Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka

IŠPLĖSTINIS PLANAS

Tema. Simbolizmas. Bendrieji bruožai.

Tikslai:

•    gilinti literatūros istorijos žinias;
•    mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
•    lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, atsakinėjant į klausimus;

Pamokos tipas ir forma. Įvadinė lyrikos pamoka (paskaita ir pokalbis).

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, euristinė užduotis.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):
1.    Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:
1. Lietuvių literatūros enciklopedija.- V., 2001.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

Pamokos situacija

Praeita pamoka buvo skirta V. Krėvės dramos „Skirgailaketvirto veiksmo analizei ir viso kūrinio apibendrinimui. Atskirai buvo gilinamasi į finalines scenas, jas mokiniai ruošėsi skaityti vaidmenimis. Skirgailos personažą analizavo ir apibendrino viso kūrinio kontekste.

Ši pamoka bus įvadinė apie naują literatūros kryptį simbolizmą „Bendrieji simbolizmo bruožai“. Pagrindinius simbolizmo bruožus bandys įžvelgti analizuodami Rainerio Marijos Rilkės eilėraštį „Ruduo“ ir „Nuotaka“.

Kitą pamoką bus aptartas lietuvių simbolizmas ir analizuojamas V. M.- Putino eilėraštis „Rūpintojėlis“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinių veikla
I. Įvadiniai darbai (3 min.) Pamokos pradžioje mokytojas pasako šios pamokos temą „Simbolizmas. Bendrieji simbolizmo bruožai“. Klausia:Ką prisimenate apie simbolizmą iš 10 klasės kurso? Galimi įvairūs atsakymai, tikėtina, kad kai kurie mokiniai paminės daugelį simbolizmo bruožų, galbūt ir kai kuriuos simbolizmo atstovus.
II. Naujos medžiagos pateikimas (22 min.)Paskaita Mokytojas aiškina teorinę dalį, dar kartą primena, kas yra simbolizmas, kada ir kur atsiradęs, žymiausius atstovus:Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Atsirado kaip reakcija į realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parrnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. Simbolistus veikė Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija, intuityvizmas. Jie kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centre buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką, „prišaukti įspūdį“. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasau­lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai – muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turi intuicijos daugiau nei kiti meno žmonės, yra gyvenimo paslapties aiškintojas, kuris pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.Sim­bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgo išnaudoti muzikines kalbos galimybes, ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą. Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vi­durio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas , Stefanas Malarmė (Mallarmė). XX a. poetai simbolistai labiausiai mąsto apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmo­gaus gyvenimo tėkmę, gilinasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą. Raineris Marija Rilkė (Reiner Maria Rilke, 1875-1926) – vienas žymiausių Europos poetų. Gimė ir augo Prahoje. Suaugęs pasirinko klajūno dalią – per gyvenimą pakeitė ~ 100 gyvenamųjų vietų. Ieškodamas įspūdžių pasiekė net Rusiją. Dėl vieno posmo jis turėjo daug pamatyti ir aplankyti. Rilkė rašė meditacinio tipo lyri­ką, prozą, ypač mėgo rašyti laiškus. Žinomiausi jo lyrikos rinkiniai: „Vaiz­dų knyga” (1902, 1906), „Valandų knyga” (1905), „Naujieji eilėraščiai” (1907-1908), „Duino elegijos” (192 3), „Sonetai Orfėjui” (1923).Poezijoje dainavo apie švelnius daiktus, gėles, moteris; vyrauja elegiškos, liūdnos nuotaikos. Jam labai svarbi nuo­jauta, intuicija, padedanti pažinti pasaulį ir jo daiktų sąsajas giliau nei mokslas. Poetas siekia vaizduoti sielos gyvenimą. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose išsako po reiškinių pavir­šiumi glūdintį dieviškąjį gyvenimo pagrindą. “ Mokiniai žymisi pagrindinius dalykus.
III. Pirminis kūrinio skaitymas ir suvokimasEuristinis pokalbis( 8 min.) Mokytojas pasako, kad dabar analizuosime Rilkės eilėraštį „Ruduo“. Mokiniai skaito iš vadovėlio eilėraštį.
1. Kokiu vaizdu pradedamas eilėraštis? 1. Vaizduojamas kritimas, o tiksliau – lapų kritimas, kuris vyksta iš skliautų (iš dangaus), kuriuose lyg sodų esama.
2. Kokios užuominos ir į ką leistų šį vaizdą laikyti simboliniu? 2. Užuomina yra vieta, iš kurios tie lapai krenta. Žinoma, kad iš dangaus lapai kristi negali, nebent sniegas ar lietus. Be to, yra įsivaizduojama, kad ten, aukštai, vysta sodai – tai taip pat yra negalimas dalykas. Visi šie vaizdai – tai užuomina į metų kaitą, bet ne tik gamtoje, bet ir visoje egzistencijoje. Krenta lapai, tai ne tik rodomas ruduo, bet kartu ir pasaulio keitimasis, žmogaus gyvenimo artėjimas lig mirties.
3. Raskite, kas dar krenta eilėraštyje. 3. Puola žemė, „puolam mes visi“ – tai yra – visa žmonija, taip pat ir ranka.
4. Koks reiškinys sieja visus krentančius? 4. Visus krentančius sieja mirtis. Kritimas – lyg nykimas, mirtis. O mirtis kaip tokia – yra likimas, kurį valdo „Ranka“.
IV. Pirminio suvokimo gilinimas 4 min.) 5. Kokios čia veriasi kritimo prasmės? Paaiškinkite jas. 5. Kritimą galima suprasti ir tiesiogine prasme – lapų kritimas. Kritimas „vienatvėn“ (krenta žemė) – pasinėrimas į liūdesį. Taip pat kritimas yra lyg mirimas – krentam „Visi mes“ – tai yra visi žmonės kada nors miršta. Kritimas – lyg riba, tam tikras ir reiškinys ir laiko tėkmė, kada susiduria gyvenimas ir mirtis.
6. Apie kieno vienatvę kalbama? Pasekite formas „mes – visi – vienas“. Kas visiems yra atskira ir kas bendra? 6. Kalbama apie žemės vienatvę, apie visų žmonių vienatvę ir net apie „Rankos“ vienatvę. Bendra visiems yra tai, kad visus puolusius vienatvėn, visų likimus valdo ta pati Ranka. Atskira galbūt tai, kad tas, kas prilaiko visuotiną kritimą, vieniems jį prailgina, kitiems – sutrumpina.
7. Kodėl šį eilėraštį galima skirti prie simbolistinių? 7. Eilėraštyje kalbama užuominomis, tam tikrus reiškinius įvardijant kaip simbolius (lemtis – Ranka, lapų kritimas – senėjimo procesas). Iš romantizmo paveldėtas pasaulio vaizdas ir pasaulio jutimas čia išreiškiamas per simbolius, todėl eilėraštį galima skirti prie simbolistinių.

IV. Apibendrinimas

ir namų darbų skyrimas.

(8 min.)

Analogiškai, kaip ir pirmasis eilėraštis, skaitomas ir antrasis – „Nuotaka“, tokiu pat principu mokiniai atsakinėja į euristinius klausimus:1. Kas eilėraštyje yra tas mylimasis? Iš kokio jis pasaulio? 1. Mylimasis yra miręs žmogus. Galima sakyti, kad jis iš transcendentinio pasaulio ir jo yra šaukiamasi.
2. Kodėl jo šaukiamasi ir prašoma neleisti ilgai laukti? 2. Galima numanyti, kad arba jau gyvenimas yra nepakeliamas be to žmogaus ir norima su juo kuo greičiau susitikti, arba tiesiog, atėjus senatvei, norima pagreitinti gyvenimo procesą ir nesikankinti.
3. Kaip su laiku siejasi medžiai platanai? 3. Medžiai jau yra be lapų, tai siejama su rudeniu, bet ruduo gali būti siejamas su senatve, su žmogaus gyvenimo branda.
Namuose mokiniai pabaigia analizuoti eilėraštį raštu atsakydami į klausimus:
1. Kaip suprantate „užrakinimą tamsiame name“?2. Kas tie mėlynieji sodai? Kaip į juos žadama patekti? kaip suprantate „ištvinimą iš rankų savųjų“?3. Apie ką šis eilėraštis?4. Kodėl jį galima skirti prie simbolistinių? Galimi įvairūs atsakymai.

___________________________

Daugiau 11 klasės pamokų planų:

Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)
Šatrijos Ragna „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)

KRITIKOS IR DIENORAŠČIO FRAGMENTŲ APTARIMAS

Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti V. Kubiliaus kaip kritiko asmenybę, kuri skleidžiasi straipsnių rinktinėje „Literatūra istorijos lūžyje“ ir autoriaus rašytame dienoraštyje, kuriame geriausiai matomos Kubiliaus nuostatos, jo išgyvenimai, užgriuvusios problemos ir istorijos peripetijos.

Vytautas Kubilius – kritikas, kuris sovietmečiu pasirinko socialistinio realizmo metodui alternatyvią rašymo kryptį, t.y. hermeneutinę tradiciją, kurioje ypač svarbus psichologinis literatūros supratimo aspektas, istoriškumas, dėmesys autorinei prasmei ir, be abejo, kritiko kompetencija bei kūrybiškumas. Jis psichologinės literatūros interpretacijos krypties kritikas. Sovietmečiu buvo parašyta didžioji jo kritikos dalis.

„Kas žvelgia į gilumą, tas neverkšlena.“ – taip Kubilius rašė apie V. Mačernio lyriką, tačiau tai galima sakyti ir apie jo kritikos tekstus: kiekviename straipsnyje ryškus giluminis žvilgsnis į aptariamų autorių tekstus, taip pat vertės matmens pajautimas ir savitas estetinis santykis su kiekvienu tekstu. Visa tai būdinga ne tik V. Kubiliaus apie atskirus autorius rašytoms monografijoms, tačiau ir likusiai kritikai.

Apskritai kritika Kubiliui, kaip ir pats yra sakęs, nėra tik panegirinis ar rašytojus aptarnaujantis žanras, todėl ji ir neturi virsti iliustracija ar komentaru. Tą jis vykdė ir savo kritikos straipsniuose. „Literatūroje ir istorijos lūžyje“ skaitome: „Daugybę talentų ištiko stabas – jie net nebandė žengti į literatūrą, kur didesnėmis ar mažesnėmis porcijomis reikėjo meluoti. Daugybė gražių balsų buvo išmušta „valstybinių užsakymų“ iš jų įgimto registro ir praskydo falcetu. Didžiulius literatūros plotus literatūra turėjo apeiti užrištomis akimis arba kurti jos falsifikuotas versijas.“  Čia toji kritiko vidinė energija kryžiuojasi su prasme, išreikšdama formos ir turinio tapatybę. Ne tik ši ištrauka, bet ir didelė dalis V. Kubiliaus kritikos darbų patoso buvo skirta ginti teises rašyti ką nori be panegirikos ar paviršutiniškų komentarų. Savo vaidmenį Vytautas Kubilius suvokė kaip polemisto, angažuoto etinių ir estetinių kriterijų gynėjo. Jo dienoraščiuose randame: „– Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai. / – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai. / – Katrie iš jų teisūs?“  Iš tiesų, toks polifoninis ir poleminis kalbėjimas, kuris girdimas ir jaučiamas dienoraščio tekste, būdingas ir daugeliui kritikos darbų. Tokiu kalbėjimu kritikas tarsi išsako mintį, kad „iš literatūros jis laukia stipraus socialumo ir drąsaus realybės problemų kėlimo. Literatūriškumas – neigiamas kūrybos apibūdinimas, nes jam tolygu rutina tapusiam profesionalumui, saugiam užsisklendimui „formoje“.“

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)