meilė | Lietuvių kalba ir literatūra

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)

Nuotykių literatūra susiformavo XIX a. ir yra artimai susijusi su istorinio romano poetika, tik čia pirmame plane yra pramanytas siužetas, svarbiausia nuotykiai, todėl dažniausiai apsieinama be istorinių aplinkybių.

Nuotykinės literatūros įvaizdį formavo Tomas Main Ridas (1818 –1883 m.) – populiarus anglų prozininkas. Jis buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Geriausiai žinomi Tomo Main Rido romanai yra „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir „Baltasis vadas“.

Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis – paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Romanų pabaigoje ryškėja personažų santykiai, meilės atomazga, pabaigos visada laimingos, tarsi pasakų.

Robertas Luisas Stivensonas (1850 – 1894 m.) škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, kuris itin domėjosi Valterio Skoto kūryba. R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau, nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla – kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Jo kūryba gausi žanrų prasme: kūrė eilėraščius, rašė kelionių knygas, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus.

Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams. Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas – tai 12 – 13 metų berniukas. Romano centre – saloje paslėptas lobis, o herojus – 12 metų Džimas Hokinsas – sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą – bendradarbiavimą su piratais. Palaipsniui kuriamos konfliktinės situacijos, lobis įgauna simbolinę prasmę.

Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris – Džimo mama. Spalvingiausias veikėjas piratas, laivo virėjas – veidmainis, klastūnas Ilgasis Džonas Silveris.

„Lobių sala“ žavi puikia stilistika, o vienas patraukliausių bruožų – didaktikos nebuvimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)

Panašiu laiku į literatūrą atėjo dar vienas rašytojas, italų kalbos ir istorijos dėstytojas, romanų ciklo apie Romos imperiją autorius Rafaelis Džovanjolis (Raffaello Giovagnoli, 1838–1915), kurio pasirodymą lėmė Italijos istorinė situacija. Jis dalyvavo kovose už laisvę, o visas idėjas realizavo romanuose. Garsiausias romanas – „Spartakas“. Džovanjolis puikiai išmanė istorinius šaltinius, todėl vaizdavo istoriškai tikras asmenybes. Romano veiksmą perkėlė į I a. pr. m. e. Kūrinio populiarumą lėmė pagrindinio herojaus Spartako paveikslas, kuris tapo tarsi laisvės simbolis.

Etelė Lilijana Voinič – anglų rašytoja 1897 metais išleidus romaną „Gylys“ prisidėjo prie istorinės nuotykinės literatūros raidos. Romane vaizduojami Italijos istorijos epizodai, minimi tikri faktai, veikia pramanytos asmenybės. Voinič romane sukūrė apibendrinantį kovotojo paveikslą, kur istorinė situacija yra tik fonas. Daugiau vietos užima psichologiškai įtaigių aplinkybių bei charakterių vaizdavimas. Vidinis dramatizmas romane sustiprintas meilės linija, o pagrindinė romano dilema – jausmų ir principų sankirta. Išryškinama tikrovės ir idealo nesantarvė, akcentuojami tautiškumo momentai, tačiau istorinis koloritas išblukęs.

XIX a. sukurtas savitas istorinio romano tipas. Rašytojams rūpėjo ne apmąstyti istoriją, ne moksliškai įprasminti, o atkurti ir atgaivinti ją. Remdamiesi tam tikrais faktais jie restauravo istorinį laiką ir kūrė dinamiškus siužetus, kuriuose herojus grupavo į teigiamus ir neigiamus be jokių gilesnių psichologinių niuansų. Dominavo dramatizmas ir jausmų įtampa.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Erotas

EROTAS – senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erotą romėnams atitinka Amūras („geismas“), taip pat žinomas kaip Kupidonas – „meilė“. Jis dažnai siejamas su Afrodite. Graikai Erotą vaizdavo niekada neužaugantį jaunuolį.

Antikoje Erotas yra Afroditės ir Arėjo sūnus. Šioje epochoje jis jau suvokiamas ne kaip kosminė būtybė, bet kaip materialus žmogus.

Dažnai yra spėjama, kad Erotas gali būti ir Hefaisto sūnus, arba Poro ir Penijos, arba Iridės ir Zefyro palikuonis. Bet jis visada yra Afroditės pagalbininkas, valdantis pirmykštę meilės jėgą ir nukreipiantis ją į mirtinguosius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

LYGINIMAS SU INOS PUKELYTĖS ROMANU „PRANCŪZIŠKAS ROMANAS”.

Natūraliai kyla klausimas, ar išnaudotos visos meilės romano galimybės, jei tiek daug įterpiama kriminalo, kurio metu meilės linija tarsi nustumiama į antrą planą ir iškyla tik epizodiškai. Taip pat labai įdomu, ar romanas, lyginant jį su Inos Pukelytės „Prancūzišku romanu“ tikrai yra erotinis, jei meilės scenų nėra daug, o be to, jos pateikiamos kur kas subtiliau: (plg.: Pukelytė rašo: „Netrukus ji pajuto ant pilvo vibruojančią varpą ir, nevalingai išskėtusi kojas, laukė suartėjimo. <…> manevruodama kojomis ji makštimi surado Žano Polio varpos galiuką ir apsvaigusi bandė jį į save įsiurbti.“ ; Vaitkevičiūtė: „Sučežėjo nutraukiami džinsai. Raumeningas pirštas užkabino siaurų kelnaičių juostelę ir privertė kilstelėti klubus. Ji pajuto, kaip Bartas liko be nieko. Nuogų kūnų susiliejimas apnuogino pasimėgavimų nervus, sukrėtė visą kūną tarsi adatos dūris, gavus arklišką malonumų injekcijos dozę.“ ). Peršasi mintis, jog meilės romanas, kaip ir kiti populiariosios literatūros žanrai, nėra visiškai uždaras ir, ko gero, toks ir negali būti – juk svarbiausia yra intriga, veiksmo gausa, pagaulus pasakojimas. Taigi, detektyvinė intriga, nors ir nebūdinga, bet galima, jei neužgožia meilės, o pati meilė ir jos kūniška išraiška šiuolaikiniame meilės romane (vulgari ar subtili) yra vienas iš pagrindinių reikalavimų, kuriuos pateikia moterys skaitytojos.

Nepaisant to, kad D. Vaitkevičiūtės meilės romane įpinama detektyvinė linija, „Pasimatymas su žudiku“ yra tipiškas, bet itin specifiškai lietuviškas tekstas, nereikalaujantis iš skaitytojo papildomo žinojimo: veiksmo vieta – visa Lietuva, laikas – XXI amžius (mūsų šiandiena: „Versace“ drabužiai, „Rolex“ laikrodžiai, Maxima bazė, „Adidas“ treningai ir t.t.), todėl skaitytojui visiškai suprantamas greitas gyvenimo ritmas, nereikia aiškinti, koks yra technologijų vaidmuo („Sony“ kamera, mobilusis telefonas, sekimo įranga, parduotuvių kameros, CD plokštelės ir t.t.). Romane negausu meilės trikampių, skaitytojas nevarginamas įvairiomis peripetijomis, bet išdavystės, daugybės aiškių jausmų ir emocijų netrūksta, tik formulė kaip ir „Prancūziškame romane“ „jie gyveno ilgai ir laimingai“ neišsipildo. Tai irgi galima priskirti lietuviškų romanų žanrui.

Prie populiariosios literatūros romaną artima veikėjų lektūra – tai pasakojimo klišės, pasireiškiančios dialoguose ir atitinkančios vaizduojamosios visuomenės sluoksnių leksiką, pavyzdžiui: „- Suspėjo išnešti mieles, suslikas.“, „-Suknista nuojauta sako, kad kažkas čia ne taip. Pavojinga situacija, o mūsų padėtis – šūdina, kitaip nepasakysi.“, „- Viskas, rišam tuos bazarus <…>“, „Tuoj įmesiu kompaktą, tada bus visiška lafa.“, „- Žinom, koks iš tavęs ekspertas! Pridusk!“. Nevengiama ir keismažodžių vartojimo ar gatvės žargono: „Pizdukas“, „Kapitaliai permyžo“, „Kask, Silveri, šūdo nemalęs.“, „jolki palki“, „Glucha, blyn!”, „karoče“ ir kiti. Sakiniai neilgi, dažnai primena buitinę kalbą, o tai itin būdinga populiariajai literatūrai. Be to, taip neapsunkinamas skaitymas.

Su skaitymo procesu susijęs ir siužetas. Intriga sudomina skaitytoją, veiksmo gausa įsuka į įvykių tėkmę, gvildenamos nesudėtingos problemos neverčia stabčioti ir susimąstyti, o nukrypimų nuo pasakojimo nebuvimas palengvina skaitymą, padeda įsiminti istoriją ir žadina norą sekti įvykius iki pabaigos.

Taigi toks meilės romanas, perskaitomas vienu prisėdimu, veikia kaip atpalaiduojamoji, terapinė literatūra. Knyga šiuo atveju tampa preke, o skaitytojas – vartotoju: greit perskaito, atsipalaiduoja, pailsi, dar greičiau pamiršta ir vėl ieško kito „malonumo“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)

LYGINIMAS SU INOS PUKELYTĖS ROMANU „PRANCŪZIŠKAS ROMANAS”.

daiva-vaitkeviciute-pasimatymas-su-zudiku1 Pasimatymas su žudiku“ – tai dar vienas lietuvių meilės romanas, priklausantis populiariosios literatūros lobynui.

Autorė Daiva Vaitkevičiūtė, parašiusi keletą šiuolaikiškų meilės romanų („Monikai reikia meilės“, „Moterys meluoja geriau“), imasi pasakoti erotišką, kiek šiurpoką ir ironijos kupiną istoriją, kurios veikėjai – šių dienų žmonės: stiprūs, veiklūs, valdantys pinigų pasaulį ir gerai pažįstantys juos supančią aplinką.

Romanas imamas pasakoti tradiciškai įvedant meilės trikampį kaip ir Inos Pukelytė romane. Po nepavykusios eilinės meilės istorijos, kai herojė Sibilė Gorskytė (vardas nelietuviškas, nors romane pasakojamoji istorija, vietovės ir realijos gerai atpažįstamos), išsiskyrusi su ją apgaudinėjusiu Gerimantu, sėda į savo automobilį ir pašėlusiu greičiu lekia namo į Vilnių, tačiau visai atsitiktinai tampa užsakomosios žmogžudystės liudininke. Nuo šios vietos meilės romanas (vertėtų suabejoti, ar tikrai meilės, jei tiek daug romane kriminalo) pagauna pagreitį: žudikas ir jo gauja ima persekioti jauną merginą, stengiasi pašalinti liudininkus. Bet merginos ginti stoja jos tėvas Valentinas, pravarde „Kryžius“ ir dar keturi jo broliai (Silvestras, Virmantas, Benediktas ir Klemensas), praeityje atlaikę ne vieną kruviną susirėmimą su kriminalinėmis gaujomis. Taigi prasideda „katės ir pelės“ žaidimas: Sibilė Gorskytė nuolat bėga slėptis į skirtingas vietoves, kur ją saugo vienas iš dėdžių, o žudikas ją suranda, bet nesugeba pričiupti. Gaudynės tęsiasi net ir per klasės susitikimą, kur jau iš tiesų įpinama taip lauktoji meilė Bartui, buvusiam klasės draugui. Tik deja, jai nelemta vėl atgimti, nes vaikinas jau vedęs. Dūžtančios svajonės ir meilė atveria kitas galimybes: paaiškėja, kad žmogžudys yra ne tas, kuo dėjosi – tai asmuo iš kovos su organizuotais nusikaltimais biuro (iš specialiųjų tarnybų), kuriam Sibilė patiko nuo pat pirmo susitikimo, tad nedvejodamas pakviečia ją į pasimatymą. Gorskytė pasiduoda likimui ir po nesėkmingų meilės paieškų pasiryžta susitikti su naujuoju draugu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite: