Žyma: konfliktas

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

„Skirgaila“ – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija.

Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius Borisas Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 metais dramą perkūrė lietuviškai, pakeitė ir nemažai papildė. Drama turi griežtą kompoziciją – tai lyg istorinės dramos modelis.

SkirgailaDrama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės.

V. Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Skirgailos tragizmą ir didybę sujungia charakteris.

Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas
rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.

V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.

Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė – tai politika, kuri jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė: poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai, valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.

Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“. Religija – prievartos ir žudynių priedanga.

Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai:

1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Lenkai ir vokiečiai pristatomi proto – jausmų kontrasto principu.
2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn.
3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi.
4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį.
5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi.
6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės.

Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio herojaus vertinimo prieštaringumą.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose  svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)

XIX a. antroje pusėje proza dar tik brendo ir formavosi pro didaktikos klodą.
Edmondas De Amiči (1864 – 1908) tuo metu parašo knygą „Širdis“. Rašytojas augo kaip tik tuo metu, kai Italijoje vyko nacionalinis judėjimas. Tarnaudamas armijoje rašė apybraižas, redagavo žurnalą „Karinė Italija“, domėjosi auklėjimo ir ugdymo klausimais, mokinio psichologija ir mokytojo vaidmeniu. Iš sukauptos patirties ir atsirado knyga „Širdis“, kaip mokinio dienoraštis.

Per trumpą laiką pasirodė 41 romano leidimas. Knyga galėtų vadintis „Vienerių mokslo metų istorija“. Romane į berniuko įspūdžius įterpiami tėvų laiškai ir mokytojo pasakojimai apie vaikų poelgius. Labiausiai vertinamos moralinės žmonių savybės, teigiama, kad auklėti reikia ne pamokslavimais, o geru pavyzdžiu. Rašytojas nuolat suveda herojų su vaikais ir suaugusiais. Herojaus šeima ideali, joje vyrauja santarvė, meilė, vyresnieji padeda jaunesniems, tėvas ir motina nuolat moko sūnų mylėt tėvynę, mokyklą, gerbti žmones, rodo gyvenimišką pavyzdį, kaip tai reikia daryti. Knygoje gailestingumui, pareigai, meilei priešpastatomas žiaurumas, egoizmas, nepagarba vyresniems, abejingumas nelaimės ištiktiems. Tai sentimentali knyga. Į dienoraštį įsiterpia apsakymai. Viskas, apie ką pasakoja vaikas, atrodo realiai jo išgyventa.

Paaugliams rašė ir Merė Meips Dodž (1831 – 1905). Į vaikų literatūros istoriją ši autorė įėjo su knyga „Sidabrinės pačiūžos“. Tai istorija apie vaikus Hansą ir Grytę, kurie buvo vargšai. Veiksmas vyksta Olandijoje. Nors rašytoja nėra ten buvus, tačiau socialines, buitine idėjas perteikia per neįprastai spalvingai pateiktą gamtą.

Markas Tvenas. Tai ryškiausias XIX a. II pusės rašytojas. Tikrasis vardas ir pavardė Samuelis Langhornas Klemensas (1835 – 1910). Tai buvo velniūkštis išdaigininkas, trečias iš keturių išgyvenusių Džono ir Džeinės Klemensų vaikų. Rašytoju tapo atsitiktinai. Tėvui mirus įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo, ruošėsi tapti Locmanu. Plaukiodamas Misisipe dažnai girdėdavo žodžius „Mark Tvain“, kuriais būdavo nusakomas vandens gylis, juos jis ir pasirinko savo slapyvardžiu. Ėmęs rašyti sunkiai taikėsi ir su mintimi, kad jo skaitytojai bus berniukai. Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi – „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Princas ir elgeta“ (1882), apysaka „Hekelberio Fino nuotykiai“ (1884).

Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų literatūrai. Savo kūriniais pademonstravo, koks turi būti tikrasis vaiko paveikslas ir kaip galima apsieiti be didaktikos. Jis sąmoningai buvo antididaktiškas rašytojas. Tiesiogines didaktines tezes jo kūryboje pakeitė siužetas – moralinio pasirinkimo situacija, dilema.

Tomo Sojerio nuotykiuose sprendžiama dilema, ar pasakyti teisėjui, kad gydytoją nužudė indėnas Džo, ir atsidurti pavojuje, ar nutylėti ir likti saugiam. Prince ir elgetoje – ar Tomas Kentis išmes už rūmų vartų princą Eduardą VI, ar prisipažins, kad jis ne tikrasis princas. Visais atvejais nugali sąžinė, dora prigimtis, todėl situacijos poveikis kur kas stipresnis, nei atvira didaktika. Šioje knygoje panaudojama susikeitimo situacija.

Tomas – ryški asmenybė. Tomo Sojerio nuotykiai – tai protestas prieš suaugusiųjų gyvenimą. Esminis knygoje esantis konfliktas – žodžių ir veiksmų neatitikimas suaugusiųjų pasaulyje, todėl Tomas ir yra išdykęs berniukas. Tvenas išjuokia to meto švietimo sistemą, juokiasi iš sentimentalių knygų.

Hekelberio Fino nuotykiuose vaikystės tema rutuliojama kitaip. Čia Tvenas iškyla kaip satyrikas, psichologas, stilistas. Kiekviena šios apysakos dalis yra kaip užbaigtas vienetas, kiti dar sako, kad tai šedevras. Juokas čia daugiaplanis – jis apima viską: herojų, charakteristikas, aplinką. Juokas suteikia galimybę į viską žiūrėti iš šalies. Hekelberis ramesnis, sąžiningesnis, jį dažniau graužia sąžinė. Įvestas į realų suaugusiųjų pasaulį susiduria su gyvenimiškais nuotykiais. Taip Hekelberio paveikslas plečiasi, didėja.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Meninės raiškos priemonės (1)

Meninės raiškos priemonės – tai meninio teksto kalbos raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas.

Pateikiu pagrindines raiškos priemones, kurios padės analizuojant bet kokį meninį tekstą:

Ironija – paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas;

kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu;

katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač per meną;

kolizija – priešingų interesų, siekimų, nuomonių, tikslų, jausmų susidūrimas;

konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova;

humoras – linksmas, nepiktas juokas;

kontempliacija – didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas; gilinimasis į vidinė pasaulį, savęs stebėjimas, apmąstymas;

ritmas – kiekvienas tolygus garsų pasikartojimas, kaitaliojimasis, kalbos bangavimas;

argumentas – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys;

autoironija – pasišaipymas iš savęs;

sentencija – trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis;

aforizmas – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: “Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia”. – F. de Larošfuko.

motyvas – smulkiausias kūrinyje vaizduojamo pasaulio elementas;

leitmotyvas – literatūrinio turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis ypatingą reikšmę / smulkiausias kūrinyje vaizduojamo pasaulio elementas;

tema – pagrindinis motyvas ar motyvų grupė;

metonimija – sudėtingas sąvokos kitimas paprasta, konkrečia, dažniausiai vietoj visumos pasakoma dalis. Reikšmė perkeliama remiantis loginiais ryšiais, erdvės, laiko, priežasties ir pasekmės;

metafora – vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė: tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto, pvz.: “padangių ašaros”, “vilties gėlelė į saulę stiepės” – S. Nėris.

detalė – itin išryškintas koks nors daiktas grožiniame tekste;

sarkazmas – 1. piktas pašiepimas, aštri ironija; 2. kandi, pajuokiama pastaba, siekianti pažeminti, įžeisti;

parodija – svetimo stiliaus panaudojimas siekiant pasišaipyti, ką nors pajuokti;

simbolis – daiktinis, vaizdinis arba garsinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis kokią nors sutartinę reikšmę, reiškiantis kokią nors idėją;

dinamika – kurio nors reiškinio kitimas, plėtotė, judrumas, veiksmingumas; / kalbos garsų srauto intensyvumo kitimas;

statika – ramybės arba pusiausvyros būsena;

perspektyva – žiūrėjimo taškas, pozicija;

retrospektyva – žvilgsnis į praeitį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (2)

Vinco Krėvės drama „Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Vincas Krėvė „Skirgaila“.

Tikslai:

• gilintis literatūros teorijos ir istorijos žinias;
• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, atsakinėjant į klausimus;
• ugdyti dorinę sąmonę analizuojant kūrinio vertybių sistemą.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės ir apibendrinimo (pokalbis).

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, euristinė užduotis, vaidmeninis skaitymas.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1.    Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Laurušas J. Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje. – V., 1983.
3. Literatūros teksto interpretacija. – V., 2000.
4. Pabarčienė R. Šekspyro trauka.  Krėvės „Skirgailos“ analizės etiudas. – V., 2002.
5. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.
6. Tupikienė L. Lietuvių dramaturgijos nagrinėjimas VII – XI klasėje. – K., 1983.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeita pamoka buvo skirta kūrinio analizei (analizuotas antras ir trečias dramos veiksmas).

Ši pamoka bus skirta ketvirto dramos veiksmo analizei ir viso kūrinio apibendrinimui. Atskirai bus gilinamasi į finalines scenas, jas mokiniai ruošis skaityti vaidmenimis. Skirgailos personažą analizuos ir apibendrins viso kūrinio kontekste.

Kita pamoka bus įvadinė apie naują literatūros kryptį simbolizmą „Bendrieji simbolizmo bruožai“. Pagrindinius simbolizmo bruožus bandys įžvelgti analizuodami Rainerio Marijos Rilkės eilėraštyje.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinių veikla
I. Įvadiniai darbai (5 min.) Pamokos pradžioje trumpai aptariami namų darbai. Mokytojas pasako, kad šiandien bus analizuojama ketvirtoji dramos dalis ir apibendrinta visa drama.
II. Pirminis kūrinio suvokimas (15 min.) Pokalbis 1. Kaip paskutinės dramos dalies pavadinimas siejasi su jos turiniu? 1. Pavadinimas tiesiogiai apeliuoja į pagrindinio herojaus Skirgailos asmenybės padėtį situacijoje, į kurią jis pateko pasirinkęs tam tikrų veiksmų kelią. Čia kuriama priešprieša: žemiškojo kapo duobė praryja moraliai pakilusį Kelerį, o moraliai miręs Skirgaila prasmenga dvasios tuštumos bedugnėn. „Bedugnė“ gali simbolizuoti ir padėtį, kurioje yra atsidūrusi visa valstybė.
2. Pamokos pradžioje aptarėme, kad kulminacija gali būti visa paskutinė dramos dalis, tačiau joje esama keleto ir ryškesnių įvykių – lūžių, kurie gal kaip tik ir galėtų būti kulminacinės vietos. Kokie tai įvykiai? 2. Keletas tokių lūžių galėtų būti: Kelerio apsisprendimo mirti scena, taip pat ta vieta, kur Skirgaila suvokia tikrąją padėtį ir liepia kuo greičiau pakasti karstą: „ SKIRGAILA (nieko neklausydamas, įbedęs akis į karstą, žengia du tris žingsnius priekin, paskui užpakaliu slenka atgal, nustebęs praveda ranka per veidą). Nejaugi? (Lyg atsikvošėjęs). Ak, štai kas yra? (Ploja delnais). Ei, kareiviai! (Kareiviams, kurie pasirodo duryse). Imkite jį greičiau ir pakaskite!.. Tik greičiau… <…> Greičiau jūs ten judėkit!..
Peržvelkite sceną, kur kalba Šviesusis ir Tamsusis vyras. 3. Kur ir kada vyksta šios scenos veiksmas? 3. Veiksmas vyksta Kapeloje, vakare, viduryje pastatytas karstas, aplink jį degančios žvakės ir lempelės. Pradėjus kalbėtis abiem vyrams, tarsi viskas aplink išnyksta, vyrauja tamsa, tik apie karsta šviesu:„ Kapela kupina mėlynos šviesos. Visi lyg pranyksta, matyti tik viena kunigaikštienė.“
4. Kas dalyvauja veiksme? 4. Jonas Skarbekas kalba maldas neva už Stardą, keli bajorai susirinkę visa tai stebi, kunigaikštienė meldžiasi. Keleris lyg ir nieko neveikia, bet čia ir vyksta pagrindinis „veiksmas“ – jis mąsto, bando apsispręsti. Čia galima minėti Tamsųjį ir Šviesųjį vyrus, kurie veikia sieloje kaip dvi vidinės jėgos.
5. Kas yra tie Šviesusis ir Tamsusis vyrai? Ar jie realūs? Kas jais atskleidžiama? 5. Šie vyrai nėra realūs. Jie padeda atskleisti herojaus vidinį konfliktą, parodyti dvi jėgas, kovojančias Kelerio viduje. Šviesusis vyras atstovauja žmogaus kilnumą, gėrį; Tamsusis vyras – tarsi savisaugos instinktas, reikalaujantis pirmiausia žiūrėti savęs.
6. Apie ką kalba abu vyrai? 6. Abu pateikia svarius argumentus: Šviesusis, kad reikia geriau mirti garbingai ir riteriškai, saugant kunigaikštienės garbę, Tamsusis, kodėl pirmiau reikėtų gelbėti save.
7. Kaip jaučiasi Keleris? 7. Jis turėtų jaustis labai dviprasmiškai – iš vienos pusės labai silpnas ir pasidavęs baimei, dvejonėms, persmelktas kančios, siaubo, iš kitos pusės – racionaliai mąstąs ir save drąsindamas Keleris turėtų jaustis gan stiprus dvasiškai, ryžtingas pranykstant Tamsiajam vyrui.
„Tyliai pamąstykite, jei reikėtų suvaidinti šią sceną, kaip turėtų kalbėti abu vyrai, kaip Jonas Skarbekas, koks turėtų būti visų veikėjų balso tonas. “ 8. Kaip turėtų kalbėti veikėjai? 8. Galimi įvairūs pasvarstymai, bet kalbos turėtų kelti šiurpą, baimę, bet tuo pačiu kurti gedulingos aplinkos vaizdą.
III. Teksto suvokimo gilinimas ( 15min.) Mokytojas skirsto mokinius vaidmenimis. Mokiniai skaito sceną, bando perteikti jos nuotaiką, paryškindami prasminius akcentus.
Euristinė užduotis (5 min. ) Tyliai peržvelkite finalinę sceną.
9. Kada ir iš ko Skirgaila supranta, kad vietoj Stardo guli Keleris? 9. Įėjus kunigaikščiui pūsteli vėjas ir atsidengia Kelerio galva iki akių. Butrimas perspėja Skirgaila apie velionio pasikeitimą, bet tada valdovas nesureaguoja, o po kunigaikštienės nualpimo atidžiau įsižiūrėjęs supranta klastą.
10. Kodėl liepia kuo greičiau pakasti karstą? 10. Skirgaila supratęs klastą pasielgia neapgalvotai, tiesiog žengia lengviausiu susidorojimo keliu, taip susidoroja su Keleriu, tarsi parodo valdovo galybę.
11. Ką rodo toks neapgalvotas ir skubotas Skirgailos poelgis? Ar Keleris atstoja viską, prieš ką Skirgaila kovojo? 11. Galima įžvelgti Skirgailos kaip valdovo bejėgiškumą. Nuo tragedinės didybės jis puola į smulkų kerštą ir susitvenkusią pagiežą atpalaiduoja aklai, įnirtingai, gyvuliškai, nukreipdamas ją į jam svarbią, bet pavienę ir pačią prieinamiausią auką. Iš tiesų, Keleris iš dalies yra vienas valdovo priešų, bet tai pavienė auka, kuri neatstoja visos priešininkų jėgos.
12. Skirgaila įvykdo savo pažadą-atkeršija vokiečiui. Jis nugalėtojas, ar pralaimėjęs? Kodėl? 12. Jis pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.
13. Iš kur kyla Skirgailos tragizmas? 13. Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.
14. Kaip dramoje kuriamas komizmas? Iš ko pasišaipoma? 14. Komizmas daugiausia kuriamas kontrasto principu ir yra demaskuojamojo pobūdžio, nukreiptas į lietuvių priešininkus (daugiausiai ekspozicinėje scenoje, kur veikia lenkai). a) Pasišaipoma iš lenkų – čia komiškas efektas kuriamas pasitelkiant kalbos toną ir turinį, žodžių ir elgsenos kontrastus (žemojo stiliaus kalba šneka aukščiausio socialinio sluoksnio žmogus vyskupas Henrikas Mazovietis: nuo „nusidėsite šventajai dvasiai, o nusidėję amžino neteksite gyvenimo“ iki „nezaunyk niekų“ (gudrus ir ciniškas politikas, taktinių manevrų ir retorinių vingrybių meistras) / „Taip mane sutikti!..Mane, kunigaikštį, aukštą bažnyčios dignitorių ir svarbiausiąjį karaliaus patarėją!.. Patsai didysis Romos ciesorius nebūtų drįsęs tiek užgauti mane ir mano asmeny įžeisti šventosios bažnyčios ir lenkų karaliaus garbę…“. Pajuokiamas luominis ir tautinis pasipūtimas, vos tramdoma agresija kits kito atžvilgiu (tarp savųjų). b) Ironizuojami ir jo veiksmai – Bažnyčios galių perdėtas išpūtimas: „Štai padūmiau, ir nebėra tavo pažadų. Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!“ – sako Onai Duonutei. c) Puotos laiminimas – krikščioniškojo pasaulio atstovai, skelbiantys taką, patys vieni kitų atžvilgiu yra agresyvūs.
15. Kas dramoje lemia Skirgailos veiksmus ir pasirinkimus? Kaip jos suprantamos, kada tampa svarbios? 15. Lemia vertybės – tėvynė, tiesa ir meilė.Tėvynė – politika jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti.Tiesa – tiesoieška vyksta religijos sferoje.Meilė – poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai, valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.
16. Kur dramoje matomas idealo ir tikrovės neatitikimas ir kada kyla šių sferų konfliktas? 16. Kai yra suardomos vertybės – kyla idealo ir tikrovės konfliktas.Tėvynė – konfliktas kyla, kai neatitinka pasirinktos strategijos ir taktikos, kai keliami tikslai neįgyvendinami pasirinktomis priemonėmis.

Tiesa – Skirgaila ieško tiesos ne tikėdamas, o viską tikrindamas pats, jis nori žinoti, o ne tikėti. Su lietuviais jis krikščionis, su krikščionimis – pagonis.

Meilė – mylėdamas jis nemoka išprovokuoti palankumo sau, meilėje nesugeba duoti arba duoda ne tai, ko iš jo tikimasi. Žmonių santykiuose, kaip ir politikoje jis veikia jėga.
Mokiniai namie ruošis rašyti interpretacija iš dramos „Skirgaila“ ištraukos.
V. Vertinimas. (2 min.) Aktyviausiai dalyvavę mokiniai įvertinami pažymiais.

__________________________

Daugiau 11 klasės pamokų planų:

Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“