Sakinio išsamios analizės schema

Skiriamos trys išsamiosios sakinio analizės dalys: sakinio sandaros apibūdinimas, sakinio dalių nagrinėjimas, skyrybos aiškinimas.

I. Sakinio sandaros apibūdinimas.

  1. Ar sakinys vientisinis, ar sudėtinis.
  2. Jei sakinys vientisinis, nurodoma:

a) ar jis asmeninis, ar beasmenis;
b) jei sakinys asmeninis:

  • ar jis dvinaris, ar vienanaris;
  • jei vienanaris, žr. asmens: jei su 2 a forma – ar jis ne apibendrinamasis; jei su 3 a forma – ar jis apibrėžtinis, ar neapibrėžtinis;

c) jei sakinys beasmenis, nurodomas jo tipas: veiksmažodinis (jo atmaina – infinityvinis), veiksmažodinis – vardažodinis ar nominatyvinis;
d) nurodomus sakinio komunikacinis tipas (konstatuojamasis, klausiamasis ar skatinamasis) ir potipis;
e) nurodomas sakinio predikatinis centras.

3. Jei sakinys sudėtinis, nurodoma:

a) koks jis: sujungiamasis, prijungiamasis, bejungtukis ar mišrusis;
b) jei sakinys sujungiamasis, nurodoma:

  • jo tipas – sudedamojo, priešinamojo, skiriamojo ar paremiamojo sujungimo;
  • iš kokių dėmenų sakinys sudarytas, kokiais jungtukais dėmenys sujungti, kokiais santykiais susieti;

c) jei sakinys prijungiamasis, nurodoma:

  • jo tipas (funkcinio ar semantinio prijungimo) ir potipis;
  • nurodomas pagrindinis (pagrindiniai) ir šalutinis (šalutiniai) dėmenys, pasakomos šalutiniu dėmenų rūšys, keliami klausimai; jei reikia, nurodomi šalutiniu dėmenų laipsniai;

d) jei sakinys bejungtukis, nurodoma:

  • iš kokių dėmenų jis sudarytas;
  • kokiais santykiais dėmenys susieti;

e) jei sakinys mišrusis:

  • nurodomas jo tipas – su vyraujančiu ryšiu ar be vyraujančio ryšio;
  • aptariamas dėmenų grupavimas;
  • nurodoma, kaip dėmenų grupės ir dėmenys jungiami, kokiais santykiais siejami.

Pastabos:

1. Užrašytas sakinys pirmiausia išnagrinėjamas grafiškai – atitinkamai pabraukiamos visos sakinio dalys ir šalutiniai dėmenys, statmenais brūkšneliais pažymimos dėmenų ribos.
2. Jei sudėtinis sakinys (ypač mišrusis) yra daugiadėmenis, braižoma jo sandaros schema.
3. Atskiri sudėtinio sakinio dėmenys prieš pradedant juos nagrinėti sakinio dalimis, apibūdinami pagal vientisinio sakinio analizės schemą.

II. Sakinio dalių nagrinėjimas.

1. Sakinio dalys nagrinėjamos grupėmis – skiriama veiksnio grupė ir tarinio grupė (jei sakinyje veiksnys ar tarinys vienas, be išplečiamųjų antrininkių sakinio dalių, apie jo grupę kalbėti nėra pagrindo).
2. Pagrindinės sakinio dalys nagrinėjamos taip:

a) pasakomas arba parašomas (ir atitinkamai pabraukiamas) veiksniu ar tariniu einantis žodis (konstrukcija);
b) nurodoma sakinio dalies sandara;
c) pasakomas sakinio dalies pavadinimas;
d) keliamas klausimas;
e) apibūdinama sakinio dalies raiška. Jei išreikšta veiksniu, nurodoma linksnio reikšmė.

3. Antrininkės sakinio dalys nagrinėjamos taip:

a) pasakomas arba parašomas (ir atitinkamai pabraukiamas) antrininke sakinio dalimi einantis žodis (konstrukcija);
b) nurodoma sakinio dalies sandara;
c) aptariamas ryšys (pagal reiškimo būdą) su pagrindine, arba aukštesnio rango sakinio dalimi;
d) nurodomas antrininkės sakinio dalies porūšis, pasakomas pavadinimas;
e) keliamas klausimas (užrašomas skliausteliuose);
f) apibūdinama raiška (jei sakinio dalis išreikšta linksniu, nurodoma linksnio reikšmė; Jei prielinksnine konstrukcija, – prielinksnio reiškiamas santykis).

4. Sudėtinės participinės (išplėstinės) sakinio dalys nagrinėjamos taip:

a) pasakoma arba parašoma (ir atitinkamai pabraukiama) sakinio dalimi einanti konstrukcija;
b) nurodoma sakinio dalies sandara;
c) nurodomas sakinio dalies porūšis, pasakomas pavadinimas;
d) keliamas klausimas (užrašomas skliaustuose);
e) nurodomas pagrindinis komponentas ir aptariamas jo ryšys (pagal reiškimo būdą) su aukštesnio rango sakinio dalimi;
f) priklausomieji komponentai vadinami sekundarinėmis sakinio dalimis ir nagrinėjami pagal antrininkių sakinio dalių planą. (Žr. 3 a – f )

III. Skyrybos aiškinimas.

1. Užrašytame sakinyje skyrybos ženklai ir tos vietos, kur pagal taisykles ženklų dėti nereikia, pažymimos skaitmenimis.
2. Kiekviename skyrybos paaiškinime nurodoma:

a) kuriais ir kokiais ženklais išskiriama arba atskiriama;
b) kas išskiriama arba atskiriama;
c) kodėl išskiriama arba atskiriama.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vientisinio sakinio analizė
Sakinio išsamios analizės pavyzdys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius – lietuvių kalbininkas, kunigas. Gimė netoli Kvėdarnos (Šilalės rajone), valstiečių šeimoje. Rašto mokėsi lenkiškoje Rietavo pradinėje mokykloje, paskui Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuvių kalbą čia jam dėstė A. Baranauskas, su kuriuo dėl rašybos ar terminologijos klausimų Jaunius susikirsdavo. Abu buvo užsispyrėliai ir nė vienas nenorėjo nusileisti. „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi!- netekęs kantrybės sušukdavo A. Baranauskas. „O gal ir mokysiu,“ – piktai burbėdavo K. Jaunius. Šie žodžiai išsipildė.

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba.

Tikslai:

1.    Gilinti mokinių žinias apie veikiamosios rūšies dalyvio linksniavimą;
2.    Išmokyti rašyti vyriškosios giminės dalyvių vardininko galūnes;
3.    Lavinti linksniavimo įgūdžius.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas.
Literatūra:

1.    Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. – V., 1997.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką mokiniai buvo supažindinti su veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimu, būdingomis linksnių galūnėmis, atliko keletą pratimų, kur reikėjo dalyvius derinti su daiktavardžiais gimine, skaičiumi ir linksniu.

Šią pamoką bus pakartota praeitos pamokos medžiaga, taip pat gilinamos žinios apie veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimą.

Kita pamoka bus skirta neveikiamosios rūšies dalyvių laikams ir jų darybai aiškinti.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.
1. Patikriname namų darbus. Mokiniai namuose turėjo atlikti 332 pratimą raštu iš vadovėlio.
2. Klausiu mokinių, ką jie prisimena iš praeitos pamokos apie veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimą (pvz.: būtojo dažninio laiko dalyviai linksniuojami taip kaip ir būtojo kartinio).

II. Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau pagrindinius šios pamokos tikslus:

a) dalyvio vardininkų rašyba;
b) dalyvio linksniavimas.

2. Mokiniams paaiškinu, kad per šią pamoką turime įvykdyti šiuos tikslus.

III. Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Dalyvio vardininkų rašyba:

a)    kaip manote, kuo ypatinga yra vyriškosios giminės dalyvio vardininkų rašyba?
b)    lentoje parašau kelis dalyvius vardininko linksniu: matąs / matą,  mylįs / mylį, nešęs / nešę;
c)    paaiškinu, kad dalyviai yra vieninteliai lietuvių kalbos žodžiai, kurių vyriškosios giminės vardininko galūnėje rašome nosinę raidę.

2. Dalinis įtvirtinimas:

a)    mokiniai galvoja po 5 dalyvių vardininkus ir galūnes apibraukia;
b)    keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį;
c)    atlieka iš vadovėlio 333 pratimą raštu, išrenka vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos dalyvių vardininkus, pažymi galūnę ir nurodo laiką;
d)    keletas mokinių perskaito, kaip atliko pratimą;
e)    atlieka pratimą, kurį išdalina mokytojas (žr. Priedą Nr. 1);
b) keli mokiniai perskaito, kaip atliko pratimą.

3. Dalyvio linksniavimas:

a)    klausia, kokie vienaskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale (pvz.: vns. vyr. g.  V. / G. ; mot. g. G.)
b)    kokie daugiskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale? (pvz.: tik dgs. V.
c) lentoje mokytojas rašo veikiamosios rūšies dalyvį „dirbąs“ ir jį linksniuoja visais laikais (žr. Priedą Nr. 2);
d) mokiniai rašo tą patį sąsiuviniuose, pasibraukia įsidėmėtinas rašybos vietas.
e) primenu, kad būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai yra linksniuojami kaip būtojo kartinio laiko dalyviai, o būsimojo laiko dalyviai, kaip esamojo laiko.

IV. Žinių įtvirtinimas.

Mokiniai atlieka 335 pratimą iš vadovėlio, įrašo praleistas raides.

V.  Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Dar kartą pakartojame:

a)    kokia yra dalyvių vardininkų rašyba;
b)    dalyvių linksniavimo sunkumai.

2. Namų darbams užduodu 338 pratimą.

Priedas Nr. 1

Parašykite dalyvių daugiskaitos vardininką:

bąląs –
tempiantis –
mesdavęs –
ūždavęs –
metęs –
čiuošiąs –
čiuožiąs –
kentęs –
tempiąs –
tylintis –
mesiąs –
nešdavęs –
lysiąs –
lįsiąs –

Su trimis daugiskaitos dalyvių vardininkais sugalvokite po sakinį:

Priedas Nr. 2

linksniavimas

linksniavimas-2

__________________________

Kiti susiję 7 klasės pamokų planai:

Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (2 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (1 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka