Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)

Anglų literatūrinės pasakos žanras suklestėjo vėliau, nei Vokietijoje – XIX a. viduryje. Svarbiausias dalykas – paradokso ir nonsenso poetika, kurių ištakų reikia ieškoti anglų folklore.

Luisas Kerolis (1832 – 1898), tikroji pavardė Čarlzas Dodgsonas. Buvo matematikas. Vieną vidurvasarį, bendraudamas su savo draugo dukra Alisa, pasekė pasaką, kurios pagrindinė veikėja ir buvo Alisa. 1865 m. parašė „Alisa stebuklų šalyje“, o 1875 m. „Alisa veidrodžių karalystėje“. Pajutęs sėkmę, parašė ir dar keletą kūrinėlių: „Snarko medžioklė“, „Silvis ir Bruno“. Pastarąjį laikė svarbiausia knyga, tačiau ji vaikų literatūroje neprigijo.

Su „Alisa stebuklų šalyje“ Kerolis įtvirtino nonsenso poetiką. Nonsensas – tai tikrovės modeliavimo būdas, groteskinis pasaulio vaizdas. Kerolio kūryboje tai reakcija į kūrinio suvokimą. Vaikai mato daiktus ne taip, kaip suaugę, t.y. jie pirmiausiai įžvelgia pirminę daiktų prasmę.

Kerolis teigė, kad rašydamas šią knygą nesiekė jokių auklėjamųjų tikslų. Nonsensas – antididaktiškas žanras. Nuo satyros skiriasi savo juoku.

Pirmoji knyga apie Alisą yra improvizacinis kūrinys, antra knyga – jau griežtesnio ir nuoseklesnio siužeto kūrinys. Erdvės ir laiko modeliavimas – pasakose labai svarbus bruožas. Pirmoje dalyje dominuoja sapno motyvas, kaip perėjimo iš tikrovės į pasaką principas. Antroje dalyje ryškesnis principas – „žaidžiam ar apsimetam“. Realistinėje plotmėje minimos pasakinės plotmės personažai, o pasakiniame pasaulyje dominuoja realistinio pasaulio detalės. Takoskyros nebuvimas irgi reikšmingas.

Realybės ir pasakos sandūra turi reikšmės modeliuojant laiką ir erdvę. Pirmoje dalyje priežastiniai ryšiai tarp atskirų įvykių neegzistuoja, todėl epizodai gali būti lengvai keičiami vietomis, perėjimai taip pat neakcentuojami, nemotyvuojami. Kuriant laiką ir erdvę dominuoja principas – „staiga“.

Antroje dalyje svarbus veidrodinio atspindžio, apvertimo principas. Jis egzistuoja ne visur, o tik kai kuriose epizoduose, labiau išnaudojamas kuriant erdvę, o ne laiką. Paradoksalų efektą lemia tai, kad vaizdas apverčiamas, o Alisa lieka tokia pat. Laiko modeliavime šis principas irgi panaudojamas, bet rečiau. Visa tai susiję su šachmatų žaidimu. Erdvės ir laiko santykiai formuojami tuo principu – juoda prieš baltą. Tai padeda sukurti nuoseklesnę logiką – tai tarsi vedimas į tikslą. Veidrodžio karalystė suskirstyta į 8 erdves. Alisa tampa savotišku pėstininku, kuris įvedamas į skirtingus laukus.

Antroje knygoje labiau pastebimi ryšiai su folkloru. Atsiranda įvykių ir personažų iš anglų folkloro (liūtas ir vienaragis, pliumkis). Siužete svarbu tai, kad kai kurie folkoloro motyvai Alisai iš anksto žinomi, vyksmą ji gali stebėti iš šalies. Kelionę per veidrodžių karalystę galima gretinti su folkloro motyvu – herojaus išbandymu.

Pasakos pasaulis Alisai svetimas. Tokia konfrontacija padeda Alisą pavaizduoti kaip romantinį vaiko idealą. Alisa šiame „nesąmonių fejerverke“ yra vienintelė blaiviai mąstanti būtybė, autoriaus gėrio raiška.

Kerolio kūryba susijus su romantizmu. Iš jo autorius perėmė vaiko dvasios tyrumą, tačiau jį sujungė su stebuklais ir netikėtumais. Nors labiausiai akcentavo nonsensą, daug ir stebuklinių pasakų bruožų.

Knygose galima ieškoti prasmės, potekstės, užuominos. Atidžiau įsiskaičius galima pamatyti, kad išjuokiama to meto mokykla, scholastinė sistema, stačiokiškas suaugusiųjų santykis su vaikais, teismo procedūros, beprasmybės, nuobodumas, kritiškai vertinamas nelogiškumas, absurdiškumas.

Taip pat svarbus estetinis – meninis knygos įspūdis. Labiausiai paradoksalumas atsiranda iš laiko ir erdvės konstravimo, kuriamos žaidimo iliuzijos. Vaizduojamasis pasaulis kuriamas kaleidoskopo principu, kai pasaulio vaizdas matomas per daugiabriaunią prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

MENAMOJI KALBA

Šiuolaikinėje lietuvių epikoje nėra labai daug kūrinių, kurie būtų papasakoti tarsi be autoriaus komentarų, t.y., vien tik iš personažo perspektyvos (pirmas toks Alfonso Bieliausko romanas „Kauno romanas“, Jono Mikelinsko romanai). Dažniausiai šiuolaikinėje lietuvių epikoje šalia mediumo (vidinio monologo herojaus) girdime ir naratoriaus (viską žinančio pasakotojo) balsą. Pagrindinis ir lemiantis menamosios kalbos principas yra autoriaus ir personažo kalbinė sintezė.

Nuo vidinio monologo ir kitų tiesioginės kalbos formų menamąją kalbą skiria du požymiai:
a) Trečiojo asmens forma
b) Personažo ir naratoriaus netapatumas.

Vidinė, menamoji kalba yra vienas svarbiausių būdų vidinio monologo epikoje pavaizduojančių veikėjo sąmonės vyksmą ikižodinės būsenos.

MENAMOJI KALBA IR VIDINIS MONOLOGAS

Menamojoje kalboje pabrėžiamas psichinės būsenos egzistavimo faktas, nekreipiant dėmesio į tai, ar jį suvokia subjektas. Vidinis monologas akcentuoja, kad tą psichinę būseną suvokia pats personažas, kadangi ta būsena yra savianalizės objektas. Vidinis monologas tarsi skiria asmenybę į dvi dalis: jaučiančią ir analizuojančią, tarsi iš šalies save stebinčią. Vidiniame monologe asmenybė iškyla kaip racionalesnė, kur nelieka nieko neaiškaus ir epinė distancija praktiškai nejaučiama. Vidinis monologas kuria betarpiško veiksmo iliuziją, tuo tarpu menamojoje kalboje vartojama trečio asmens forma išsyk rodo, kad subjektas tampa stebėjimo objektu, o ne pats savarankiškai veikia. Be to, būtojo laiko vartojimas sako, kad vaizduojami įvykiai pasakojimo atžvilgiu jau yra praeityje. Šios dvi ypatybės (trečias asmuo ir būtasis laikas) priartina menamąją kalbą prie epinio pasakojimo. Tad menamoji kalba stovi tartum pusiaukelėje tarp vidinio monologo ir epinės kalbos. Visa tai galima pavaizduoti taip:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Požiūrio taškas ir epinė distancija

Šios dvi kategorijos kalba apie epikos vidinę sąrangą. Pasakojimas kaip toks yra meninio pasaulio kūrimo būdas epikoje, charakteringiausias jos bruožas. Pasakojimas neįsivaizduojamas be pasakotojo, pasakojamos istorijos ir adresato. Šie elementai ir sudaro vadinamąją epinę situaciją. Pasakotojas (naratorius) yra savotiškas tarpininkas tarp anksčiau įvykusios istorijos ir skaitytojo. Adresatas istoriją sužino netiesiogiai, bet iš tarpininko. Toks vaizdavimo būdas, „tarpiškumas“, yra specifinis epinės literatūros požymis, išskiriantis epiką iš kitų rūšių: lyrikos ir dramos. Abstrakčiai kalbant, kiekvienas epikos tekstas turi savo kūrėją, tačiau ne kiekviename epikos tekste galima aptikti autoriaus ir pasakotojo pėdsakus.

Kaip pavyzdį paimkim V. Pietario „Algimantą“ – patį pirmąjį istorinį romaną. Jame pasakojami įvykiai, komentuojami veikėjų išgyvenimai pasakotojo vardu. Tuo tarpu autobiografiniame V. M. Putino romane „Altorių šešėly“ pasakotojas ir autorius dažnai susilieja, kalbama pirmu asmeniu siekiant perteikti vidinio pasaulio dramą. Antra vertus, abu tekstai yra panašūs pagal aprašymo objektą, t.y., istorines realijas, geografinių vaizdų kūrimo būdą. Tekstai skiriasi epinės situacijos atžvilgiu: istoriniame tekste nerandame jokios užuominos apie tai, kas, kada, kur kalba, tuo tarpu autobiografiniame romane pirmas asmuo nurodo kalbos objektą. Kalbančiojo raiškos pobūdis lemia esmines teksto ypatybes, todėl pasakotojo paveikslas, pozicija gali būti pasakojamų būdų klasifikacijos pagrindu. Pagal tai, kieno vardu kalbama, epinis pasakojimas skirstomas į: objektyvizuotą (pvz.: V. Pietario „Algimantas“) ir subjektyvųjį. Kitaip tariant, šie du pasakojimo būdai nulemia epinio kūrinio išeities tašką, autoriaus poziciją, kuri vadinama požiūrio tašku.

Požiūrio taškas – tai daugiau ar mažiau fiksuota pozicija, iš kurios pavaizduotas pasaulis yra stebimas ir vertinamas epikos kūrinyje. Jis visuomet egzistuoja epikoje, net ir pačiame neutraliausiame pasakojime, kitaip neįmanoma perteikti įvykių, jų išdėstyti, paaiškinti.
Paprastai epiniuose kūriniuose įvykis ar istorija pasakojamojo momento atžvilgiu jau būna įvykusi. Šią situaciją pabrėžia būtasis laikas arba kartais laikų kaita. Taigi, epiniame kūrinyje galima išskirti du erdvės-laiko planus: fabulos erdvė-laikas ir pasakojimo veiksmo erdvė-laikas. Pasakojimo planas paprastai nekrinta į akis, jį užgožia fabulos planas. Toks dviplaniškumas yra universalus prozos bruožas, leidžiantis laisvai judėti erdvėje ir laike. Nesunku suprasti, kad tarp dviejų pasakojimo planų (fabulos ir pasakojimo veiksmo plano) yra tam tikras nuotolis: erdvės ir laiko tarpsnis. Tą atstumą tarp fabulos erdvės-laiko ir pasakojimo veiksmo erdvės-laiko vadiname epine distancija.

Tradicinėje (klasikinėje) epikoje  (pvz.: romane) savaime reikšmingas yra tik pasakojimas, t.y., naratoriaus kalba, o veikėjų žodžiai ir mintys tampa svarbiais semantiniais kūrinio elementais tik tada, kai jiems pritaria autorius. Priešingu atveju, veikėjų saviraiška tėra charakterio kūrimo būdas, psichologiškai prasmingas gali būti, bet mažai tada pasakantis apie autoriaus idėją. Epinė distancija (požiūrio taškas yra vienas iš jos elementų) suformuodama meninio pasaulio pasakojimo būdą (t.y., laiko-erdvės struktūrą) kartu lemia to pasaulio suvokimą ir vertinimą. Pasakojimas, kuriame epinė distancija ryški, vadinamas epiniu pasakojimu, o romanas, kuriame toks pasakojimas vyrauja, vadinamas epiniu romanu.

VIDINIS MONOLOGAS

Skaitytojas, norėdamas orientuotis meniniame pasaulyje, turi susivokti jo erdvės-laiko koordinatėse, užčiuopti centrą, iš kurio pasaulis matomas. Tradicinis skaitytojas yra įpratęs, kad jam iš karto būtų nurodytas meninio pasaulio centras. Ilgametės prozos tradicijos įpratino skaitytoją prie pastovios to centro vietos. Tas centras paprastai būdavo atskirtas nuo pavaizduoto pasaulio didesne ar mažesne epine distancija. Tai, kas buvo praeityje, aiškiai turėjo prisiminimų funkciją, kas vyksta dabar ar vyks ateityje, turėjo perspektyvų prasmę. Apie šuolius erdvėje ir laike būdavo informuojama žodžiais „po dviejų metų“, „viename kaime“ ir t.t. tipiniame pasakojime erdvės-laiko vienovė buvo viena iš tvirčiausių taisyklių.

Tuo tarpu modernėjančioje literatūroje, pvz., vidinio monologo prozoje, iš pagrindų pasikeitė klasikinė epinė situacija. Čia nebelieka savarankiškos istorijos, įvykio, kuris būtų pasibaigęs iki pasakojimo momento istorijos. Kita savybė, kad skaitytojas nemato istoriją pasakojančio asmens – pasakotojo. Vietoje trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) likęs tik esamasis laikas ir ta dabartis vidiniame monologe yra akimirkos šuoliai, per kuriuos pasireiškia personažo sąmonėje spontaniškai atsinaujinančios mintys, žodžiai, pojūčiai. Tokį momento pavidalą įgyja net tai, kas, objektyviai žiūrint, personažui yra praeitis ar įsivaizduojama būsiant ateityje. Esamojo laiko situacija, įspūdis, sąmoningai yra stiprinami. Dažniausiai vidiniame monologe griaunamas nuoseklumas, imituojant, atkuriant vidinį mąstymą, deformuojant kalbos struktūrą (šokant į kitą mintį, trumpinant sakinius).

Vidinio monologo „dabartiškumą“ daugelis tyrinėtojų laiko esminį to monologo požiūriu. Čia vidinių ir išorinių įvykių grandinė išyra ir egzistuoja ne pasakotojo dėka, o tarsi savaime, tarsi sąmonės srautas būtų materialus laiko tėkmės pavidalu. Nors vidinio monologo prozoje paprastai kalbama pirmu asmeniu, tačiau jis anaiptol nesutampa su autoriumi. Šioms kategorijoms atskirti yra sukurti atskiri terminai.

Herojus, kurio sąmonės ekrane atspindimas ir vidinis, ir išorinis pasaulis, vadinamas mediumu. Herojus, kuris dalyvauja veiksme ir kartu pasakoja apie jį pirmu asmeniu, vadinamas pasakotoju. Dažnas pasakotojas epikoje, kuris viską žino, ko žmonėms neduota žinoti (žino, ką personažai galvoja, gali kilnotis laike, vietose), vadinamas visažiniu pasakotoju – naratoriumi.

Vidinio monologo prozoje mediumas yra pati dažniausia figūra, tačiau ji tik yra išgyvenimo, bet ne veiksmo subjektas. Mediumas vadinamas ir kalbos subjektu, kadangi jis pats nepasakoja, o kažkas kitas fiksuoja jo sąmonės srautą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Žemininkų pavadinimas kilo iš ontologijos „Žemė“, išleistos 1951 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurią sudaro penkių poetų kūryba (K. Bradūno, A. Nykos – Niliūno, H. Nagio, J. Kėkšto ir A. Mačernio, kuris jau buvo miręs, tačiau jo kūryba buvo įdėta iš pagarbos). Žemininkai dar kitaip vadinami lankininkais. Pastarasis pavadinimas kilo tada, kai imtas leisti leidinys „Literatūros lankai“ (1952 – 1959 m.).

Gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, beveik visi iš provincijos, anksti pajutę ryšį su žeme ir gimtine, pradeda kurti dar gimnazijose, o debiutuoja jau po universitetų baigimo maždaug tuo pačiu laiku – apie 1935 metus. Alfonsas Maldonis tada dar tebuvo vos šešerių metų berniukas. Nepaisant to, visgi jo kūryba, prasidėjus 1958 – aisiais, yra artima Žemininkų poezijai. Tai nėra tam tikrų idėjų ar temų kartojimas, bet labiau kalbėjimo, išsakymo ir filosofinio mąstymo bendrybė. Tokių A. Maldonio kūrybos sąsajų ir skirtybių su žemininkų poezija galima skirti bent keletą.

Pirmiausiai verta nubrėžti Žemininkų kūrybos gaires, kurių pagrindinis akcentas ir pamatas iš esmės visada yra žemė. Ji nėra vien beveidė gamta, bet žmogaus darbu ir kūryba perkeista tikrovė. Joje iškyla istoriniai, karta iš kartos kintantys klausimai, joje įprasminamas žmogaus buvimas. Žemė – tai šviesūs ir saugūs namai vaikystėje, bet atsakinga kovos arena vėliau, atnešanti ne vieną nusivylimą žmogui subrendus. Pastarasis teiginys visiškai netiktų A. Maldonio kūrybai. Čia žemė nėra pagrindinis centras – jai suteikiamas kitoks prioritetas. Jo lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų, o šis apie gimtąjį kraštą. Paprastai dzūkiško peizažo fragmentai yra tik priemonė identifikuoti ir išskirti lyrinį „aš“, pereiti prie jo jausenų ir likimiškumo. Taigi, poeto kūryboje pabrėžiama gamtos ir žmogaus panašumo idėja.

Jau šiek tiek buvo užsiminta apie iškylančius istorinius klausimus, randamus Žemininkų poezijoje. Maldonio poezijoje istorijos realijų esama, tačiau istorinis kontekstas tėra tik vienas iš eilėraščio sluoksnių, pasitelkiamas bendrosioms būties ir likimiškumo temoms gvildenti, kurios yra senos.

Dar vienas aktualus dalykas – kartų kaitos reikšmingumas. Istorijos eigoje tęsiami ne tik pradėti darbai, bet ir tradicijos („Ir pradėti žmonių darbai, / Iš rankos perduodami rankon“ ). Svarbu suvokti, kas buvome ir kas esame, ką po savęs turime palikti. Poetas nuolat tai pabrėžia, apmąsto paraleliai su būties, mirties ir likimiškumo temomis. Labai panašiai kartas suvokia ir Žemininkai, besiremiantys žemdirbių gyvenimu, kuris jiems yra nenutrūkstamas, nebijantis mirties, todėl tęstinis. Jų poezijoje nuo namų einama prie tautos gyvenimo kultūrinių pagrindų.

V. Balsevičiūtė yra rašiusi, kad Žemininkų poezijos problematikai suprasti yra būtinas filosofinis kontekstas, kuriame itin stiprus minties primatas, o tematikos ir idėjų lygmenyje poezija ir filosofija yra lyg susisiekiantys indai. „Labiausiai žemininkus yra paveikusi egzistencialistinė, ontologizuota filosofija (Kierkegaardas, Schopenhaueris, Nietzsche), taip pat – Berdiajevo, Spenglerio, Heideggerio, Jasperso ir kt. filosofinė mintis, perprasta iš Maceinos ir Griniaus paskaitų ir savarankiškų studijų“. Taigi, Žemininkų poezijoje itin reikšmingas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Klausimai apie būtį, egzistenciją, likimo vaidmenį artimi ir A. Maldoniui. Tai, ko gero, yra netgi vienas iš poezijos pamatų. Svarbiausia yra atverti būties prasmę, išsiaiškinti likimo vaidmenį ir surasti, kas galėtų įprasminti žmogaus egzistenciją. Atsakymą poetas lyg ir randa – prasminga egzistencija laikytini išliekamąją vertę turintys darbai ir, be abejo, žmogaus puoselėjamas gerumas. Žemininkai pastarajam klausimui suranda kitą atsakymą – jiems svarbiausia vertybė – kūryba. Tik toks darbas sujungia gyvuosius ir mirusiuosius.

Taigi, nepaisant keleto Žemininkų kūrybos savitumų (pvz.: akcentuojamos opozicijos tarp namų, kurie atstoja visą Lietuvą, ir pasaulio; pabrėžiama vaikystė – prarastas laikotarpis, kurio vaizdas nėra šviesus; pasaulyje patiriamas pralaimėjimas ir kt.), kurie nebūdingi A. Maldonio poezijai, visgi poeto kūryba yra pakankamai artima Žemininkams ne tiek kuriamo pasaulio vaizdiniu, kiek tam tikromis temomis, keliamais klausimais apie būtį bei filosofiškumu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba