašė apysaką „Nebylys“. „Nebylys“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas, kurio pagrindas – neleistina meilė ir ribos, kurias peržengęs, žmogus sugriauna savo gyvenimą. Šia apysaka Vaižgantas daug prisidėjo prie lietuvių literatūros psichologizacijos.

Netikėta lietuvių prozai apysaka „Nebylys“ priskiriama prie „tamsiųjų“ Vaižganto kūrinių, nes ji remiasi kriminaline istorija. „Joje išryškėja egzistencinė linija, dieviškųjų ir velniškųjų jėgų sandūra. Žmogaus pasąmonėje daug sumaišties. Veikėjų tragizmas kyla, kai neįstengiama suderinti poelgių ir doros. Egzistencinės antinomijos apysakoje susiliejo su kaimo kasdienybės vaizdais. Kaimo buitis gelbsti ir pražudo žmones. Uždaras gyvenimas kondensuoja aistras, ima reikštis „velnio galybė“, instinktų pergalė prieš dorybę, net ir meilė atsiduria satanizmo zonoje.

Pagrindinis apysakos konfliktas kyla ne dėl prieštaringos situacijos, bet dėl prieštaringos psichologijos. Įsimylėjęs Ameliją, Jonas žengia pirmą žingsnį šeimos sakramento sulaužymo link. Įvedama išpažintis.

Apysakoje aiškiai teigiama, kad žmogus privalo suvaldyti savo aistras ir būti valingas. Vaižganto pasakotojas visada yra maksimaliai optimalus, jis niekad nesusitapatina su veikėjais, jų nevertina, bet kartais polemizuoja.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“

Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius“.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai

Juozas Tumas – Vaižgantas priskiriamas romantiniam laikotarpiui. Tai „Aušros“ ir „Varpo“ laikų žmogus. Visa rašytojo kūryba yra pasirodžiusi būtent nepriklausomoje Lietuvoje.

Savo laiku J. T. Vaižgantas buvo gyva legenda, apie jį sklido kalbos. Gimęs paskutinis šeimoje per Marijos gimimo dieną, mamos buvo paaukotas dievo tarnybai. Jis įstojo į kunigų seminariją ir ją baigė. Seminarija ir kunigystė įstatė Vaižgantą į rėmus, aptramdė jo emocionalų charakterį. Seminarijoje jo impulsyvus temperamentas buvo nukreiptas kita linkme – Vaižgantas įprato daug dirbti, todėl išmoko įveikti save. Jis visą gyvenimą išliko moralus ir ištikimas savo tikslams ir profesijai.

J. T. Vaižganto gyvenimas skirstomas trimis etapais:
•    iki spaudos atgavimo;
•    iki valstybės sukūrimo;
•    po 1918 m. atgavus nepriklausomybę. Tada Vaižgantas stipriai įsitraukė į visuomeninį darbą.

Pirmuoju etapu Vaižgantas pasireiškė kaip tautiškai subrendęs žmogus. Į seminariją jaunuolis atvažiavo kaip susipratęs lietuvis ir į įvairiausius užgauliojimus atsikirsdavo drąsiai. Seminarijoje aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, domėjosi gimtąja kalba, kurią tuo metu dėstė kalbininkas Kazimieras Jaunius. Studijuojant jam į rankas pirmą kartą pakliuvo VaižgantasMaironio poema „Per skausmus į garbę“. Tuomet Tumas įsiaudrino ir per savaitę įsijungė į laikraščių leidybą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir nuo 1897 m. iki 1902 m. faktinis jo redaktorius.

Kai ištrėmė Vaižganto brolį, Tumas labai išgyveno. Tačiau tai paskatino jį dar labiau rūpintis spauda: jis užmezgė ir palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, daug keliaudavo po parapijas ją platindamas, mokė vaikus skaityti.

Pamažu Vaižgantas įsitraukė ir į ir slaptųjų mokyklų kūrimą, tačiau nesiliovė redagavęs nelegalius laikraščius. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“, dėl kurio susilaukė nemažai skundų ir buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, o nuo 1902 m. lapkričio 28 d. imtas slaptai policijos sekti kaip nepatikimas.

1905 m. Vaižgantas dalyvavo Didžiajame Lietuvos seime, pasisakė už nekruviną revoliuciją, kurią pats vykdė parapijose: kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę, tačiau susilaukė Rusijos valdžios represijų.

Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Tumas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Artėjant nepriklausomybei, Vaižgantas atrado save šalia tautininkų. Bendraudamas su bolševikais siūlė rašyti vadovėlius.

1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną ir ėmė leisti „Viltininkų“ laikraštį. Kaune buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, dirbo universitete, kur dėstė literatūros istorijos paskaitas.

Pirmasis Lietuvos seimas taip pat buvo Vaižganto nuopelnas. Jis apvažiavo visą Lietuvą, telkė žmones, kritikavo Krikščionių demokratų partijos veiklą. Vėl suartėjo su tautininkais, bet nuo politikos ilgainiui nutolo. Visas jėgas skyrė kitų organizacijų veiklai: Vaižgantas buvo 23 organizacijų pirmininku.

J. T. Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune ir buvo palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Vaižganto kūryba randasi iš daugelio galimybių. Joje daug gyvenimo aprašymo. Žmogaus sukurtą pasaulį įtvirtino romantizmas. „Kūryba – naujos rūšies tikrovė“ (J. Keliuotis). „Gyvenimą visada patikrina literatūra“. (Č. Milošas)

XVIII a. II pusė – XIX a. I pusė – prasideda romantizmas, vėliau jį pakeičia impresionizmas, dar toliau avangardas. Romantizmo pradininkais Europoje laikomi vokiečiai, vėliau Ienos mokykla ir filosofai Novalis (tikr. Frydrichas L. fon Hardenbergas), L. Tykas, Šlėgelis, F. V. J. Šėlingas. Buvo iškeliamas jausmas, fantazija, kur pastaroji buvo priešpastatyta romantiniam švietimo epochos protui.

Romantizmo mokykla daug dėmesio skyrė demokratijos principui: iškeliama tėvynė, liaudis, tauta, įvedama tautosaka.  Romantinė epocha naujai pažvelgė į istoriją, į viduramžius, kaip tamsius, bet kartu tokius, kur radosi mokslas, vertimai, krikščionybė. Tai davė pradžią naujam mokslui. Romantizmo epocha nusipelnė tuo, kad paneigė tam tikrus meno kanonus, atmetė klasikos autoritetus. Romantinėje poezijoje kartu eina jausmas ir refleksija.

Suklesti romanas, romantizmas leidžia kalbėti apie meno teoriją, maišyti stilius, žanrus, atsisakyti aprašinėjimo. Atsiranda ženklų apie suskilusią žmogaus sąmonę. Ypatingas dėmesys skiriamas tautosakai – tai tikriausias menas. Romantikai ima rinkti tautosaką (Pvz.: broliai Grimai). Taip atsiranda sąvoka „folkloras“, o vėliau ir žmogaus vienišumo ribotumo suvokimas, žmogus apmąsto save ir tai pasmerkia jį liūdesiui, nevilčiai, desperacijai (tai jau vėlyvajame romantizme).

Dievas suvokiamas kaip begalinė visuma, o žmogus – vienas ir kenčiantis. Svarbus istorijai aspektas – kad žmogus suvokia ir konstatuoja savo menkumą, smulkmeniškumą. Tikrovės ir idealybės neatitikimas kelia ironiją. Išsivadavimu tampa mirtis, tačiau keičiasi santykis ir į pačią mirtį – norima nuo jos atsiriboti ir ją suprasti. Iš viso to randasi egzistencinė įtampa. Rašomos filosofinės poemos, istoriniai romanai. Romanas – tai judėjimas, kuris iškėlė individą ir jo subjektyvius pojūčius.

PragiedruliaiV. M- Putinas rašė, kad romantiku yra buvęs tik Mickevičius, Lietuvoje – Poška ir jo karta, nes idealizavo Lietuvos praeitį. Tuo tarpu Vaižgantas nėra romantikas, nes stovi arčiau realizmo (aprašo gyvenimą). Vaižganto kūryboje skleidžiasi ryškus temperamentas ir gyvumas. „Pragiedruliuose“ remiasi blaiviu protu ir stipria valia. Be to, panaudoja mistinę iracionalią nuojautą, kuri yra arčiau romantinės sampratos. Negyvuose daiktuose išgirstamas Dievo balsas. Pirmoje romano „Pragiedruliai“ dalyje dominuoja „protai naujienos“, tačiau antroji kupina romantinės estetikos.

Vaižganto kūryboje visada yra nuoroda į gyvenimišką tikrovę: Saulius ieškojo „romantinio Lietuvos žodžio“, bet vėliau pasirenka kitą orientyrą – slaptus laikraščius. Rašytojas romane lietuvius apibūdina kaip inertiškus, tačiau kartu ir nebijančius darbo. „Pragiedruliai“ – lyg atsvara inertiškam žmogui. Romane rodoma tai, ko nėra, bet galėtų būti, – tai susiję su skandinavišku gyvenimo būdu, kuriuo Vaižgantas taip žavėjosi.

Tipiškiausias veiklus lietuvis romane yra Benediktas Šeševilkis – tai Vaižganto pastanga parodyti, kad gyvenimas yra kiekvieno formuojamas ir kuriamas proto bei valios pastangomis. Visas Benedikto gyvenimas yra „pradėjimas“, kurį žmogui nėra paprasta išsiugdyti. Ilgainiui jis tapo šykštuoliu, bet tai nėra nieko bendra su klasikiniu šykštumo pavyzdžiu. Benediktas ne dėl pinigų gyveno, bet dėl veiklumo, iniciatyvos, geresnio gyvenimo troškimo.

Dar vienas veiklaus veikėjo paveikslas – Napalio Šeševilkio, kuris tarsi neranda savo kelio. Jis mėgsta skaityti, gimnazijoje piešia ir lipdo, vėliau griežia smuiku ir fleita. Napalys priešingas savo tėvui žmogus – jis sugebėjo veiklumą ir energiją suderinti su lietuvybe ir rašto mokymu. Taip jis atranda gyvenime savo vietą, nors ir dirbdamas išgyvena vienatvę.

Romane svarbi gamtos ritmo pajauta. Napalys sutapęs su gamta, su jos ritmu – giliausia žmogaus pajautimo esme. Tik tremtis sutrikdo šį ritmą. Milošas yra teigęs, kad keturi metų laikai yra patys natūraliausi ritmai.

Gondingos krašto centrinė figūra – daktaras Gintautas. Jo paveikslas turi autobiografinių Vaižganto detalių. Žmogų formuoja darbas ir veikla. Veiklos stygius, pvz.: Vaižgantui, buvo pragaištingas. Koktu be priverstinio darbo.

Vaižgantas taip ir netapo tuo kūrėju, kurio kūriniuose viršų ėmė tikrovė (kaip kad apie Vaižganto kūrybą buvo sakęs V.M.-Putinas), nes be visa ko buvo atiduota duoklė menui. Buvo noras sukurti tai, ko nebuvo ar buvo paneigta, reikėjo nustekentai tautai pasakyti, kad ji vis dar yra tauta. „Sukurti tai, ko nebuvo“ yra lygu – sukurti kultūrą, o tai jau kūrybinio veiksmo darbas. Vaižgantas buvo įsipareigojęs tiek gyvenimui, tiek ir menui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika