Aptardamas grožio prigimtį, J. Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J. Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio ,,individualią konkretybę“ išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes ,,nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo“. Tradicinis požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J. Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik ,,subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme“. Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J. Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, „Absoliučią Esybę“, kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia „esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį“.
Grožio raišką mene autorius sieja su „žmogiškai vertingų idėjų“ atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes „Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis“.
J. Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra ,,pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis“. Jis neabejoja meno galia būti ,,visos tautos vienytoju bei stiprintoju“, padėti „atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas“. XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią „sunkią ligą“, antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J. Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus, bet perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, „mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis“ .
Autorius teigia kad, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes ,,iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai“. J. Grinius mano, kad ,,grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais“. Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad ,,atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles“.
Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios kritiko pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J. Griniaus iškeltas vertybinis meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.
„Kūrėjas dažnai yra kaip tik tasai, kuris yra jautriausias <…> nykstantiems, praeinantiems žmogaus gyvenimo dalykams, tam alpstančiam šypsniui, tam gęstančiam žvilgsniui, tam jaunystės žiedui, kuris rytoj bus nuvytęs. Ta <…> simpatija žmogui, ta spontaniška užuojauta kovojančiam, kenčiančiam, liūdinčiam ir trapiam žmogui, kuris vieną naktį užmerks akis saulės neišvydęs, yra paskatinusi ne vieną didelį kūrėją paimti plunksną ar teptuką į rankas.“ (Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, 1–2, 1973, 1977). Turbūt neatsitiktinai ši knyga skiriama J. Griniaus literatūros mokytojams, profesoriams Maironiui, Eretui, Putinui…
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.
nekirčiuotas skiemuo