XIX amžiaus Lietuva

XIX a. prasideda nuo 1795 m., t.y. nuo III Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, o  baigiasi apie 1904 m., kada įvyksta spaudos draudimo panaikinimas. Nuo 1918 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Antroji XIX a. pusė (1864 m.) – tai spaudos draudimo pradžia. Tuo metu Europoje tvarką vykdė kelios valstybės: Vokietija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Rusija, šiek tiek Osmanų imperija. 1789 m. įvyksta Prancūzijos revoliucija, Europą supurto Napoleono žygiai, kurių tikslas – sukurti imperijas. Lietuvoje Napoleonas buvo laikomas romantine figūra, jis atnešė lūkesčius, kad galbūt pavyks atkurti LDK.

1815 m. įvyko Vienos kongresas, po kurio iki pat XVIII a. šeimininkavo Austrija, Anglija, Rusija (kaip imperijos). 1870 m. po karų susivienija Italija, 1871 m. į imperiją susivienija Vokietija. XIX a. antroje pusėje iš Osmanų imperijos išsiveržia Serbija, Rumunija, Albanija, Bulgarija. Anglijos pusėje sustiprėja Airija. Ima bruzdėti čekai ir slovakai, nerimsta lenkai ir lietuviai. XIX a. tautiniu pagrindu ima kurtis valstybės. Neatsilieka ir Lietuva.

Po 1831 metų Lietuvos pavadinimas ištrintas iš Europos ir Rusijos žemėlapio, etninės Lietuvos žemės vadinamos šiaurės vakarų kraštu (Vilniaus ir Kauno gubernijos). Suvalkų gubernija priklauso lenkų autonomijai. Kaip tik čia buvo sąlygos formuotis inteligentijai: lietuvių kalba nebuvo išguita iš mokyklų, spaudos draudimas čia negriežtas. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių kalba.

Apie LDK sukūrimą buvo kalbama visą XIX a. Dar prieš 1918 m. bandoma įtraukti į Lietuvą ir latvius, bet po 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse ribose.

Skiriamos dvi idėjos, kurios kamavo XVIII a. „protus“ – nacionalinė ir liberalinė. Viena reikalavo tautoms lygių teisių, kita – lygių teisių socialiniame gyvenime. XX a. šiomis idėjomis nusivilta, tačiau iki tol buvo aktualu samprotauti remiantis laisvės, brolybės, lygybės idėjomis, bandytos net įgyvendinti.

XIX a. antroje pusėje 1861 m. Kauno gubernijoje gyveno daugiau nei milijonas gyventojų, iš kurių 88% buvo lietuviai, kiti – 10 % žydai, rusai, lenkai. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Iš jų apie 52% buvo lietuviai, o kiti rusai (apie 22 %), lenkai (apie 18 %), žydai (apie 9 %). Vėliau lietuvių dar sumažėjo. Miestiečių dauguma buvo žydai, taip pat daug rusų ir lenkų. Daugiausiai lietuvių gyveno kaime (apie 90 %).

XIX a. – tai okupacijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo laikas. 1815 m. Lietuva galutinai atsiribojo nuo Rusijos, bet ją okupavo Vokiečiai. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje beveik nėra kultūrinių požymių: Vilniaus Universitetas uždarytas, uždrausta spauda, daug „šviesių protų“ uždaryta. Tačiau XIX a. – tai laikas, kai pamažu atgimsta lietuvių tauta ir literatūra. Viskas prasideda nuo švietėjiškų idėjų ir kelių autorių – Maironio ir Šatrijos Raganos. Randasi simbolizmo, impresionizmo apraiškų. Prasideda modernios tautos tarpsnis.

Lietuvos nėra – yra tik žemaičiai, aukštaičiai… tačiau valstiečiai išsaugojo archajinę lietuvių kalbą. Po 1863 m. bajorija gavo didelį smūgį; taip ir neatsigavo, todėl stiprėjo valstietiška karta ir literatūra. Įkuriama „Aušra“ ir „Varpas“.

Formuojasi modernioji tauta ir bendrinė lietuvių literatūrinė kalba (K. Būgos, J. Jablonskio pastangomis). Pamažu pereinama į vienkalbystę. Taip Lietuva tampa kultūriškai nepriklausoma, pasiruošusi įgyti valstybingumą. Ima kristalizuotis proza ir kiti žanrai. Mažėja kūrėjų kunigų, įtraukiamos pasaulietiškos temos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Jonas Jablonskis
Motiejus Valančius

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Baigiantis Augusto principatui įsigali neribota imperatoriaus valdžia, pereinanti net prie monarchijos. Visuomenėje didėja įtampa, taigi prireikia jėgos, kuri garantuotų saugumą valstybėje. Taip imta stiprinti kariuomenė. Aristokratų sluoksniuose formuojasi senato opozicija ir tarp jos šalininkų išpopuliarėja stoikų filosofija. Ji tapo aktuali, nes skelbė asmenybės tobulumo nuostatas. Visa tai skatino saiką, panieką turtui ir mirčiai.

Tokios nuostatos ir nuotaikos būdingos ir to periodo literatūrai. Tai paveikė literatūros stilių – radosi patetiška nuotaika, sentencijų gausa. Dėl pasikeitimų ėmė trintis riba tarp prozos ir poezijos.

Žymiausias to laikotarpio prozininkas, senovės romėnų valstybės veikėjas, filosofas, gamtos tyrinėtojas, poetas ir dramaturgas Lucijus Anėjus Seneka (1 m. pr. m. e. Kordoboje – m. 65 m. e. m. netoli Romos).

Seneka užaugo Romoje, jo tėvas buvo kilmingas, raitelių luomo atstovas bei garsus to meto oratorius. Seneka retorikos mokėsi iš tėvo, vėliau studijavo ir filosofiją, o pabaigęs pradėjo politiko karjerą, tačiau išgarsėjo kaip oratorius. Dėl aukštuomenės intrigų Seneka buvo ištremtas į Korsikos salą, iš kur tik 49 metais leista sugrįžti. Jis buvo mažojo Nerono auklėtoju, o vėliau ir mokytoju. Neronui tapus imperatoriumi, Seneka vadovavo užsienio politikai, kol 59 – iasiais jų santykiai ėmė šlyti ir Seneka buvo priverstas nusižudyti.

Lucijus Anėjus Seneka buvo pirmas reikšmingiausias Romos filosofas, vėlyvojo stoicizmo atstovas, kuriam itin svarbi buvus etika.

Seneka yra begalės įvairių politinių veikalų ir grožinės literatūros kūrinių autorius. Jo filosofiniai darbai parašyti diatrybės (pokalbio) forma, stiliumi. Vienas jų –„Moraliniai laiškai“, sudaryti iš 20 knygų, skirtų praktiniams moralės dalykams aprašyti, t.y., kaip įveikti baimę, kaip suvaldyti emocijas ir t.t.

Dar vienas autoriaus veikalas „Natūralūs klausimai“, sudarytas iš 7 knygų, skirtas meteorologiniams reiškiniams aprašyti.

Kaip dramaturgas, Seneka yra sukūręs 10 tragedijų. Jos visos skirtos skaityti, bet ne vaidinti. Tai vienintelės romėniškos tragedijos, išlikusios iki mūsų laikų. Jos išsiskiria puošnia leksika, ilgais monologais ir yra parašytos retoriniu stiliumi. „Febra“, „Medėja“, „Oktavia“ yra laikomos istorinėmis dramomis; jose vaizduojamas Nerono žmonos Oktavijos likimas.

Mirus imperatoriui Klaudijui, Seneka parašė piktai pašaipią satyrą „Dieviškojo Klaudijaus sumoliūgėjimas“, kurioje smerkė despotizmą ir imperatoriaus žiaurumą. Ši menifinė satyra pradeda naują žanrą, kuriame derinama poezija ir proza.

Minėtini ir įsivaizduojami laiškai „Laiškai Liucilijui“. Tai moralinių, dorovės laiškų, skirtų draugui Liucilijui, paskirtam dirbti vietininku, visuma. Tai paskutinis kūrinys, kuris nespėtas pabaigti. Seneka tarsi vaizduoja save ir taip moko savo pašnekovą. Jis teigia, kad aukščiausias gėris – dorybė (vertinama draugystė, laikas). Seneka rašo naujuoju stiliumi, tačiau ne visi ypatumai būdingi: jis vengia ilgų sakinių, periodų, nemėgsta sudėtingų sakinių, mėgina kalbėti ramiu tonu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

Gajus Salustijus Krispas

Gajus Salustijus Krispas ( nuo 86 m. pr. Kr. – 34 m. pr. Kr.) žinomas kaip romėnų istorikas, politikas, palaikęs Cezarį. Jis panašiai kaip ir Cezaris užėmė ne prastas to meto visuomenėje pareigas: 54 m. pr. Kr. buvo vestorius, 52 m. pr. Kr. – liaudies tribūnas (pasisakė prieš Ciceroną), o 50 m. pr. Kr. politiniais sumetimais buvo apkaltintas nemoraliu elgesiu ir pašalintas iš senato (46 m. pr. Kr. – sugrąžintas). Cezaris jį paskyrė prokonsulu Afrikoje. Čia Salustijus praturtėjo, todėl grįžęs į Romą įkūrė parką, kurį Gajus Salustijus Krispaspavadino „Salustijaus sodu“. Po Cezario mirties Gajus Salustijus Krispas iš politikos pasitraukė ir visą laiką skyrė istoriografijai.

Kūrybinę veiklą Salustijus pradėjo nuo mažų politinio pobūdžio kūrinėlių, dėl kurių originalumo vyko ginčai. Tėra išlikę keli laiškai apie valstybę, skirti Cezariui (58 ir 56 m. pr. Kr.). Žinomiausi ir svarbiausi Salustijaus veikalai – „Katilinos sąmokslas“ ir „Jūgurtos karas“. Minėtinas ir veikalas „Istorija“ (įvykiai nuo 78 – 67 m. pr. Kr.).

„Katilinos sąmoksle“ aprašomi netolimos praeities įvykiai, kuriuose pagrindinis veikėjas yra Katilina. Čia pateikiama jo charakteristika, aprašomi veiksmai. Kūrinyje esama psichologizmo, nemažai moralizuojama, lyginami kai kurie veikėjai. Pasakojimas pabaigiamas Katilinos žūtimi.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Julijus Cezaris
Gajus Petronijus
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

I a. pr. Kr. – tai romėnų literatūros aukso amžius. Ši epocha dar vadinama Cicerono epocha. Šiuo laikotarpiu vyko karai, o politiniu atžvilgiu tai buvo įtemptas metas, tačiau tai netrukdė suklestėti prozai. Pirmojoje amžiaus pusėje buvo sukurta žymių poezijos kūrinių (Katulas, Lukrecijus), suklestėjo proza (Ciceronas, Cezaris), formavosi literatūrinė kalba ir literatūros stilių samprata. Amžiaus antroji pusė buvo poezijos klestėjimo laikotarpis (Vergilijus, Horacijus, vėliau Ovidijus).

Markas Tulijus Ciceronas (apie 106 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e. buvo nužudytas) – oratorius, politikas, filosofas. Ciceronas buvo kilęs iš raitelių luomo, garsios ir turtingos šeimos, užaugęs įgijo klasikinį išsilavinimą (retorikos, teisės ir filosofijos). Norėdamas patikrinti įgytas filosofijos žinias, 79 – 77 metais išvyko į Graikiją, o 63 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu ir pasižymėjo Katilinos sąmokslo atskleidimu (Katilina rezgė sąmokslą prieš valstybę). Visa tai 60 – aisiais metais atsigręžė prieš Ciceroną: prieš jį ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininMarkas Tulijus Ciceronaskai, o jis buvo apkaltintas nešvariu sąmokslo likvidavimu ir ištremtas. Tremtyje Ciceronas rašė laiškus, graikiškus dialogus, o po metų, kai jam buvo leista grįžti, jis parvyko į Romą, kur buvo iškilmingai sutiktas. Įsivėlus į politinius ginčus, 43 m. pr. Kr. Ciceronui nukirsta galva.

Cicerono palikimas – tai 58 kalbos: 4 kalbos prieš Katiliną, 5 kalbos prieš Verį, 14 kalbų prieš Antonijų (filipikos), kalba už Cėlijų, kalba už Milona ir kitos. Daugelis Cicerono kalbų buvo pirmiau pasakytos, o tik vėliau užrašytos. Išliko ir 19 retorikos traktatų: trys dialogų veikalai apie oratorių  – „Apie oratorių“ (teigia, kad oratorius turi būti toks išsilavinęs, kad panašėtų į vaikščiojančią enciklopediją); traktatai politikos, filosofijos ir kitais klausimais: „Brutas“, „Oratorius“, „Stoikų paradoksai“, „Apie gėrio ir blogio ribas“, „Apie dievų prigimtį“, „Apie likimą“, „Akademikų mokymas“, „Apie valstybę“, „Tuskumo pašnekesiai“, „Apie senatvę“, „Apie teises“, „Apie pareigas“, „Apie draugystę“ ir kiti.

Kalbose pastebimas sekimas graikų oratoriais. Jų kalba lakoniška, būdingi trumpi sakiniai, daug dėmesio skiriama periodui (Isokrato išradimas). Cicerono periodui būdingas patosas, įtaiga, nes nemaža dėmesio skirta nuotaikos išreiškimui, itin didelis dėmesys sutelktas į pradžią ir pabaigą. Nevengiama ir plūstis, pabarti necenzūriniais žodžiais.

Prie viso to dar priskiriami apie 800 laiškų, parašytų tremtyje ir teikiančių žinių apie Romos pilietinę karų epochą. Laiškams kiek būdingas buitinis stilius, žaismingumas, juose gan žaviai išryškėja Cicerono ydos ir charakteris. Kaip filosofas, Ciceronas vertinamas kritiškai: jis nesilaikė nuoseklios sistemos. Laiškuose daug dėmesio yra skiriama etikai, moralei, politikai, filosofijai ir teisei. Ciceronas nagrinėja valstybės valdymo formas. Pasak jo, visos trys valdymo formos netobulos ir negeriausios, aukso viduriukas galėtų būti tik monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų sąveika.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Retorika
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Klasikinis graikų literatūros periodas

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Romėnų literatūra, kaip ir visa kultūra, pavadinimą gavo iš Romos miesto. Ji kūrėsi apie III a. pr. m. e. Romėnų literatūra skirstoma į tris periodus:

1. Archajinis literatūros periodas (III – II a. pr. Kr.)
2. Klasikinio laikotarpio literatūra (80 m. pr. Kr. – 18 m. pr. Kr.):
a. Cicerono epocha (80 – 40 m. pr. Kr.)
b. Augusto epocha (40 – 14 m. pr. Kr.)
3. Poklasikinės literatūros periodas arba sidabro epocha (I a. po Kr. – II a. po Kr.)

Romėnų literatūra vadinama ta literatūra, kuri parašyta lotynų kalba ir kuriai būdinga graikų literatūros įtaka.

ARCHAJINIO LAIKOTARPIO LITERATŪRA

Romėnų literatūros pradininku laikomas graikas, iš pradžių buvęs vergas, paskui dėl savo gabumų tapęs atleistinis, Livijus Andronikas (miręs apie 204 pr. Kr.). Nuo jo iki Cicerono tęsėsi archajinis laikotarpis. Veikiant graikų literatūrai, formavosi archajinio laikotarpio romėnų literatūros žanrai, buvo kuriami epai, tragedijos bei komedijos, tuo metu padėti retorikos pagrindai.

Romos valstybei buvo reikalingi išsimokslinę graikai, galintys plėtoti kultūrą ir mokyti jaunąją kartą. Tam be abejo buvo reikalingi rašytiniai veikalai lotynų kalba. Tada Livijus Andronikas išvertė „Odisėją“ (saturniko metru), iš pradžių mokyklose skaitytą kaip vadovėlį. Vėliau iš graikų į lotynų kalbą perdirbinėjo tragedijas ir komedijas.

Tuo pat laikotarpiu iš graikų kalbos vertė epus ir rašė poeziją Livijaus Androniko pasekėjas romėnas Gnėjus Nevijus. Žymiausias jo kūrinys – saturninėmis eilėmis sukurta poema „Pūnų karo giesmė”. Mūsų dienas tepasiekė smukūs fragmentai.

Panašia veikla pasižymėjo ir Kvintas Enijus (239-169 pr. Kr.). Tai buvo poetas, tuo metu išsiskyręs iš visų kitų savo talentu. Pagrindinis jo darbas – istorinis epas, kurį sudaro aštuoniolika knygų, „Analai“ (metraščiai). Jo išliko vos keli šimtai eilučių. Tai buvo svarbiausias romėnų epas iki Vergilijaus „Eneidos“. „Analuose“, priešingai nei Nevijaus poemoje, pasakojimas pradedamas ne saturninėmis eilėmis, o hegzametru. Nuo Enijaus visa lotyniškoji epinė poezija pradėta eiliuoti pagal graikų eilėdaros kanonus.

Be šio epo sukūrimo Kvintas Enijus padirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, taip pat parašė kelias tragedijas romėniškais motyvais. Kvintas Enijus laikomas satūrų autoriumi. Satūra – tai eilėraščių rinkinys įvairiausiomis temomis (tačiau nieko bendra su satyra). Be visa to, jis dar rašė epigramas ir yra žinomas kaip kulinarijos vadovėlio autorius.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka