Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama

Skaitant Vydūno dramas, realistinis būdas tam visai netinka. Jose akcentuojamas rituališkumas. Vydūno dramos – filosofinės, idėjų arba simbolistinės neoromantinės dramos. Esama simbolizmo apraiškų (perteikiamos amžinos idėjos, ritualai, pavyzdžiui, gelbėjimo ritualas).

Skiriamos trys ritualo virsmo stadijos:
•    herojaus atsiskyrimas nuo buvusios egzistencijos;
•    riba, slenkstis, kurį reikia peržengti (riba tarp seno ir naujo);
•    naujos egzistencijos atstatymas, grįžimas prie seno.

Dramose veikia šviesios ir tamsios jėgos, vyksta jų kova. Autorius vertinamas kaip slėpiningų galių regėtojas.

Vydūnas vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio tapybą. Juodu su Čiurlioniu pirmieji pradėjo ieškoti menų sintezės. Čiurlionis – tapyba ir muzika, Vydūnas – muzika ir vaizdas. Dramose sieja žodį ir spalvą, šviesos efektus, muziką ir choreografiją. Galima rasti ir spalvų simbolizmo („Vakaro giesmėje“).

Dominuoja vizijų ir alegorijų poetika. Ryški buitiškoji plotmė (ir dramose ir komedijose). Dramose (tragedijose) scena susijusi su veikėjo išgyvenimais ir gyvenimo etapais, stengiamasi neregimą pasaulį paversti regimu – atskleisti ne formas, o idėjas.

Scenos pervadintos reginiais. Iš 40 Vydūno kūrinių tik ketvirtadalis yra komedijos, bet būtent nuo jų autorius pradėjo savo kūrybos kelią. Dramas Vydūnas vadino misterijomis.

Garsiosios draminės trilogijos: „Probočių šešėliai“ (iškeliama mintis apie būtinybę saugoti protėvių dvasines vertybes), „Amžina ugnis“ (siužetas pagrįstas XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos istorijų įvykių simboliniu fantastiniu traktavimu), misterijos „Mūsų laimėjimas“, „Sigutė“, „Ragana“, Jūrų sparnai“ – pastaroji kritikų buvo sutikta kaip itin nepaskaitoma drama.

„Amžina ugnis“ yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų, išleistų 1913 m., tačiau parašyta dar 1902 m. ir vaidinta Tilžėje. Ši drama atskleidžia romantiškąjį Vydūno pasaulį, kuriame skleidžiasi pagrindinės jo idėjos, vaizdinė medžiaga ir atmosfera. Joje susipina tautos ir individo koncepcijų sintezė bei meninis jų įkūnijimas.

Filosofinį visos savo kūrybos pagrindą Vydūnas nusakė šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į ją dedamas.“ Toji idėja suskamba ir „Liepsnų Ryto Giesmėj“, kai Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!
Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!
Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!
Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,
Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos.“ <…> Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų.„Įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą.“

Vydūnas dramas kūrė iškilmingoms šventėms Rytprūsiuose vaidinti. Kūrė aiškiai įcentruotą dramos centrą, kur visada yra svarbiausias semantikos elementas – ugnis, aukuras, kalnas, medis, kapas. Tai ir atliekamų apeigų objektas ir mitinis pasaulio centras, ryšys su dievais, jungtis su dangumi ir žeme.

Esama sąsajų su mitologija – nuo centro nutolti pavojinga. Pavojus visada ateina iš išorės.

Virsmo centre yra siekimas, kad herojus atgimtų iš naujo, virstų geresnis. Dramos paremtos mitine logika – herojus visada pašauktas atstatyti pasaulio tvarką. Pagrindinio veikėjo pozicijoje labai dažnai atsiduria moteris. Herojaus žūtis visada yra auka (ir kartu tai ženklas), kuri atstato pasaulio tvarką.

Į dramą Vydūnas įvedė chorą (paimta iš antikos), kuris dramos veiksme nedalyvauja, tik vertina. Herojai ieško paslapties atskleidimo būdų.

Išplėtota regesių poetika, vystomos idėjos. Vydūnas teigė, kad žmogus tik iš vidaus teaugąs, todėl jam rūpėjo ne fotografinis tikslumas ar psichologizmas, o tobulėjimas vidumi. Vydūno herojai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Pasiekę aukščiausią tašką jie žūva kaip šventenybės.

Visuose kūriniuose jam rūpi lietuviškasis likimas, einąs iš žilos praeities ir nusitęsiąs į būsimąsias kartas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose  svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)

Markas Porcius Katonas (234-149 m. pr. Kr.) – tai dar vienas to laikmečio romėnų rašytojas, žinomas kaip pirmasis prozininkas. Jis skelbė romėnams, kad reikia imtis rašymo nesekant graikais. Dėl savo pažiūrų buvęs graikų retorikos priešas, mat jis manė ir nuolat teigė, kad reikia kalbėti trumpai ir suprantamai (jam priklauso sentencija „Kalbėk trumpai ir suprantamai“). Markas Porcius Katonas parašė veikalą „Origines“ (kilmės), skirtą Romos istorijai, tad per visą istoriją romėnams išliko kaip vertybių puoselėtojo simbolis.

Archajiniame laikotarpyje intensyviausiai vystėsi drama. Romėnų teatras tapo skirtingas nuo graikų teatro, nes neturėjo bendrybių su religija. Čia aktoriai buvo vergai, o pats teatras atrodė taip: svarbiausia vieta buvo scena, nereikalinga tapo orkestra, nes nebuvo choro, o žiūrovai dramą žiūrėjo stovėdami. Romėnų teatras buvo medinis, lengvai išardomas, ne taip kaip graikų (akmeninis). Romėnai, perdirbinėdami graikų pjeses, panaudojo kontaminacijos principą (truputį seno ir truputį naujo) ir taip sukūrė naują dramą. Tragedijas nuo šiol skirstė į „tragedija krepidata“ ir „tragedija praecitata“ (=prėcitata), o komedijas į „komedija palliata“, paremtas graikiškais siužetais, ir „komedija togata“ (paremtas romėniškais siužetais).

Romėnų teatre nebuvo kaukių, o tarp veiksmų romėnai darydavo pertraukas. Pertraukų metu pasirodydavo fleitininkas ir grodavo (kartais ir dainuodavo) iki kito veiksmo. Aktoriai  buvo perėmę iš graikų drabužius (daug reiškė spalvos). Vaidinimai vykdavo keturis kartus per metus.

Kalbamuoju laikotarpiu gyveno ir kūrė įžymiausi romėnų komedijų rašytojai – Titas Makcijus Plautas ir Publijus Terencijus Afrias.

Titas Makcijus Plautas (apie 250 – 184 m. pr. Kr.) buvo genialus komedijų kūrėjas. Jo komedijos yra parašytos sekant graikais.

Plautas buvo kilęs iš vargingos šeimos, apie jo išsilavinimą nėra žinoma. Būdamas jaunas jis atvyko į Romą, sunkiai vertėsi, šiaip ne taip įsiprašė dirbti teatre kaip aktorius ar scenos darbininkas. Nuo tada jis ėmė pats rašyti komedijas. Plautas minčių sėmėsi iš „naujosios antikinės“ graikų komedijos ir buvo „komedija palliata“ kūrėjas. Buvo teigiama, kad jis parašęs apie 130 komedijų, tačiau mūsų dienas pasiekė apie 20 komedijų (21 – osios išliko tik fragmentai).

Plauto komedijos – tai pirklių ir intrigų komedijos. Siužetai – sentimentalūs, o veikėjai – grubūs, šmaikštūs. Plauto komedijos labai linksmos, nes jose pilna juoko bei aštroko sąmojo. Autoriaus juokas primityvus, nesigilinama į žmogaus išgyvenimus, o kalba išraiškinga, artima šnekamajai liaudies kalbai. Svarbus kūrybos ypatumas – tautosakos elementų panaudojimas dainuojamosiose komedijų dalyse – kantikuose.

Plauto kūriniuose veikia tipinės figūros: gudrus vergas, nelaimingai mylįs jaunuolis, karys pagyrūnas, viliotoja mergelė, sąvadautoja senė. Garsiausiomis komedijomis laikomos: „Vergas – apgavikas“ („Pseudolas”), „Dvyniai“, „Karys pagyrūnas“, „Puodas“ ir dar keletas kitų („Amfitrionas“, „Belaisviai“, „Trys skatikai“, „Duonos kirminas“, „Bachidės“, „Epidikas“, „Pirklys“). Plautas mėgo vaizduoti apsukrius vergus, kurie sumaniai išgelbsti negudrius ir verksmingus savo ponus.

Keletą komedijų aptarsiu:
Komedija „Amfitrionas” – tai mitologijos parodija, bet Plautas ją apibūdina kaip tragikomediją. „Amfitrione“ veikia karaliai ir vergai, o šalia jų dar ir dievai. Siužetas nesudėtingas: kalbama apie Heraklį, Alkmenės sūnų, gimusį iš ryšio su Dzeusu, kuris prie Alkmenės prisiartino įgavęs jos vyro pavidalą. Alkmenė pagimdė dvynius. Baigtis, tarsi išeitis, kuri pataiso santykius tarp vyro ir žmonos.

„Dvyniai“ – komedija, pagrįsta antrininko motyvu, kuris sumaišo normalią įvykių eigą. Sirakūzuose gimsta dvyniai, kurių vienas (Menechemas) pasimeta, todėl tėvai ir antrąjį pavadina pirmojo vardu. Užaugęs Menechemas vyksta ieškoti brolio. Kelionė prasideda nuotykiais.

Vėliau, jau sekdamas šios Plauto komedijos siužetu, Šekspyras sukūrė „klaidų komediją”.

Plautas, mėgdžiodamas „naująją“ komediją, palaipsniui nutolo nuo jos dvasios, tačiau pjesėse niekada neplėtojo nei politinių, nei socialinių temų. Jo komedijos – tai kūriniai, kuriuose nesistengiama kelti nei klausimų, nei į juos atsakyti. Svarbu tik prajuokint žiūrovą. Būtent dėl to autoriaus komedijose gausu dainuojamųjų monologų bei dialogų, gausiai vartojami garsiniai sąskambiai – aliteracijos ir asonansai bei kartojami žodžiai su vienodomis šaknimis.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Romėnų literatūra, kaip ir visa kultūra, pavadinimą gavo iš Romos miesto. Ji kūrėsi apie III a. pr. m. e. Romėnų literatūra skirstoma į tris periodus:

1. Archajinis literatūros periodas (III – II a. pr. Kr.)
2. Klasikinio laikotarpio literatūra (80 m. pr. Kr. – 18 m. pr. Kr.):
a. Cicerono epocha (80 – 40 m. pr. Kr.)
b. Augusto epocha (40 – 14 m. pr. Kr.)
3. Poklasikinės literatūros periodas arba sidabro epocha (I a. po Kr. – II a. po Kr.)

Romėnų literatūra vadinama ta literatūra, kuri parašyta lotynų kalba ir kuriai būdinga graikų literatūros įtaka.

ARCHAJINIO LAIKOTARPIO LITERATŪRA

Romėnų literatūros pradininku laikomas graikas, iš pradžių buvęs vergas, paskui dėl savo gabumų tapęs atleistinis, Livijus Andronikas (miręs apie 204 pr. Kr.). Nuo jo iki Cicerono tęsėsi archajinis laikotarpis. Veikiant graikų literatūrai, formavosi archajinio laikotarpio romėnų literatūros žanrai, buvo kuriami epai, tragedijos bei komedijos, tuo metu padėti retorikos pagrindai.

Romos valstybei buvo reikalingi išsimokslinę graikai, galintys plėtoti kultūrą ir mokyti jaunąją kartą. Tam be abejo buvo reikalingi rašytiniai veikalai lotynų kalba. Tada Livijus Andronikas išvertė „Odisėją“ (saturniko metru), iš pradžių mokyklose skaitytą kaip vadovėlį. Vėliau iš graikų į lotynų kalbą perdirbinėjo tragedijas ir komedijas.

Tuo pat laikotarpiu iš graikų kalbos vertė epus ir rašė poeziją Livijaus Androniko pasekėjas romėnas Gnėjus Nevijus. Žymiausias jo kūrinys – saturninėmis eilėmis sukurta poema „Pūnų karo giesmė”. Mūsų dienas tepasiekė smukūs fragmentai.

Panašia veikla pasižymėjo ir Kvintas Enijus (239-169 pr. Kr.). Tai buvo poetas, tuo metu išsiskyręs iš visų kitų savo talentu. Pagrindinis jo darbas – istorinis epas, kurį sudaro aštuoniolika knygų, „Analai“ (metraščiai). Jo išliko vos keli šimtai eilučių. Tai buvo svarbiausias romėnų epas iki Vergilijaus „Eneidos“. „Analuose“, priešingai nei Nevijaus poemoje, pasakojimas pradedamas ne saturninėmis eilėmis, o hegzametru. Nuo Enijaus visa lotyniškoji epinė poezija pradėta eiliuoti pagal graikų eilėdaros kanonus.

Be šio epo sukūrimo Kvintas Enijus padirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, taip pat parašė kelias tragedijas romėniškais motyvais. Kvintas Enijus laikomas satūrų autoriumi. Satūra – tai eilėraščių rinkinys įvairiausiomis temomis (tačiau nieko bendra su satyra). Be visa to, jis dar rašė epigramas ir yra žinomas kaip kulinarijos vadovėlio autorius.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Naujoji atikinė komedija. Menandras

Be aleksandrinės poezijos, didelę reikšmę helėnizmo laikotarpiu turėjo naujoji antikinė komedija. Jau viduriniojoje komedijoje buvo ženkliai pastebimas buitiškumas, o naujoji atikinė komedija pasiekia buitiškumo viršūnę: išnyksta politikos temos, įsivyrauja melancholija, nebėra komiškumo, visai susilpsta choro vaidmuo, o siužetai ima kartotis – pamestas ir surastas vaikas arba prievarta, meilės intriga. Suvienodėję siužetai reikalauja ir vienodų veikėjų – taip susiformuoja veikėjų tipų kaukės.

Pagrindiniais tipais tampa: mergina – nedrąsi ir neryžtinga, jaunuolis – kilmingas, kvailokas ir nesavarankiškas, vergas – apsukrus, šelmis ir apgavikas, hetera – godi pinigų, taip pat nusenęs ir viskuo nepatenkintas tėvas.

Svarbiausiais naujosios antikinės komedijos atstovais laikomi atėnietis Menandras, Difilas ir Filemonas.

Menandro (343–291 m. pr. m. e.) veikalų išliko daugiausiai: jis yra parašęs apie šimtą komedijų, su kuriomis dalyvavo įvairiuose komedijų konkursuose (bet nesėkmingai). Jo komedijos mums tapo žinomos Egipte radus papiruso ritinių su įvairiomis kūrinių dalimis.

MenandrasMenandras – miestietiškų komedijų kūrėjas, kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo kūriniams toli iki Aristofano komedijų politinio tendencingumo, nes tuo metu laikai buvo neramūs, tad komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Pjesėse paprastai dominuoja atėniečių kasdienybė – buitis, sukrėsta atsitikimo – atsitiktinumo, santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni komedijų tipažai: gudrus vergas arba karys pagyrūnas.

Menandras puikiai išmanė žmogaus psichologiją ir tai panaudojo savo veikaluose. Komedijose jis elgiasi humaniškai – nesumenkina veikėjų, nesmerkia ir iš jų nesijuokia. Galima sakyti, kad kaip tik humanizmo idėja ir yra Menandrui svarbiausia. Kartais jo komedijose vyrauja ne komiškasis, o melodraminis pradas. Jam būdingas perėjimas nuo primityvaus linksmumo prie subtilaus pajuokavimo. Siužetai šmaikštūs ir išradingi. Komedijoje „Nukirptoji“ vyrauja moralinė problematika, o išlikusioje Menandro komedijoje „Bambeklis“ dažnas yra meilės motyvas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Klasikinis graikų literatūros periodas