Vokiečiams kaip tautai apibūdinti tiktų keletas neigiamų epitetų: jie, žiūrint iš lietuvio perspektyvos, yra kiek naivoki, kvaili, šiek tiek pasipūtę, mėgstantys pademonstruoti savo galią, neretai užsiimantys sutarčių sudarymu su Dievu, kurios neduoda rezultatų. Šiose situacijose vokietis yra „pašiepiamas“ paties aukščiausiojo:
„Hitleris, eidamas pro kryžių, ir klausia Kristaus:
– Viešpatie, ar aš esu laimingas šiame pasaulyje?
– Laimingas, – atsako jam Dievas.
Hitleris ir vėl klausia:
– O kodėl aš laimingas?
– Todėl tu laimingas, kad mano kojos prikaltos prie kryžiaus, – atsakė jam Kristus.“
Iš esmės, anekdotų daugumą sudaro karo ir politikos temos. Tokiuose anekdotuose paprastai dalyvauja ir rusai arba apie juos užsimenama. Jei eina derybos apie tai, kas laimės karą, tai dažniausiai pabrėžiama, kad vokiečiams nėra šansų (pvz.: berniukas mėto monetą ir buria: jei atsivers herbas, laimės rusai, jei skaičius – anglai, o vokiečiai laimėtų tik tuo atveju, jei moneta ore pakibtų, kas visiškai neįmanoma). Anekdotuose politikos ir karo temomis akcentuotinos realijos – SS daliniai, bunkeriai, šautuvai, kardai, bombos, skridimas lėktuvu. Pagrindinis veikiantysis – Hitleris.
Dar viena tema – vokiečių pasipūtimas ir kvailumas (pvz.: vokietis, nakvojęs pas žmogelį klojime, skilandį palaikė rusų bomba). Jiems būdingas kitų pamėgdžiojimas tuose dalykuose, kur jie ko nors nesupranta (pvz.: jei lietuvis suvalgęs silkę prašo vandens, kad silkė neva galėtų plaukti, tai vokietis suvalgęs lašinius sakys, jog „kiaulė nori gerti“) arba kaip tik nori pasirodyti protingesni už kitus (miške niekas neatpažįsta ežiuko, tad vokietis pasisiūlo pakviesti savo mokytą sūnų į pagalbą, o šis nustato, jog tai trijų dienų pempykštis).
Nors frazeologizmų apie vokiečius beveik nėra, tačiau esamuose kaip tik ir akcentuojamas kvailumas: ◊ aklas vokietis – kvailas, ◊ kvailas kaip vokietis – kvailumas išsakomas palyginimu, ◊ kaip vokietis po pietų – sakoma apie kvailai besielgiantį.
„Įeina vokietis katalikų bažnyčion per pamaldas ir stovi, klausosi. Kunigas, atsisukęs nuo aukuro, pradeda:
– Dominus vobiskum.
Vokiečiui pasirodo, kad sako: „Domė bus vyskupu“, nes jis turėjo sūnų Domę. Iš to džiaugsmo vokietis sako:
– Še tau, kunige, už tą gerą pora jaučių.
Kunigas atsisukęs vėl gieda:
– Oremus.
Vokietis išgirdęs vėl sako:
– Kas tau rūpi, ar ariamus duosiu, ar ne, bet tik duosiu.“
Tokie pavyzdžiai, galima sakyti, yra vokiečių kalbos imitavimas, arba dar tiksliau, per kalbą yra rodomas jų nemokšiškumas kalbėti kitos tautos kalba, kad juos suprastų. Patys nedaug svetimą kalbą suprasdami patenka į komiškas situacijas. Frazeologizmuose šiuo požiūriu yra akcentuotas tik vokiečių kalbos nesuprantamumas (◊ vokiečio šneka – sakoma apie tuos, kurie kalba nesuprantamai).
___________________________
Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)