Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Meno kūrinys literatūros procese

Kūrybą be istoriškai sąlygotos istorinės literatūrinės savimonės, bendrojo mentaliteto dar formuoja ir konkretūs menininkų sumanymai. Kūrinys savyje tarsi turi dvipusį charakterį, t.y. objektyvųjį (istoriškai apspręstą) ir subjektyvųjį (nepakartojamą ir individualų). Bendrais bruožais paėmus, meno kūrinys, kaip kūrybos rezultatas, tartum ateina iš nebūties. Jo šaknys yra labai plačios (istoriniai procesai, aplinkos garsai ir spalvos, tyla, erdvė, žmogaus jausmų ir minčių srautas). Galima sakyti, kad toks chaosas išmaitina kūrybą. Meno kūrinys, paklusdamas kūrėjo valiai, sutelkia tą chaosą į pastovias literatūros savimonėje nusistovėjusias pozicijas, formas. Aptardami tradicijos ir novatoriškumo santykį, galime suprasti, kad kiekvienas kūrinys, kad ir koks originalus būtų, nėra visiškai individualus. Kiekviena kultūros epocha, formuodama meno procesą, kuria ir sau priimtiną etaloną, modelį.

Kiekvienos epochos visuomenė meną suvokia ir kuria pagal toje visuomenėje susiklosčiusias tradicijas. Tokiu būdu meno kūrinys patenka į tam tikrą prieštaringą situaciją. Jis turi atitikti ir proceso tradiciją, ir pasakyti kažką naujo. Sakoma, kad literatūros kūrinys nuolat ardo literatūros proceso tvarką, kad tą procesą stumtų naujumo kryptimi. Kiekvienam kūrėjui iškyla sunki dilema: rašyti pakankamai tradiciškai, kad tave suprastų, ir sykiu rašyti naujai, kad tave pastebėtų. Kūrinio ir proceso santykis turi savyje neišvengiamą prieštarą: atitikti tradiciją ir ją paneigti. Kad meno kūrinys visuomenei būtų suprantamas ir emociškai įtakingas, kūrėjas laikosi tam tikrų normų – literatūros konvencijos. Literatūros teorijoje šios normos turi dvejopą pasiskirstymą – sinchroninę ir diachroninę kreives.

Diachroninė ašis parodo meno kaitą laike.
Sinchroninė ašis atidengia vidinius kūrinio kitimus. Jie apima visą poetiką.

SINCHRONINIS PJŪVIS

Principai, lėmę kūrinio priklausomybę tam tikram žanrui, rūšiai formavosi pagal tris kriterijus:

• pagal meninio pasaulio sanklodą (kultūrinę epochą);
• pagal subjekto vietą kūrinio sandaroje;
• pagal meninės kalbos organizavimą.

Pagal šiuos aspektus literatūros sąmonėje išsiskaidė trys literatūros rūšys: epas, lyrika ir drama. Tai nebuvo lygiaverčiai skirsniai. Epas ir drama susiformavo antikoje. Jų teorinius pamatus pirmasis apibūdino Aristotelis savo poetikoje. Įdomu tai, kad jo atrasti dėsniai tebegalioja ir šiandien. Todėl yra sakoma, kad antikos teorinė mintis yra universaliausia per visą literatūros savimonės procesą. Lyrika, kaip literatūros rūšis, susiformavo daug vėliau.  Galima sakyti, kad XVIII a. romantizmo laiku.

Aristotelio poetika, nors ir buvo teoriškas istorinis pamatas visai Europinei kultūrai, tačiau ir kiekvienoje išsilavinusioje tautoje buvo talentingų rašytojų, kurie pateikė savo indėlį.  Lietuvių kultūriniame kontekste svarbus poetas ir teorijos pradininkas Konstantinas Mikalojus Sarbievijus (XVI a.), rašęs lotynų kalba, todėl buvo minimas kaip Europos poetas. Yra parašęs penkių dalių  lietuvių poetiką, teoriją, kur įžvalgiai aptarė Aristotelio dėsnius lietuviškoje renesanso tradicijoje.

Visose kultūros epochose žmonės stengėsi sugrupuoti juos supančius reiškinius, suvokti istorinius procesus ir tuo pačiu suprasti meno dėsnius taip, kad tas suvokimas įgytų tam tikrą sistemą, tad natūraliai buvo siekiama tuos reiškinius apibrėžti įvairiomis sąvokomis. Pažvelgus į diachronišką pjūvį matyti, kad pačią griežčiausią tvarką klasifikacijoje buvo nustatęs klasicizmas. Jo metu meno taisyklės įgijo visuotinai privalomų įstatymų statusą – rašyti negalėjai kitaip, negu buvo nustatyta dėsniais.

Kaip antikoje Aristotelis, taip klasicizme teorinės minties įtvirtintoju yra laikomas Nikola Bualio ir jo veikalas „Poezijos menas“. Kūrinys minimas ir literatūros teorijoje, nes šis veikalas buvo pirmoji norminė poetika. Šios poetikos taisyklėmis vėliau rėmėsi įvairios filosofinės sistemos, literatūros teorijos. Svarbu minėti ir mūsų literatūros kontekstą, nes klasicizmo dėsniai turėjo ypač svarbią įtaką taip vadinamoms jaunoms literatūroms. Jaunos literatūros sąvoka kultūroje nėra jokia metafora, tai yra aiškiai nustatytas terminas. Jauna literatūra – tai ta, kuri į savarankišką literatūros procesą įžengė XIX a. antroje pusėje. Savarankiškas literatūros procesas yra toks, kada:

• literatūra imama kurti bendrine literatūrine kalba;
• literatūra jau yra išsivadavusi iš kitų tautų kultūrinės įtakos.

Maironis yra pirmasis jaunosios lietuvių literatūros kūrėjas, o Adomas Jakštas Dambrauskas (teoretikas) Lietuvoje pakeitė Bualio. Jis grūmėsi, kad Lietuva neįžengtų į kitų kultūrų teritoriją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Iš „literatūrinių” prisiminimų.

https://lietuviukalbairliteratura.lt/dramos-kilmes-teorijos/

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)

Vaikų literatūros prielaidos ėmė rastis dar XVII a., kai pradėjo formuotis „proto“ kultūra, kai įsigalėjo žmogaus auklėjimo idėjos. Svarbų vaidmenį šioje vietoje suvaidino Jonas Amosas Komenskis, kuris kėlė idėją, kad auklėjimas turi būti prieinamas visiems, t.y. ir vaikams, nes jie negali būti traktuojamai kaip antrarūšės būtybės. Komenskis nuolat siekė sujungti mokymą su auklėjimu, nes įžvelgė vaiko vidinio pasaulio svarbą.

1658 metais pasirodė Komenskio knyga „Juntamųjų daiktų pasaulis – paveikslėlis“. Ši knyga sinkretinio pobūdžio, joje pateikiamos greta ir raidės, ir piešiniai. Būtent tokiu būdu buvo siekta sužadinti vaiko norą piešti. Tai buvus vaiko daiktų enciklopedija,  bet ne grožinės literatūros knyga.

XVII amžius pasižymi pirmaisiais bandymais sukurti specifinius kūrinius vaikams. Ryškiausių užuomazgų galima rasti prancūzų rašytojų kūryboje (Žano De La Konteno (1621 – 1695), Penelono (1651 – 1715)).  Žanas De La Kontenas kūrė pasakėčias, kurioms siužetus ėmė iš graikų rašytojų Ezopo ir Pedro. Fenelonas parašė knygą „Apie mergaičių auklėjimą“, kurioje kėlė motinų išsilavinimo klausimą. Šis rašytojas laikomas pagrindiniu ir tikruoju vaikų literatūros pradininku, nors tai nėra visai tiesa.

XVII a. pab.  – XVIII a. pr. yra laikoma literatūros aukso amžiumi. Šiuo laiku išpopuliarėjo Madam d‘Aulnoy (1650 – 1705), kuri nuo 1696 iki 1698 m. parašė aštuonias pasakų knygas: „Fėjų pasakos“ (išleista ir lietuvių kalba), „Madingosios fėjos“, „Žymiosios fėjos“ ir t.t. Fėjos kūriniuose visad gražios, jaunos ir elegantiškos.

Panašiu laiku sukurtos pasakos pasižymėjo panašumais: daug puošnių detalių, sentimentalumo, blogiems personažams atleidžiama, pabaigos laimingos, stilius lakoniškas, turtinga kalba, lengva ironija. Pasakų pasaulis – tai vaikų pasaulis, kuriame princesės ir riteriai – tai persirengę vaikai, todėl svarbiausias dalykas – žaidimas. Neretai pasakų pasaulis primena prancūzų dvaro atmosferą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Reklamos pabaiga – šūkis

Reklamos struktūrinių dalių turinys pakartotinai įtvirtinamas trumpa, įspūdinga ir lengvai įsimenama pabaiga. Vienos reklamos baigiamos pateikiant adresą, telefoną, nuorodą, kur ieškoti reklamuojamos prekės, kitos – perspėjimu ar rekomendacija, trečios – trumpu ir įsimintinu šūkiu.

Pastarojo tipo pabaigos – šūkiai turi didžiausią poveikį ir yra vartojami dažniausiai. Jos gali būti skirstomos į keletą grupių:

•    Pagal formą: eiliuoti, elipsiniai šūkiai – sakiniai;
•    Pagal turinį: informaciniai, liepiamieji, palinkėjimų tipo, sentencijos;
•    Pagal vartojimo trukmę: vienkartiniai, nuolatiniai.

Lietuvių reklamos neoriginalumą rodo stipriųjų žodžių, tokių kaip: profesionalus makiažas, aukšta kokybė, išskirtinė formulė, maistingi pusryčiai ir kt. vartojimas. Nepaisant to, šūkyje yra atkartojama reklamos pagrindinė mintis, idėja, kuri paprastai yra sukonstruojama labai taikliai ir įtaigiai.

Norintiems įsitikinti pateikta informacija apie reklamos įtaigą ir poveikį, siūlau save stebėti parduotuvėje, kai renkatės prekes iš daugybės asortimento, kai perkate gerai išreklamuotą produktą.

Kiekviena reklama pačiomis įvairiosiomis formomis siekia patraukti ir išlaikyti adresato dėmesį, paskatinti jį įsigyti prekę. Tyrėjai pastebi, kad reklamą sudaro 50 % tiesos ir 50 % melo, taigi nevertėtų iš reklamuojamo produkto tikėtis 100 % naudos, kaip teigia reklamos kūrėjai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.

Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis

Reklamos tekstas pateikia svarbiausią informaciją, akcentuoja tas savybes, kurios geriausiai padeda parduoti, nurodo naudą, grafiškai aktualizuoja prekinį ženklą.
Pagrindinis reklamos tekstas gali būti skirstomas į keletą atmainų:

  • Pagal teksto tipą skiriamos monologinės ir dialoginės reklamos;
  • Pagal formą – sakytinės ir rašytinės reklamos;
  • Pagal argumentavimo (poveikio) poreikį skiriamos loginės ir emocinės reklamos;
  • Pagal santykį su laiko kategorija – inercinės ir inovacinės.

Reklama atsirado kartu su prekių konkurencija, kada tapo svarbu įtikinti auditoriją įsigyti būtent siūlomą prekę. Todėl kiekvienas reklamos tekstas turėtų būti argumentuotas. Argumentai pagal reklamos tipą galimi racionalūs (kurie veikia protą) arba emociniai (kurie veikia jausmus).

Vienas svarbiausias reklamos tikslų – maksimalaus vartotojų skaičiaus plėtra, todėl dažniausiai tame pačiame tekste pateikiama ir racionali, ir emocinė apeliacija. Pagal pagrindinį vyraujantį argumentavimo pobūdį skiriami du pagrindinio reklamos teksto tipai:

1. Loginis;
2. Emocinis.

Loginį poveikį paprastai rodo pateikiami statistinių skaičiavimų, socialinių apklausų duomenys, konkrečios semantikos žodžiai. Loginės argumentacijos komponentu laikomas ekstralingvistinio veiksnio, t.y. kainos, nuolaidos aktualizavimas.

Emocinio poveikio reklamos efektyvios būna tuomet, jei sukelia teigiamas emocijas. Emocinis argumentavimas dažniausiai reiškiamas teigiamos semantikos žodžiais (pvz.: išskirtinis, nuostabus, sveikas, šviežias… ir t.t.).

Tekstų, kuriems būdinga monologinė struktūra, rašytinė forma ir loginis poveikis reklamos rinkoje yra daugiausia. Šio tipo tekstai pasižymi didžiausiu informaciniu krūviu. Be to, tokio tipo reklamos tinkamos ir tada, kai reklamos kūrėjai yra tikri, kad reklamuojamas objektas vartotojams jau yra žinomas, todėl informacija bus aktuali ir greičiausiai sudomins. Dažnai monologinės struktūros tekstas, pasižymintis rašytinės kalbos ypatybėmis ir emociniu poveikiu, išsiskiria kompozicijos ir stiliaus laisvumu. Poveikį stiprina ekspresyviųjų kalbos priemonių vartosena. Reklamuojamų objektų gausa lemia, kad adresato dėmesį paprastai atkreipia tik nedidelė dalis informacijos. Reklamos kūrėjai, žinodami, kad reklama dažniausiai grindžiama identifikavimosi principu, manipuliuoja vartotojo noru būti panašiam į kitus žmones, todėl kartais pagrindinio teksto informacija yra patvirtinama rekomendacija. Tokio tipo pagrindinis tekstas pasižymi sakytinės kalbos ypatybėmis ir dažniausiai emociniu poveikiu.

Loginis poveikis sakytinio dialogo struktūrą turinčiuose reklamos tekstuose gana retas, nes loginį argumentavimą sudėtinga išdėstyti priduriamosiomis konstrukcijomis, nepilnaisiais sakiniais ar sintaksinių konstrukcijų lūžiais. Šios spontaniškos kalbos priemonės pertraukia nuoseklią logišką argumentavimo grandinę, todėl daro mažą poveikį. Pagrindinės sakytinės formos reklamos tekstas gali būti konstruojamos ir dialoginės kalbos principu. Kaip ir kasdieninio bendravimo sferoje, taip ir dinamiškame reklamos dialoge yra svarbios neverbalinės raiškos priemonės. Ir monologinės, ir dialoginės struktūros tekstai, turintys sakytinę formą, pasižymintys emociniu poveikiu, paprastai būna rekomendacinio pobūdžio, vadinasi, potencialus vartotojas, pats to nežinodamas, susikuria iliuziją, kad pirkdamas reklamuojamą prekę taps tokiu pat arba atrodys panašus į prekę reklamuojantį subjektą.

Vartotojo dėmesys gali būti patraukiamas ir klausimų bei atsakymų fragmentais, atėjusiais iš sakytinės kalbos dialogo. Net ir tokiais atvejais pagrindiniam tekstui būna būdinga rašytinio dialogo struktūra.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklamos pabaiga – šūkis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.