XIX amžiaus Lietuva

XIX a. prasideda nuo 1795 m., t.y. nuo III Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, o  baigiasi apie 1904 m., kada įvyksta spaudos draudimo panaikinimas. Nuo 1918 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Antroji XIX a. pusė (1864 m.) – tai spaudos draudimo pradžia. Tuo metu Europoje tvarką vykdė kelios valstybės: Vokietija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Rusija, šiek tiek Osmanų imperija. 1789 m. įvyksta Prancūzijos revoliucija, Europą supurto Napoleono žygiai, kurių tikslas – sukurti imperijas. Lietuvoje Napoleonas buvo laikomas romantine figūra, jis atnešė lūkesčius, kad galbūt pavyks atkurti LDK.

1815 m. įvyko Vienos kongresas, po kurio iki pat XVIII a. šeimininkavo Austrija, Anglija, Rusija (kaip imperijos). 1870 m. po karų susivienija Italija, 1871 m. į imperiją susivienija Vokietija. XIX a. antroje pusėje iš Osmanų imperijos išsiveržia Serbija, Rumunija, Albanija, Bulgarija. Anglijos pusėje sustiprėja Airija. Ima bruzdėti čekai ir slovakai, nerimsta lenkai ir lietuviai. XIX a. tautiniu pagrindu ima kurtis valstybės. Neatsilieka ir Lietuva.

Po 1831 metų Lietuvos pavadinimas ištrintas iš Europos ir Rusijos žemėlapio, etninės Lietuvos žemės vadinamos šiaurės vakarų kraštu (Vilniaus ir Kauno gubernijos). Suvalkų gubernija priklauso lenkų autonomijai. Kaip tik čia buvo sąlygos formuotis inteligentijai: lietuvių kalba nebuvo išguita iš mokyklų, spaudos draudimas čia negriežtas. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių kalba.

Apie LDK sukūrimą buvo kalbama visą XIX a. Dar prieš 1918 m. bandoma įtraukti į Lietuvą ir latvius, bet po 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse ribose.

Skiriamos dvi idėjos, kurios kamavo XVIII a. „protus“ – nacionalinė ir liberalinė. Viena reikalavo tautoms lygių teisių, kita – lygių teisių socialiniame gyvenime. XX a. šiomis idėjomis nusivilta, tačiau iki tol buvo aktualu samprotauti remiantis laisvės, brolybės, lygybės idėjomis, bandytos net įgyvendinti.

XIX a. antroje pusėje 1861 m. Kauno gubernijoje gyveno daugiau nei milijonas gyventojų, iš kurių 88% buvo lietuviai, kiti – 10 % žydai, rusai, lenkai. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Iš jų apie 52% buvo lietuviai, o kiti rusai (apie 22 %), lenkai (apie 18 %), žydai (apie 9 %). Vėliau lietuvių dar sumažėjo. Miestiečių dauguma buvo žydai, taip pat daug rusų ir lenkų. Daugiausiai lietuvių gyveno kaime (apie 90 %).

XIX a. – tai okupacijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo laikas. 1815 m. Lietuva galutinai atsiribojo nuo Rusijos, bet ją okupavo Vokiečiai. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje beveik nėra kultūrinių požymių: Vilniaus Universitetas uždarytas, uždrausta spauda, daug „šviesių protų“ uždaryta. Tačiau XIX a. – tai laikas, kai pamažu atgimsta lietuvių tauta ir literatūra. Viskas prasideda nuo švietėjiškų idėjų ir kelių autorių – Maironio ir Šatrijos Raganos. Randasi simbolizmo, impresionizmo apraiškų. Prasideda modernios tautos tarpsnis.

Lietuvos nėra – yra tik žemaičiai, aukštaičiai… tačiau valstiečiai išsaugojo archajinę lietuvių kalbą. Po 1863 m. bajorija gavo didelį smūgį; taip ir neatsigavo, todėl stiprėjo valstietiška karta ir literatūra. Įkuriama „Aušra“ ir „Varpas“.

Formuojasi modernioji tauta ir bendrinė lietuvių literatūrinė kalba (K. Būgos, J. Jablonskio pastangomis). Pamažu pereinama į vienkalbystę. Taip Lietuva tampa kultūriškai nepriklausoma, pasiruošusi įgyti valstybingumą. Ima kristalizuotis proza ir kiti žanrai. Mažėja kūrėjų kunigų, įtraukiamos pasaulietiškos temos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Jonas Jablonskis
Motiejus Valančius

Kaip sąveikauja žanrai?

Jauna literatūra – tai literatūra, kuri į savaiminės raidos etapą įžengė XIX amžiaus antroje pusėje. Savaiminis raidos etapas – kai literatūros neveikia jokie „išraiškingi“ dalykai, įtakos: tautosaka, ar lenkų kultūra, tarmės. Lietuvių literatūra kuriama tarmiškai iki XIX a. Nuo XX a. „išeinama“ į bendrine kalba rašomą literatūrą. Pradininku laikomas Maironis. Jaunoji literatūra išgyvena labai sudėtingus žanrų sąveikos reiškinius. Bendriausiais bruožais paėmus, žanrų sąveika (kontaminacija) yra modernaus meno bruožas, arba mąstymo keliomis kryptimis rezultatas, kalbėjimo herojui intonacijos išraiška, toks reiškinys kitų patirtyje reiškė visiškai naują epochą, tačiau žanrų kontaminacija literatūros patirtyje būna natūrali arba paskubinta (forsuota). Natūrali žanrų kontaminacija vyko tose literatūrose, kuriose jau buvo išgyventas žanrų išsigryninimo tarpsnis.

Tolesnis žingsnis po meninės formos gryninimo būna tos formos paneigimas, griovimas, skirtas sukurti naujam saviraiškos būdui: tai yra naudinga apskritai visam  menui. Iš pradžių tarsi susikuriama tradicija, po to ji griaunama, kad būtų sukurta nauja. Iš tikrųjų žanrų sunkėjimas buvo natūralus vakarų Europos literatūroms ir Amerikos literatūroms, kur suspėta natūraliai išsemti, išgyventi visas žanrų, patetikos tendencijas.

Ką reiškė žanrų sąveikos jaunoms literatūroms? Tokios literatūros, išėjusioms iš kultūrinės įtakos zonos, turėjo susikurti patikimus teorinius parametrus, matmenis (žanrų modelius, rūšis), kuriose galėtų jaustis ir išmėginti įvairius raiškos būdus. Taigi, jaunose literatūrose klasikinė žanro sąvoka, jos taikymas turėjo logišką konstravimo galią, įrėmino mąstymo eigą, nustatė tinkamą išraiškos būdą. Būtina pastebėti, kad ir modernumo literatūros teorija visiškai nepameta vienijamos žanro funkcijos. Konkrečiuose kūriniuose, net ir labai moderniuose, pagrindinės žanrų ribos lieka. Tik tos ribos tartum pasitraukia iš griežtos regimybės, iš matomų dalykų į potekstę. Sakoma, kad iš žanrinio teiginio pereinama į žanrinę interpretaciją. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad Marcinkevičiaus „Mažvydas“ – giesmių drama, mes numanome ne tik veikalo atitikimą scenai (sceninis kūrinys), bet ir suvokiame semantikos intonavimą – giesmių drama (kažkas apdainuojama, išaukštinama). Kaip pavyzdį galima pateikti ir Sigito Gedos kūrybą, kuri vadinama pusiau eilėraščiais, pusiau poemomis, arba Granausko „Gyvenimą po klevu“, kuris taip pat vadintas ir apysaka, ir romanu.

Pabaigai galima reziumuoti, kad moderniose literatūrose žanro kontūrai laužomi, bet neišnyksta. Literatūros kūrinio priklausomumas konkrečiam žanrui jau nebevaidina svarbios rolės literatūros raidoje, t.y., iš žanrų poetikos nebegalime nustatyti, kur link juda literatūros tendencijos. Todėl jungiantis kelių žanrų bruožams, ta grynoji žanrų klasifikacija tampa nebeįmanoma; literatūros tyrinėtojai siūlo nustoti klasifikuoti šiuolaikinius literatūros kūrinius žanrais ir kalbėti tik apie bazinius stilius: lyrinį, epinį, draminį. Kaip tik jie kūrinyje persipina ir išreiškia natūralų žmogaus santykį su pasauliu ir žmogumi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Literatūros pažanga ir vertinimas

Nuolatinis literatūros kitimas yra akivaizdus ir abejonių nekeliantis dalykas. Žymiai komplikuotesnis yra klausimas, kokia linkme suka literatūros raida. Ar ji cikliška, ar joje periodiškai kartojasi kilimas, branda ir sustingimas ar smukimas; ar ji yra jau atgyvenusi klestėjimo laiką, o dabar užleidžia vietą moksliniam mąstymui, ar ji eina pažangos kryptimi?

Žiūrint į didžiuosius visų laikų talentus, sunku kalbėti apie literatūros pažangą. B. Sruoga yra pastebėjęs, kad klausti, kas didesnis poetas – Puškinas ar Gėtė esą tiek pat beprasmiška, kaip klausti, kas didesnis ir gražesnis – Alpės ar Kaukazas: kiekvienas jų savaip tobulas ir neprilygstamas. Negalima literatūros pažangos matuoti pagal genijų, didžiųjų talentų skaičių, jų iškilimo laiką, juo labiau negalima manyti, jog vėliau parašyti kūriniai tobulesni už anksčiau sukurtuosius. Apie pažangą galima kalbėti  turint prieš akis tik bendrą literatūros lygį, bendrą meninių galimybių išaugimą. Be to, reikia dar pastebėti, kad literatūros augimo tempai ne visados buvo vienodi: nereikėtų pamiršti tokių aplinkybių, kaip spaudos draudimas.

APIE LITERATŪROS AUGIMO KRITERIJUS

Literatūra darosi vis mažiau priklausoma nuo tradicijų, kanono, literatūrinio etiketo (t.y. nuo požiūrio, jog vieni dalykai literatūroje tinka, dera, o kiti yra draudžiami , neleistini). Ilgainiui nyksta aklas paklusnumas literatūrinėms normoms, auga sąmoningas tradicijos suvokimas, laisvas kurių nors tradicinių dalykų panaudojimas (iš viso absoliučiai laisvos nuo tradicijų ir konvencinių normų literatūros negali būti).

Didėja asmenybės vaidmuo literatūroje, vis labiau vertinamas kūrinio individualumas, originalumas, autoriaus subjektyvumo atskleidimas kūrinyje. Komplikuojasi kūrinio sandara, sudėtingėja, pvz., pasakojimo technika: prasidėjusi paprastu įvykių išdėstymu, chronologine tvarka, šiandien ji pasiekė sudėtingą polifoninį skambėjimą.

Pamažu keitėsi literatūros vaizduojamojo pasaulio socialinė sfera: ne tik buvo įvedami „žemesnių“ socialinių sluoksnių atstovai, bet vis gilesnės, visapusiškesnės darėsi jų charakteristikos.

Pamažu stiprėjo humanistinis literatūros pradas: atsiskleidė vis naujų socialinių sluoksnių vertė, o toliau – tų sluoksnių atstovų bei atskiro žmogaus vertė. Literatūra ėmė orientuotis ne į tam tikrus luomus, bet atstovauti vis platesnėms visuomenės, tautos sluoksniams.

Plečiasi pasaulinė literatūros patirtis. Jokios tautos literatūra niekada nesiplėtoja izoliuotai nuo kitų tautų, tačiau per laiką kontaktai bei sąlygos gausėja ir įvairėja. Be to, istorijos raidoj gilėja tautinių literatūrų specifiškumas.

Menininkas pradeda kurti turėdamas labai bendro pobūdžio sumanymą, net nežinodamas, kokiu vaizdu jį realizuos. Tik darbo procese palaipsniui jam aiškėja būsimo kūrinio pavidalas ir tokiu būdu eina į priekį, kol randa jį tenkinantį sprendimą. Kūrybos procese menininkas apsipranta su raiškos medžiaga, išbando jos galimybes, pvz., poetas turi rast tinkamą žodį, pritaikyti pasirinktąjį metrą prie natūralaus kalbos ritmo ir atskirų žodžių kirčiavimo, laikytis žanro reikalavimų.

Norint gyviau pavaizduoti veikėjus, tinkamai sukomponuoti kūrinį, reikia didžiulės kūrybinių jėgų įtampos. Tačiau kuo sunkesnis yra kūrybinis sumanymas, tuo didesnį džiaugsmą teikia jo realizavimas. Nuodugniai kūrybos procesą yra aprašęs V. Majakovskis savo eseistiniame darbe „Kaip rašau eilėraštį“.

Kalbant apie kūrybą, dažnai susiduriame su „įkvėpimo“ sąvoka. Kūrybinio proceso metu, ypač pirmosiose jo stadijose, menininką apima didžiulis susijaudinimas, didelė emocinė įtampa: jis tarsi atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio, nieko nemato ir negirdi. Menininko kūryba neretai (ypač romantizme) būdavo apgaubta išskirtinumo, šventumo aureole.  Bet įkvėpimas (ypač romantikų) siejamas su „kančios“ sąvoka. Tinkamiausio varianto ieškojimas susijęs su abejonėmis, nusivylimais, didžiuliu įtemptu, dažnai visas jėgas išsekinančiu, darbu. Pavyzdžiui, Tolstojus „Karą ir taiką“ ranka perrašė penkis kartus.

Kūrybos procese labai didelis vaidmuo tenka intuicijai, daug kas surandama, nuspėjama intuityviai, bet svarbų vaidmenį vaidina ir šviesus, aiškus protas, intelektas, ypač kūrinį baigiant, tikrinant sumanymo realizaciją, tvarkant kompoziciją.

Prozoje didelis minties svoris, sudėtinga problematika yra viena iš meniškumo sąlygų. Pasaulėžiūra – tai žmogaus principų, pažiūrų (filosofinių, mokslinių, politinių, moralinių, estetinių) visuma, nuo kurios priklauso žmogaus veiklos kryptis ir santykis su tikrove. Reikia pabrėžti politinių pažiūrų lyginamąjį svorį bendroje pasaulėžiūros sistemoje. Tačiau pasaulėžiūra – ne vien žinojimas, bet ir įsitikinimas, ne vien proto, bet ir širdies, ir valios dalykas. Tai žinojimas, kuris įpareigoja tam tikru būdu tvarkyti savo gyvenimą.

Nuo pasaulėžiūros priklauso, ką rašytojas pasirenka vaizduoti, ką jis laiko reikalingu, dėmesio vertu dalyku, taip pat, kaip jis tą pasirinktąjį dalyką interpretuoja. Tarp paties autoriaus žmogiškumo ir jo kūrybos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, ar Maironis būtų buvęs tuo, kuo yra, jei visa širdimi, visa esybe nebūtų gyvenęs savo tautos reikalais ir rūpesčiais?

Kita vertus, kūryba yra platesnė už pasaulėžiūrą. Didis rašytojas su savo pastabumu ir intuicija gali matyti ir vaizduoti tokius dalykus, kurių jis nemoka racionaliai pagrįsti ir interpretuoti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Meno kūrinys literatūros procese

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?

2010 metų lietuvių kalbos egzamine viena iš užduočių buvo samprotavimo rašinio rašymas tema „Ar lietuvių širdį nuolat spaudžia nuliūdimas“. Kaip pagalba mokiniui buvo pateiktos kelios mintys:

Maironio eilėraščio „Sunku gyventi“ posmelis:

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.

Ir Tomo Venclovos mintis „Autoironija visada ar beveik visada yra kultūros stiprybės ženklas“ iš teksto „Kultūra ir jos fonas“.

Pasirinkusieji rašyti rašinį galėjo pasinaudoti šiomis mintimis ir pratęsti samprotavimus, arba pasinaudoti savąja patirtimi, skaitytomis knygomis, analizuotais kūriniais, kitų anksčiau išsakytomis mintimis.

Kad būsimiems abiturientams būtų kiek lengviau ruoštis egzaminams, pateikiu keletą mąstymo gairių, sukauptą medžiagą apie tai, kaip reiktų mąstyti, į ką atkreipti dėmesį, kad samprotavimo rašinys būtų rimtas, solidus, svarus ir nenuginčijamas. Tikriausiai analogiškos užduoties 2011 metų egzamine nebus, bet ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui pravartu pažvelgti į jau buvusias užduotis ir šio to dar pasimokyti.

„Širdį spaudžia nuliūdimas“ = yra nuliūdęs.

Turi sudėtingo tautos istorinio likimo atmintį;turi pagrindą nepasitikėti svetimais. Išgyvena egzistencinį liūdesį, būdingą kiekvienam mąstančiam žmogui. Ramus, šiaurietiškai santūrus  – išlaiko pusiausvyrą tarp proto ir jausmų.
Gilus žmogus – jam svarbi ne išorė, o tai, kas slypi žmogaus širdyje. Poetiškas, mąslus stebėtojas, linkęs į individualizmą.
Liūdna, graudi lietuvių literatūra; net romanai lyriški ir melancholiški. LIETUVIS NULIŪDĘS? Išgyvena vertybių krizę – nusigeria, žalojasi, žudosi.
Jį užaugino poetiškos ir elegiškos dainos – jis romus, švelnus, jausmingas. Pavydus – nuliūstamatydamas kito žmogaus gerovę.
Kaip Rūpintojėlis– susirūpinęs, susimąstęs dėl šios žemės vargų… Prarado gyvenimo prasmę, savivertę, orumą; nesididžiuoja būdamas lietuvis.
Jaučiasi mažas, negalintis prisiimti atsakomybės už savo likimą; pasyvus, bejėgis, be vilties, dažnai puola į depresiją… Pavargęs nuo gyvenimo pesimistas – niekuo nepasitiki, nusivylęs politika, pilietiškai nebrandus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė
Meno kūrinys literatūros procese

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)

„Veidų ir problemų“ pratarmėje pats autorius rašo, kad ,,čia spausdinamos skirtingais metais tremtyje parašytos studijos turi literatūrinės kritikos ir literatūros istorijos požymių, tačiau jose vis dėlto vyrauja kritiko žvilgsnis, kurį skatino tragiškas lietuvių tautos ir jos literatūros gyvenimas.“

Jonas Grinius literatūrą traktavo kaip kovojančios tautos balsą. Tai įrodo jo straipsniai apie Maironį (,,Kovotojas tarp dviejų frontų“ 37 psl., ,,Jo kovos ginklas – poezija“ 41 psl.), Vincą Mykolaitį – Putiną (,,Maištas ir prometeizmas“ 218 psl.), Bernardą Brazdžionį (,,Dievo ir žmogaus šauklys“ 279 psl.). Ypač aiškiai jis savo poziciją reiškia bendro pobūdžio straipsniuose ,,Lietuvių literatūra tarp kūjo ir priekalo“ (313 psl.), kur dėsto lietuvių literatūros raidą nuo Stalino diktatūros iki 1960 m.

Jonas Grinius vienodai lengvai ir profesionaliai kalba tiek apie dramą (,,Vinco Krėvės istorinės dramos“ 81 psl.), tiek apie lyriką (Donelaitis, Maironis, Sruoga, Putinas, Brazdžionis), ar prozą (,,Tėviškės miestelis tremtinio žvilgsniu“ 357 psl.). Aptarinėdamas kūrybą, nagrinėdamas konkretų kūrinį, J. Grinius nepamiršta už jo stovinčio autoriaus ir į pasaulio problemas žiūri būtent jo akimis.

Išsiskiria straipsnis ,,Juozas Eretas – iniciatyvos ir stiliaus mokytojas“ (269 psl.), kuriame J.Grinius rašo apie ,,ištikimą bičiulį“ profesorių dr. J. Eretą. ,,Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja“, – cituoja autorius J. W. Goethe, pritaikydamas šiuos žodžius profesoriaus gyvenimui ir veiklai.

Iš viso, kas knygoje „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ pasakyta apie lyriką, dramą ir romaną, aišku, kad lietuviai rašytojai, nors „tėvynės nelaisvės ir tremties varginami, stengėsi eiti su pasaulio literatūra“. J. Griniaus manymu, lietuviai nežygiavo avangarde, bet ir avangardizmas, jo nuomone, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis iš esmės destruktyvinis. ,,Mūsų tėvynės dalia per liūdna ir mūsų jėgos per mažos, kad rašytojai jas eikvotų griovimui. Todėl lietuvių avangardizmas turėtų pasireikšti pozityvia kūryba, nes kiekvienas talentingo asmens kūrinys visada neša su savim šį tą naujo, atrodydamas kaip naujo žodžio tarimas.“ (J. Grinius, Lietuvių literatūros perspektyvos, ,,Aidai“, 1969 nr.7)

„Tačiau ar mano siūlomas humanizmas nebūtų grįžimas į praeitį? – Ne, nes pasauly yra dalykų, kurie nesensta. (…) Kristaus pamokslas nuo kalno ir šiandien tebėra toks jaunas kaip ir prieš du tūkstančius metų, nes lig šiol niekas nesugalvojo ko nors geresnio, kuo būtų galima pagrįsti žmogaus taurumą bei orumą. (…) Pagaliau greit bėgantis laikas taip pat visada naujas, o su jo problemomis visada grumiasi kiekvienas kūrybingas žmogus.“ (ten pat).

Jono Griniaus humanizmas ir požiūris į literatūrą, meną, kūrėją taip pat nesensta, nes deklaruoja amžinąsias vertybes, į kuris žvelgia pirmiausia per bendražmogiškumo prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.