Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)

„Veidų ir problemų“ pratarmėje pats autorius rašo, kad ,,čia spausdinamos skirtingais metais tremtyje parašytos studijos turi literatūrinės kritikos ir literatūros istorijos požymių, tačiau jose vis dėlto vyrauja kritiko žvilgsnis, kurį skatino tragiškas lietuvių tautos ir jos literatūros gyvenimas.”

Jonas Grinius literatūrą traktavo kaip kovojančios tautos balsą. Tai įrodo jo straipsniai apie Maironį (,,Kovotojas tarp dviejų frontų“ 37 psl., ,,Jo kovos ginklas – poezija“ 41 psl.), Vincą Mykolaitį – Putiną (,,Maištas ir prometeizmas“ 218 psl.), Bernardą Brazdžionį (,,Dievo ir žmogaus šauklys“ 279 psl.). Ypač aiškiai jis savo poziciją reiškia bendro pobūdžio straipsniuose ,,Lietuvių literatūra tarp kūjo ir priekalo“ (313 psl.), kur dėsto lietuvių literatūros raidą nuo Stalino diktatūros iki 1960 m.

Jonas Grinius vienodai lengvai ir profesionaliai kalba tiek apie dramą (,,Vinco Krėvės istorinės dramos“ 81 psl.), tiek apie lyriką (Donelaitis, Maironis, Sruoga, Putinas, Brazdžionis), ar prozą (,,Tėviškės miestelis tremtinio žvilgsniu“ 357 psl.). Aptarinėdamas kūrybą, nagrinėdamas konkretų kūrinį, J. Grinius nepamiršta už jo stovinčio autoriaus ir į pasaulio problemas žiūri būtent jo akimis.

Išsiskiria straipsnis ,,Juozas Eretas – iniciatyvos ir stiliaus mokytojas“ (269 psl.), kuriame J.Grinius rašo apie ,,ištikimą bičiulį“ profesorių dr. J. Eretą. ,,Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja“, – cituoja autorius J. W. Goethe, pritaikydamas šiuos žodžius profesoriaus gyvenimui ir veiklai.

Iš viso, kas knygoje „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ pasakyta apie lyriką, dramą ir romaną, aišku, kad lietuviai rašytojai, nors „tėvynės nelaisvės ir tremties varginami, stengėsi eiti su pasaulio literatūra“. J. Griniaus manymu, lietuviai nežygiavo avangarde, bet ir avangardizmas, jo nuomone, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis iš esmės destruktyvinis. ,,Mūsų tėvynės dalia per liūdna ir mūsų jėgos per mažos, kad rašytojai jas eikvotų griovimui. Todėl lietuvių avangardizmas turėtų pasireikšti pozityvia kūryba, nes kiekvienas talentingo asmens kūrinys visada neša su savim šį tą naujo, atrodydamas kaip naujo žodžio tarimas.“ (J. Grinius, Lietuvių literatūros perspektyvos, ,,Aidai“, 1969 nr.7)

„Tačiau ar mano siūlomas humanizmas nebūtų grįžimas į praeitį? – Ne, nes pasauly yra dalykų, kurie nesensta. (…) Kristaus pamokslas nuo kalno ir šiandien tebėra toks jaunas kaip ir prieš du tūkstančius metų, nes lig šiol niekas nesugalvojo ko nors geresnio, kuo būtų galima pagrįsti žmogaus taurumą bei orumą. (…) Pagaliau greit bėgantis laikas taip pat visada naujas, o su jo problemomis visada grumiasi kiekvienas kūrybingas žmogus.“ (ten pat).

Jono Griniaus humanizmas ir požiūris į literatūrą, meną, kūrėją taip pat nesensta, nes deklaruoja amžinąsias vertybes, į kuris žvelgia pirmiausia per bendražmogiškumo prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)

Aptardamas grožio prigimtį, J. Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J. Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio ,,individualią konkretybę“ išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes ,,nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo“. Tradicinis požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J. Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik ,,subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme“. Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J. Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, „Absoliučią Esybę“, kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia „esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį“.

Grožio raišką mene autorius sieja su „žmogiškai vertingų idėjų“ atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes „Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis“.

J. Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra ,,pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis“. Jis neabejoja meno galia būti ,,visos tautos vienytoju bei stiprintoju“, padėti „atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas“. XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią „sunkią ligą“, antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J. Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus, bet perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, „mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis“ .

Autorius teigia kad, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes ,,iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai“. J. Grinius mano, kad ,,grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais“. Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad ,,atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles“.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios kritiko pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J. Griniaus iškeltas vertybinis meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.

„Kūrėjas dažnai yra kaip tik tasai, kuris yra jautriausias <…> nykstantiems, praeinantiems žmogaus gyvenimo dalykams, tam alpstančiam šypsniui, tam gęstančiam žvilgsniui, tam jaunystės žiedui, kuris rytoj bus nuvytęs. Ta <…> simpatija žmogui, ta spontaniška užuojauta kovojančiam, kenčiančiam, liūdinčiam ir trapiam žmogui, kuris vieną naktį užmerks akis saulės neišvydęs, yra paskatinusi ne vieną didelį kūrėją paimti plunksną ar teptuką į rankas.“ (Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, 1–2, 1973, 1977). Turbūt neatsitiktinai ši knyga skiriama J. Griniaus literatūros mokytojams, profesoriams Maironiui, Eretui, Putinui…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)

Jonas Grinius (1902-1980) – lietuvių literatūros kritikas ir istorikas, menotyrininkas, dramaturgas, mokslininkas, estetikos problemų tyrinėtojas, katalikiškosios pasaulėžiūros propaguotojas. Visuomenei skleidė filosofų, estetikos tyrinėtojų, menotyrininkų idėjas jas siedamas su lietuvių estetine mintimi. Parašė stambiausią Lietuvoje estetikos veikalą „Grožis ir menas“ (1938). Išleista „Žmogaus prasmės žemėje poezija“, „Vilniaus meno paminklai“ (1940), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ (2 t., 1973-1977). Išspausdinta daugiau kaip dvidešimt straipsnių aktualiais estetikos, lietuvių literatūros bei dailės klausimais. J. Griniaus kūrybiniai interesai liudija kūrybinės veiklos sritims skirti jo darbai. Čia atsiskleidžia autoriaus estetinių, etinių, politinių pažiūrų principai, lėmę būdingas literatūros, meno aiškinimo linkmes.

J. Griniaus gyvenimas buvo susijęs su Vytauto Didžiojo universitetu: jis baigė Teologijos – filosofijos fakultetą, vėliau gilino studijas Prancūzijos universitetuose, čia jis susipažino su Oskaru Milašiumi. Galbūt ši pažintis ir lėmė, kad savo doktorato tema jis pasirinko žymaus poeto kūrybą. J. Griniaus disertacija buvo pirmas bandymas tyrinėti O. Milašiaus kūrybą Lietuvoje. 1929–1940 m. mokslininkas Teologijos fakultete dėstė literatūros ir meno istoriją, meno estetiką.

1944 m. rudenį iš Lietuvos pasitraukė kone visa humanitarinė profesūra ir dauguma kritikų profesionalų. Jiems teko naujai permąstyti lietuvių literatūros situaciją ir sukurti intelektualinio suinteresuotumo klimatą, kuriame galėtų tarpti lietuviškas meninis žodis svetimose šalyse. „Tremties literatūra bus kovojančios tautos literatūra“ (J. Ambrazevičius). „Laisvės siekimas – didžioji šitos literatūros paskirtis“ (B. Brazdžionis). Ji privalo stovėti ant tvirtų tautiškumo, transcendentinių vertybių ir moralės pagrindų, kad išsaugotų tautos gyvybę išsineštame žodyje. J. Grinius nuodugniai nagrinėjo kūrinio turinį, svarstė veikėjų elgsenos moralumą, ginčijosi su autoriaus pažiūromis. Jis nepripažino hermetinės literatūros, užsidariusios savo šifruose nuo tautos likimo problemų. Savo stambiuose straipsniuose („Veidai ir problemos“ 1973-1979, t. 1-2) J. Grinius kalba apie rašytojų (V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, S. Nėries, J. Aisčio) pasaulėžiūros evoliuciją, jų kūrybos visumą, pereidamas į istorinės monografijos žanrą.

Po karo iki pat mirties jis gyveno Vokietijoje. Čia dirbo pedagoginį darbą Vasario 16-osios gimnazijoje, rašė literatūros ir meno estetikos temomis, čia išleido ir dviejų dalių studiją apie lietuvių literatūrą „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje”. Išeivijoje J. Grinius rašė istorines dramas: buvo pastatytos ir gerai įvertintos jo dramos „Stella Maris”, „Gulbės giesmė”, „Žiurkių kamera”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Vienos tiesos, kas yra kritika – mokslas / menas / kūryba – nėra. Zalatorius teigia, kad kritika – tai savotiška kūryba. „O kūrybos nei suplanuosi, nei reglamentuosi. Kai kam kritikos šišas gali užeiti trejiems metams, paskui praeiti. Ir nieko čia nuostabaus, niekas dėl to neturėtų įsivaryti komplekso.“  Kritika ir mokslas, ir menas, ir kūryba, o kritikas „yra virpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros. Jis privalo natūraliai (pabrėžiu – natūraliai, o ne specialiai) domėtis visom jį supančiom žmogaus ir meno problemom, jaudintis dėl jų, dalyvauti jų svarstyme ir sprendime. Tiesiogiai ar netiesiogiai – tai ne tiek svarbu. Svarbiausia – jausti dvasinės situacijos pulsą. Tik taip kritikas atrodys gyvas, tik taip supras vertybių kaitą ir hierarchiją, tik taip išlavins nuojautą, leidžiančią tiksliai iššifruoti autoriaus tekstą“.

Kritika – graikų kilmės žodis, reiškiantis visa, kas susiję su sprendimu ir vertinimu. Literatūros kritika – tai gyvenamojo meto literatūros kūrinių nagrinėjimas, sprendimais apie juos, aiškinimas, vertinimas, nuomonių išsakymas. Viktorija Daujotytė literatūros kritiką bendriausia prasme apibūdina kaip mąstymą apie literatūrą ir sako, kad „ir mąstydami apie dabarties tekstus negalime jų atskirti nuo ankstesnių, nuo kūrybos ir jos vertinimo tradicijos. Literatūros kritika išreiškia kritinį, vertinamąjį požiūrį į literatūrą, išskiria, išskiria ir apibendrina tendencijas, lygina, brėžia perspektyvas, kartu imasi ir klasifikacinių uždavinių.“  Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Kritikos objektas – tai literatūra ir literatūros procesas. „Kritika ir literatūra yra glaudžiai susijusios, nors tiesiogiai viena nuo kitos nepriklausomos. Tradiciškai literatūros kritika suprantama kaip viena literatūros mokslo šakų – greta literatūros istorijos ir literatūros teorijos. Atskiriamos pagal siekimus, intencijas, mąstymo būdą, stilių.“

Kritika dažniausiai kreipia dėmesį į kūrinio prasminius atspalvius, originaliai interpretuoja kūrinio struktūrą, turinį, nusako vertę ir vietą literatūros kontekste. Nuomonė turi remtis bendraisiais literatūros dėsningumais, metodologija, aiškiais vertinimo kriterijais. Kritika veikia literatūrinę kūrybą, skatina tendencijas. Dažniausiai ji atlieka tarpininko vaidmenį. Svarbus dalykas yra tai, kad jai labai svarbi laiko perspektyva (jos akiratyje yra literatūros dabartis – tai gali būti dešimtmetis, daugiausia keli dešimtmečiai).

Literatūros kritika neegzistuoja pati savaime. Čia labai svarbi kritiko figūra. Jis atlieka tą tarpininko vaidmenį tarp rašytojo ir skaitytojo. Kritikas vertina literatūrą ir tuo pačiu vertinamam literatūros kūriniui priskiria atitinkamą vietą literatūros procese. Zalatoriaus nuomone „tikro kritiko uždavinys – garsiai pamąstyti apie literatūrą, įsivaizdavus greta savęs tuos, kurie literatūra domisi ir ją skaito. O gal ir tuos, kurie nesidomi; gal jie susidomės ir skaitys.“  Kritiko vertinimai vertingi tiek, kiek yra motyvuoti ir objektyvūs. Galima skirti keletą kritikos uždavinių, kuriuos vykdo / turėtų vykdyti kritikas:

•    formuoja skaitytojų / rašytojų skonį, taip pat vertina rašančiųjų darbą;

•    padeda skaitytojui suvokti kūrinį ir jį interpretuoti;

•    kritikas ir kritiko darbai turėtų kalbėti daugumos vardu;

•    kritika neturėtų kliautis autoritetais.

Literatūros kritikos „vertinimai yra susiję su literatūros kritikos funkcijomis. Jos gali būti suprantamos skirtingai, yra priklausomos nuo daugelio aplinkybių. Bendriausia prasme galima kalbėti apie komunikacinę (sustiprinamas ryšys tarp literatūros ir skaitytojų), selektyvinę (brėžiamos ribos tarp vertingų, mažiau vertingų, nevertingų tekstų), informacinę (skaitančioji visuomenė informuojama apie knygas, pokyčius, įvykius literatūroje) funkcijas. Prasminga mąstyti, kad kritika atlieka ir didaktinę funkciją – moko tekstų supratimo, gilina skaitymo įgūdžius. Svarbiausia kritikos funkcija – vertinimo, kūrinio vertės atskleidimo.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)