Jonas Jablonskis

Apie Joną Jablonskį norėtųsi pradėti B. Sruogos žodžiais, kurie labai aiškiai nusako tikrąjį Jono Jablonskio pašaukimą, nes turbūt daugelis žinome, kad Jonas Jablonskis vadinamas lietuvių kalbos tėvu. „Jablonskis nėra mokslo žmogus, jis logaritmų tablytėlėmis neskaičiuoja, kiek kurioj kalboj c kaitaliojasi su t ir d ar kuria kita kombinacija. Bet Jablonskis sako: taip žmonės sako. Ir tas jo pasakymas toks pilnas. Ir kiekvienas jo žodis – toks gyvas, kaip gimsta jis pirmapradės nekaltybės širdyje. Tas senukas yra toks jaunas, toks gyvas žmogus”. Iš tiesų Jonas Jablonskis skyrėsi nuo kitų kalbininkų, kurie skraidė kalbos mokslo padangėmis ir stengėsi atskleisti tūkstančius kalbos paslapčių. Jonas Jablonskis rūpinosi, kad jo gimtoji kalba būtų švari, kad jos neterštu svetimų vėjų atneštos piktžolės.

Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872-1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881-85 ir 1888 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto Jonas Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie kokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai Jonas Jablonskis išvydo tik Maskvos universitete. Po mokslų jis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. Jablonskis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Jis buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas.

J. Jablonskis daugiausia nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui ir ugdymui. Savo kalbinę veiklą pradėjęs XIX a. pabaigoje, kai aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu formavosi bendrinė kalba, jis daug prisidėjo prie bendrinės kalbos tobulinimo, taisė įvairių raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius kalbos kultūros klausimais, 1899 m. pasirodė Jono Jablonskio ir Petro Avižonio (lietuvių gydytojas, domėjęsis lietuvių kalbos problemomis, artimai bendravęs su Jablonskiu) parengta „Lietuviška gramatikėlė“. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinama „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje išdėstyta lietuvių bendrinės kalbos norminimo programa, galutinai įtvirtinta aukštaičių kauniškių tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas. Šios gramatikos prakalboje Jonas Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslams, reikia būti atsargiam… Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“. Bendrinės kalbos kūrimą Jonas Jablonskis suvokė taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebe vartojami“, vadinasi, Jonas Jablonskis įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės ir vis nuo jos tolstanti su savo dėsniais kalbinė sistema.

1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleidžiama „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri buvo skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje (skardusis ir duslusis priebalsiai, intarpas, linksnių pavadinimai, vienaskaita, daugiskaita, linksniuotė, laikų ir nuosakų pavadinimai, sakinio dalių – veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys – pavadinimai, pagrindinis ir šalutinis sakinys, kablelis, klaustukas. šauktukas ir t.t.).

Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi Jablonskio sintaksės darbai: „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.). Šį darbą rašant Jablonskiu talkino J. Balčikonis, K. Būga, J. Šlapelis (lietuvių kalbininkas ir kultūros veikėjas). Jie prisidėjo prie medžiagos rinkimo ir vadovėlio rašybos (ypač ryški K. Būgos įtaka vadovėlio rašybai, nes sekdamas K. Būga po lūpinių p, b, m, v Jablonskio visur rašė j, pvz., bjaurus, gnybja, senobjų, davjau ir t.t.). Šiuo veikalu jis padarė pradžią iki tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mokslui. „Linksniai ir prielinksniai“ išleidžiami 1928 m. Kadangi šis veikalas taip pat buvo daugiau praktinio, o ne mokslinio pobūdžio, kaip sakė pats Jablonskio, jis buvo skirtas pirmiausia laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms bei kalbos mokytojams, todėl jame buvo atsisakyta mėginimo lietuvių kalbos sintaksės dalykus gretinti su giminiškų kalbų analogiškais pavyzdžiais, nes toks gretinimas bendrinės kalbos normai nieko neduoda. Pavyzdžiai šiame darbe pateikiami ne tik iš bendrinės kalbos, bet ir iš įvairių tarmių, taip pat K. Donelaičio, A. Baranausko, V. Krėvės, J. Biliūno, A. Vienuolio kūrinių, A. Šleicherio ir A. Leskyno tautosakos rinkinių, taip pat iš periodikos; pasitaiko vienas kitas pavyzdys iš senųjų lietuvių kalbos raštų.

Nuo 1890 metų „Varpe“ ir kituose leidiniuose J. Jablonskio skelbė kalbos kultūros straipsnius, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“ (apie 150). Jis apvalė bendrinę kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tačiau buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo reikalingi ir kuriems nebuvo pakaitų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene ir t.t., Jablonskio rašė: „Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus… reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti… Susipraskime.“ Jis įdiegė daug iš liaudies kalbos paimtų ir savo paties sudarytų naujadarų: apyskaita, atvirukas, daugiklis, degtukas, deguonis, įspūdis, kaina, pažanga, pieštukas, teismas, vadovėlis, vaizduotė, praeitis, pirmadienis-sekmadienis, šviesuolis ir t.t.

Reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis yra nusipelnęs Lietuvių dialektologijai. Jis nepaliko didelių darbų, bet nuolat rinko įvairių tarmių žodžius, nurodydamas savo pastabas ir svarstymus. Savo gramatikose ir sintaksės darbuose pateikdavo jau apibendrintą medžiagą. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę (Alsėdžiai – Plungės raj., Žemaičių Kalvarija, Plateliai). Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą jis sakė: „aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro“. Išgirdo: „ons tuoks suskis, ons piests et“.

Taip pat reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916 m.) ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918 m.), taip pat rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917 m.). J. Jablonskis buvo labai kuklus ir įvairiomis progomis mėgdavo pabrėžti, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpi tik kalbos praktikos dalykai: „Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina“. Tačiau rūpindamasis kalbos praktikos reikalais, jis padarė didelę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. O J. Balčikonio žodžiais tariant: „Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą