Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)

Aptardamas grožio prigimtį, J. Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J. Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio ,,individualią konkretybę“ išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes ,,nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo“. Tradicinis požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J. Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik ,,subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme“. Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J. Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, „Absoliučią Esybę“, kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia „esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį“.

Grožio raišką mene autorius sieja su „žmogiškai vertingų idėjų“ atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes „Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis“.

J. Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra ,,pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis“. Jis neabejoja meno galia būti ,,visos tautos vienytoju bei stiprintoju“, padėti „atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas“. XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią „sunkią ligą“, antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J. Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus, bet perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, „mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis“ .

Autorius teigia kad, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes ,,iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai“. J. Grinius mano, kad ,,grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais“. Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad ,,atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles“.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios kritiko pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J. Griniaus iškeltas vertybinis meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.

„Kūrėjas dažnai yra kaip tik tasai, kuris yra jautriausias <…> nykstantiems, praeinantiems žmogaus gyvenimo dalykams, tam alpstančiam šypsniui, tam gęstančiam žvilgsniui, tam jaunystės žiedui, kuris rytoj bus nuvytęs. Ta <…> simpatija žmogui, ta spontaniška užuojauta kovojančiam, kenčiančiam, liūdinčiam ir trapiam žmogui, kuris vieną naktį užmerks akis saulės neišvydęs, yra paskatinusi ne vieną didelį kūrėją paimti plunksną ar teptuką į rankas.“ (Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, 1–2, 1973, 1977). Turbūt neatsitiktinai ši knyga skiriama J. Griniaus literatūros mokytojams, profesoriams Maironiui, Eretui, Putinui…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Žurnalas „Naujoji Romuva“ 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

1932- ieji kultūros gyvenimo žurnalui „Naujajai Romuvai“ – tai antrieji gyvenimo metai. Pradėję veiklą 1931 – aisiais, pamilę kultūrą ir kūrybą nedidelis tuo metu buvęs neorganizuotų bendradarbių aktyvistų būrelis antraisiais metais išsiveržė į spaudos vandenyną, tapo planingesnis. Žurnale susibūrė daugybė rašančiųjų: Vyt. Alantas, St. Anglickis, P. Babickas, J. Banaitis, Kun. Dr. V. Bartuška, V. Bičiūnas, Bern. Brazdžionis, Br. Buivydaitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė, M. Dobužinskis, P. Galaunė, Liudas Gira, Dr. J. Grinius, J. A. Herbačiauskas, K. Inčiūra, prof. Jonynas, Dr. V. Juodeika, J. Karosas, A. Šapoka, Matas Šalčius, Ig. Šeinius, J. Švaistas, prof. S. Kolupaila, M. Lastauskienė, A. Maceina, J. Marcinkevičius, N. Mazalaitė, prof. Mykolaitis Putinas, P. Orintaitė, G. Petkevičaitė, A. Sabaliauskas, J. Savickis, prof. V. Sezemanas, A. Vaičiulaitis, M. Vaitkus ir kt. Pirmiausia inteligentams skirtas žurnalas („N. R. skiriama tik inteligentams, kurie paprastai, jau gali viską kritiškai vertinti.“ (48 (100))) apima daugelį kultūros sričių, vertina kultūriniu požiūriu: literatūrą, dailę, teatrą, muziką, švietimą, mokslą, kiną, radiją, visuomeninius ir ekonominius klausimus. Politikos klausimai gvildenami tik tiek, kiek tai naudinga kultūriniu požiūriu. Religija taip pat neliekama nuošaly, tačiau ji per daug neaktualizuojama. Nors orientuojamasi į naujausius literatūros, meno ir mokslo laimėjimus, tačiau nepamirštama ir istorija. Straipsniuose žvalgomasi į didingus praeities įvykius („Dokumentai iš lietuvių kovų su vokiečiais“), prisimenami iškilieji visuomenės veikėjai („Vytauto Didžiojo kovos dėl žemaičių ir Klaipėdos“, „Mindaugo auka“, „Jonas Maironis – Mačiulis“, „Kęstutis: 550 metų mirties sukaktuvėms paminėti“, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatūra“, „Kristijonas Donelaitis“). Istorija tam tikra prasme idealizuojama, rodoma kaip teigiamas pavyzdys dabarčiai.

Bendrais bruožais norisi paminėti, jog pats žurnalas turi misiją ne tik patobulinti, bet ir kurti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pavyti Vakarus (nes dabar tauta yra šiek tiek atsilikus). Lietuva neturėtų užsidaryti nuo savo kaimynų, tačiau ir per daug į juos nesižvalgyti. Rekomenduotina žvelgti kur kas toliau. Dėl to Naujojoje Romuvoje straipsnių spektras temų atžvilgiu labai platus: nuo Lietuvos aktualijų, meno, kultūros klausimų iki atokiausių pasaulio kampelių aprašymų, supažindinimo su naujausiais fizikos, matematikos, astronomijos, biologijos, paleontologijos, sociologijos, istorijos, archeologijos mokslo atradimais bei idėjomis.

Iš esmės N. R. brėžia ribą aplink save labai toli, puoselėja plačias užmačias, tačiau (bent jau apie 1932 metų numerius) norėtųsi kalbėti lyginant čia, t. y. Lietuvą, ir ten – pasaulį. Susidaro įspūdis, jog žurnalas, nuolat žvalgydamasis į pasaulį, ne tik sugeba pritraukti daug skaitytojų, bet ir semiasi idėjų saviems straipsniams. Esama vieno kito straipsnio, kuris dubliuojamas, arba tokių, kurie yra kaip atsakas užsienio naujienoms, pvz.: skyrelyje „aiduose iš užsienio“ yra str. „Ekonominiai pasaulio negalavimai“, kur aptariama, kaip Rytuose neramu, o Vakarai (Anglija, Vokietija ir net Amerika) kenčia būdami be darbo ir be duonos kąsnio, žodžiu, daug dėmesio skiriama fabrikams, įmonėms, darbininkams, ūkiui aptarti, o tuo tarpu vėlesniame N. R. numeryje spausdintas Dr. Gr. Valančiaus str. (Nr. 9, p. 48) pavadinimu „Ekonominė krizė“, jau prisimenant pasaulio krizę, aiškinami Lietuvos sunkumai ir jų kilmė, atkreipiamas dėmesys, kad susilpnėjęs ūkis, nusilpus perkamoji galia, tačiau Lietuva, priešingai nei pasaulis, dar katastrofos nepajuto. Iš tokių straipsnių matyti, kas Lietuvos žmonėms 1932 metais atrodė ypač aktualu.

Pradėjus kalbą pavyzdžiu, atkreipiu dėmesį į tai, kas aptariant N. R. dominuos visame pranešime.

Naujoji Romuva, kaip jau buvo minėta, straipsnių spektru apėmė beveik visas gyvenimo sritis, domėjosi viskuo ir traukė įvairiausių skaitytojų dėmesį. Kylantį žurnalo populiarumą, mano nuomone, lėmė ne tik straipsnių įvairovė, bet labiau tai, kad jie buvo susiję ne tik su Lietuva, jos įvykiais, kultūriniu gyvenimu, menais, bet tai, kad žurnalas tarsi pasirinko tuo metu labai aktualią rašymo strategiją, t.y. domėtis ir šviesti liaudį apie tai, kas vyksta pasaulyje, lyginti jį su Lietuva ir Lietuvą su pasauliu bei vytis užsienį kultūriniu požiūriu.

Pagal strategiją „čia ir ten“ galima skirti keletą aktualių temų: jau minėta ekonomika, taip pat knygos, literatūrinis gyvenimas, teatras ir kiti menai, mokslas, sportas, kelionių ir vietovių aprašymai, augantis jaunimas, jų auklėjimas, švietimo dalykai, svarbūs užsienio įvykiai, tam tikri faktai ir idėjos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Sportas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė

Užmigo žemė

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Maironio poezija yra nepasiekiamo grožio ieškojimas.“

V. Daujotytė

Maironis – poetas romantikas, kurio kūrybai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonių kėlimas, individo ir tautos savitumo pabrėžimas bei laisvės, patriotinių motyvų pasireiškimas.

Eilėraščio „Užmigo žemė“ tema aiški. Jos pamatas yra kontrastas – supriešinama mieganti žemė ir negęstančios dangaus akys bei (vėliau) gamta ir žmogus. Kontrastą žymi tezių ir antitezių kaita (pvz.: 1 posmelio 1 ir 2 eilutės ir 3 posmelio 1 ir 2 eilutės). Visame eilėraštyje esama nuoseklaus perėjimo nuo vidaus prie išorės, tačiau tai neužgožia minties aiškumo ir logiškumo.

Šis eilėraštis „Užmigo žemė“ atskleidžia jauno žmogaus širdies troškimus, atsiminimus, vilties perspektyvas bei lyrinio subjekto būseną – taip piešiamas eilėraščio žmogaus paveikslas ir jausmai. Tekstas atveria kitą lyrinio „aš“ gyvenimo sritį – jo psichologiją. Kaip tik čia širdis visiškai neatsiveria gamtos grožiui ir nepaklūsta jos ritmui. Pats eilėraščio pavadinimas rodo tylą, tamsą, ramybę, gamtos harmoniją. Kaip kontrastas visam tam yra eilėraščio žmogaus vidinis pasaulis ir jausmai. Lyrinis „aš “ ramiame nakties fone jaučia vienišumą. Tamsoje jis nieko neregi, tyloje nieko negirdi, nėra, kas atliepia jo neramios, maištingos širdies ilgesį, troškimus ir viltis. Eilėraščio žmogui nesvetimas gamtos pajautimas, tačiau nebūdingas atvirumas visam tam grožiui ir harmonijai. Gamtoje viskas vyksta darniai: naktį keičia diena, dieną – naktis. Gamtos ritmui (kaip jos dalis) nepaklūsta tik jaunas žmogus. Jo širdis ieško, viliasi, svajoja, trokšta, prisimena, jaučia, išgyvena, myli, todėl ir kenčia, bet čia ir ryškus psichologizmas, nes gamta jam neteikia paguodos. Jo širdis pilna nevilties:

Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Didelę reikšmę turi minimi žvaigždės, širdies, jaunos krūtinės simboliai. Maironio eilėraštyje jie reiškia nepasiekiamus troškimus, jaunystės vertę, širdis – meilę, kančią, neapykantą, džiaugsmą, viltį, skausmą (vėlgi nuoroda į tragiškumą, nes žmogus ir gamta čia visai nepanašūs, neharmoningi):

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų…

Tai sintaksinis intonacinis paralelizmas, kuriuo remiantis parodomas eilėraščio žmogaus stiprumas, nenugalimumas, troškimų svarba. Taip pat eilėraščiui būdingas ir perkėlimas – parodo kalbėjimo svarbą ir minties vientisumą. Vėlgi siejant su lyrinio „aš“ būsena – priešybė žmogaus ir gamtos vientisumui, bendrumui, nes gamta ir žmogus yra tarsi vientisa gija.

Teksto laikas konkretus – naktis, tačiau ne bet kokia: šviesi, žvaigždėta – tai aukštesnių idealų simbolis, reiškiantis aukštybę, siejamą su nepasiekiamu. Galima ir retrospektyva į ateitį bei jos prognozavimas, kada laikas kinta (kaip priešybė atliepia ir kryžminis eilučių rimavimas):

Užmigo žemė <…>
Aušra saulėtekio nušvis…

Tik dangaus negęsta akys sidabrinės <…>
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Galimos dvi erdvės: reali ir transcendentinė. Reali – visa žemės erdvė, o transcendentinė – lyrinio „aš“ vidinė erdvė, kurią galima būtų įvardyti vienu žodžiu „širdis“. Erdvėms būdinga aliteracija eilėraštyje akcentuoja garsinį pradą, kuris suteikia posmams skambesio, tačiau tai nėra muzikalumas ar dainiškumas, o savitumas ir lyrizmas slypi inversijoje.

Eilėraštis „Užmigo žemė“ parašytas jambais, ritmas skambus. Kai kur pasitaiko įsiterpusių tarpkirtinių intarpų, todėl eilėraščio eilėdara silabotoninė, nes yra aiški dėsninga nekirčiuotų ir kirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. Galima pastebėti įdomų tarpkirtinių intarpų išsidėstymą 2 posmelyje: čia pirmose dviejose eilutėse jie yra pradžioje, o 2-jų paskutinių – eilučių pabaigoje. Ir dar: 2 ir 4 eilutės baigiasi nekirčiuotais skiemenimis, o 1 ir 3 eilutės – kirčiuotais – tai gal net būtų nuoroda į silabinę eilėdarą (dėsninga skiemenų kaita eilutėse), tačiau šiame eilėraštyje rūpinamasi kirčio principu.

Maironis niekada nežaidžia forma – žodis tarnauja jausmui, svajonės, idealams, maištui išreikšti. Poetinėmis priemonėmis jis neužtemdė minties aiškumo, kas ir nebūdinga romantizmui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėraštis. Poetinė sintaksė
Eilėdarų rūšys (2)

Eilėdarų rūšys (2)

SILABINĖ EILĖDARA

Skiemeninė eilėdara. Metrinis pagrindas – dėsningai kintantis skiemenų skaičius eilutėse. Ši eilėdara nesirūpina kirčio principu. Ši eilėdara buvo patogi toms kalboms, kurios turi fiksuotą kirtį ( latvių k., lenkų k.). Lietuvių kirtis yra laisvas. Mums ši eilėdara visai netinkama.  Tačiau beveik 300 metų lietuvių kalba laikėsi šios eilėdaros. Pirma priežastis – ženkli lenkų kalbos įtaka poezijai, 2 priežastis – lietuvių bendrinė literatūrinė kalba susiformavo tik 19 a. pab. ir tuomet tik kalba sugebėjo atsikratyti kitų įtakos. 19 a. susiformuoja pagrindinė sistema – silabotonika.

SILABOTONIKA

Metrinis pagrindas – dėsninga kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. (pradininkas Maironis). Pagrindiniai principai perimti iš antikinės eilėdaros, tik pakeisti pavadinimai:

mora nekirčiuotas skiemuo

—-  kirčiuotas skiemuo

Pėdas pakeičia  metrai. Visi metrai skirstomi į dviskiemenius ir triskiemenius. Jei kirčiuojamas kas antras skiemuo, tai metras dviskiemenis, jei kas trečias, tai metras triskiemenis. Dviskiemeniai yra 2: jambas ir chorėjas, triskiemeniai: daktilis, amfibrachis ir anapestas.

Metrams atpažinti svarbus eilutės pradžios dėsnis, kuris vadinamas anakruze. Anakruzė – visi nekirčiuoti skiemenys iki pirmo kirčiuoto. Jambas galimas tik tada, kai anakruzė vienskiemenė arba triskiemenė:

mora —-  arba mora mora —-

Chorėjas bus, jei anakruzė nulinė arba dviskiemenė. Eilutės pabaigos dėsnis – klauzulė. Ji reikalinga apibūdinti rimavimo tipui. Jos rūšys:

a)    jei eilutė baigiasi kirčiuotu skiemeniu – klauzulė vyriška
b)    jei kirčiuotu ir nekirčiuotu skiemeniu – moteriška
c)   jei —- mora mora , tai daktilinė
d)  jei —- mora mora mora , tai hiperdilinė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika