Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Meninė tiesa žodine išraiška turi atitikti ne tik akivaizdoje turimą dalykų padėtį, bet ir kalbančiojo subjekto sumanymą. Tada tenka pažvelgti ne tik į objektyvią tvirtinimo reikšmę: svarbu, ar žodžiai iš tikro išreiškia tai, ką menininkas turėjo galvoje.

Kiekviename žodinės išraiškos kūrinyje galima rasti keletą momentų arba veiksnių, kurie apsprendžia jo estetinę vertę. Pirmiausia – dalykinė reikšmė, tai yra tai, ką kūrėjas vaizduoja arba ką jis nurodo simboliniu būdu. Antra – raiškumas, tai yra nuotaika arba jausminis nusistatymas, ir jutimiškumas, kuris parodo visumą tų jutiminių įspūdžių, iš kurių susidaro vaizdas. Jutiminis pavidalas yra ir dalykinės reikšmės, ir jausminės išraiškos pamatas. Jausminė išraiška neatskiriamai su tuo susieta. Kiek kūrinys yra estetiškai vertingas, tiek jis ir raiškus, tačiau dalykinė reikšmė nėra būtina kūrinio estetinės vertės sąlyga.

Kūrinys gali estetiškai veikti ir nepriklausomai nuo siužeto, nuo to ką jis reiškia. Pavyzdžiui, poezijoje siužetas apsprendžia jutiminę kūrinio kompoziciją ne tiek aiškiais bei apibrėžtais dalykiniais vaizdais arba tiksliai išreikštomis mintimis, kiek jį persunkiančia nuotaika, susiliejančia su žodžio ritmu, skambumu. Prozoje kiekvienas posakis yra tikslus, ir šia prasme teisingas, jei jis nedviprasmiškai išreiškia kaip tik tą mintį arba sumanymą, kurį kalbantysis turi galvoje. Meninį sumanymą galima suvokti tiesiog iš paties kūrinio. Jis turėtų rodyte rodyti, kur kūrėjo užsimojimas buvo kaip tik toks, o ne kitoks. Jei iš paties kūrinio to matyti negalima, jei menininko sumanymui suvokti tenka griebtis pašalinių priemonių arba nurodymų, pavyzdžiui antraščių, žodinių paaiškinimų, tai meno kūrinys arba neišreiškia to, ką turėtų reikšti, arba kūrėjo užsimojimą realizuoja netobulai, neįtikinamai, kitaip sakant, nemeniškai. Tokiu atveju kūrinys yra estetiškai neraiškus ir nusikalsta meninei teisybei arba įtikimumui. Jeigu kūrinyje įsikūnija ne tas sumanymas, kurį perša siužetas, arba kurį jam priskiria pats menininkas, dar nereiškia, kad tą kūrinį galima vertinti neigiamai. Tai tiktai parodo, kad menininko kūryba iš tikro remiasi ne tuo sumanymu, kurį jis pats laiko savo kūrybos varikliu arba kurio galima būtų iš jos laukti, sprendžiant iš parinkto siužeto reikšmės. Tai, kas įkūnyta kūrinyje, gali nesutapti su sąmoningu kūrėjo sumanymu. Šiaip ar taip: visiems meno kūriniams taikytini Gėtės žodžiai, t.y. kad meno kūrinio prasmę apsprendžia vien tai, ką jis iš tikro vaizduoja arba reiškia.

Pats kūrinys turi įtikinamai atskleisti, kas jame yra vertingo ir originalaus. Svarbus ne kūrėjas ir jo sumanymas, o paties kūrinio raiškumas ir išreikštos nuotaikos tikrumas. Kūrinys  turėtų būti savarankiškas estetinės realybės darinys, pasižymintis savitais vidiniais ryšiais ir dėsningumais ir nepriklausyti nuo visokių išorinių pažintinių, loginių reikalavimų. Meno kūrinys neturi priverstinai išreikšti tiesą ar tikrovės pažinimo formą, nes meno kūriniai nėra loginiai teiginiai ir todėl negali būti vertinami kaip klaidingi. Meno kūrinio turinys – meninės išmonės produktas, fikcija. Kaip meninės išmonės išdava meno kūriniai neturi teiginių apie tikrovę prasmės, nėra objektyvūs tikrovės reiškinių atvaizdai, atspindžiai, kopijos ar modeliai, negali prieštarauti vienas kitam kaip skirtingos mokslo teorijos, aprašančios tam tikrą tikrovės reiškinių sritį. Teisingumo ar klaidingumo žymė, meno kūriniui, kaip meninės išmonės, fantazijos dariniui, tiesiogiai negali būti priskiriama.

Meno kūriniai – tai menininko sukurtas įsivaizduotas pasaulis ar forma, ir kol juos suvokiame kaip meninės išmonės produktus, tol neteikiame jiems realios tikrovės modelio, kopijos ar vaizdo prasmės. Bet jeigu meno kūrinius suvokiame kaip teiginius apie realią tikrovę, tai neigiame juos kaip meninės išmonės, fantazijos darinius, nes tikrovės reprezentacija gali būti laikomi tik tokie atvaizdai, kurie atkuria realius tikrovės reiškinius. Jei į meno kūrinį žiūrime kaip į meno kūrinį – tiesos ar klaidingumo klausimas neturi prasmės.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Meno santyki su tiesa
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Meno santykis su tiesa

Estetika negali apeiti klausimo: koks yra meno santykis su tiesa? Menas gali vaizduoti ir tai, kas teisinga, ir tai, kas neteisinga, arba neatitinka tikrovės, taip pat, kaip jis vaizduoja teigiamus ir neigiamus reiškinius. Tačiau teigiami ir neigiami reiškiniai taip pat turi būti vaizduojami teisingai. Vadinasi, pati „vaizduosena“ turi patenkinti tam tikrus tiesos reikalavimus. Tačiau, kokie tai reikalavimai? Net tie estetikai, kurie laikosi pamėgdžiojimo teorijos, pvz.: Aristotelis, mano, kad menas atrenka tai, kas tikrovėje yra esminga ir derinasi su menininko sumanymu. Tačiau ir toks paaiškinimas neatskleidžia meno santykio su tiesa, nes bet kokios naudojamos stilizavimo priemonės pakeičia tikrovės vaizdą.

Kalbant apie fantastinį (pasakos) meną, kuriamas visiškai kitoniškas pasaulis, kuriame nustoja veikę tikrovės dėsniai. Tada meno uždaviniu tampa neatvaizduoti realybę, nes tiesa negali turėti tos pačios reikšmės, kaip pažinimo ir praktinio gyvenimo srityse.

Dėl daugelio meno rūšių galima abejoti, ar joms iš viso tinka tiesos kriterijus, tačiau ką menui reiškia tiesa, negalima duoti bendro paaiškinimo, pirmiau neišsiaiškinus atskirų meno rūšių santykio su tikrove. Neginčijamą ryšį su tikrove pirmiausia rodo vaizduojamasis menas, bet jei pasirodys, kad tam tikras tikroviškumas ir teisingumas yra esminis pačių estetinių vertybių momentas šioje meno rūšyje, tai iš to galima būtų spręsti ir apie kitų meno rūšių santykį su tiesa, ir kokia prasme meninė tiesa turėtų būti skiriama nuo mokslinės ir praktinės tiesos. Meninės tiesos aspektą giliau patirsiu kalba apvilktuose sprendimuose.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)

Aptardamas grožio prigimtį, J. Grinius iškelia tiek šio reiškinio subjektyvumą, tiek objektyvumą. Daugiausia remdamasis prancūzų neotomistu J. Maritainu, autorius grožio suvokimą apibrėžia kaip tiesioginį, nesuinteresuotą, sintetinį, intuityvų esmės, atsiskleidžiančios reiškinio ,,individualią konkretybę“ išlaikančiu pavidalu, pažinimą. Toks pažinimas, autoriaus nuomone, yra susijęs su maloniomis emocijomis, nes ,,nėra jausmo be intuicijos ir nėra intuicijos be jausmo“. Tradicinis požiūris į pažįstamų reiškinių esmę J. Griniaus grožio sampratoje susipina su psichologiniais veiksniais, tačiau šios sąsajos pagrindų autorius išsamiau neaiškina. Atmesdamas subjektyvistinį bei objektyvistinį požiūrį į meno prigimtį, mokslininkas ją įžvelgia objektyvių ir subjektyvių pradų sąveikoje, nes tik ,,subjekto ir objekto abipusis veiksmas ir pasipildymas duoda visą grožį, grožį tikrąja prasme“. Būdamas tikintis žmogus, neotomizmo šalininkas, J. Grinius reiškinių esmę, įsikūnijančią jutimiškai suvokiamose formose, supranta kaip tiesą, idėją, „Absoliučią Esybę“, kurios pirmoji priežastis yra Dievas. Būtent Dieviškoji idėja suteikia „esybėms esmę ir būtį. Ji įžiebia jose grožį“.

Grožio raišką mene autorius sieja su „žmogiškai vertingų idėjų“ atvaizdavimu. Šis teiginys išplečia tradicinę meno sampratą, pažintinius bei psichologinius aspektus papildydamas vertybiniu (aksiologiniu) dėmeniu. Jis, autoriaus požiūriu, meno grožį skiria nuo gamtos grožio, nes „Gamtos grožis yra indiferentiškas vertybėms, o meno grožis iš esmės yra vertybinis grožis“.

J. Grinius – ryžtingas turiningo, žmogiškos, visuomeninės prasmės kupino meno gynėjas. Menas, pasak autoriaus, yra ,,pati žmogiškiausia kūrybos rūšis arba žmogiškiausia kultūros sritis“. Jis neabejoja meno galia būti ,,visos tautos vienytoju bei stiprintoju“, padėti „atsispirti svetimoms įtakoms, kurias gausina šių laikų gyvenimas“. XX a. Europos mene iškerojusį formalizmą, bergždžią eksperimentavimą, žmogaus išnykimą iš vaizduojamojo meno kūrinių autorius linkęs vertinti kaip meninės kultūros krizę, Europos meną apėmusią „sunkią ligą“, antihumaniškumo apraišką, kurias daugiausia lemia visuomenės gyvenime įsigalėjęs materializmas, individualizmas, technikos revoliucija, sumenkusi religijos įtaka. J. Grinius pasergi lietuvių meno kūrėjus, bet perdėm nesižavėti avangardistiniais eksperimentais. Jo įsitikinimu, „mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis – iš esmės destruktyvus arba nihilistinis“ .

Autorius teigia kad, kiekvienas tikras meno kūrinys yra visuomeniškas, nes ,,iškelia žmogiškai vertingas idėjas ir tuo parodo, kad visi žmonės yra broliai“. J. Grinius mano, kad ,,grožėjimasis meno kūriniais turi būti suderintas su visomis gyvenimo sritimis, ypač su įgimtaisiais dorovės ir krikščionių religijos dėsniais“. Jis kvietė meno kūrėjus, intelektualus grįžti prie krikščioniškojo humanizmo, smerkė komunizmą ir nacizmą, kurie parodė, kad ,,atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas moraliniu atžvilgiu grįžta į barbariškas džiungles“.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusios kritiko pažiūros išsiskiria tvirtais estetiniais kriterijais, kuriuos jis nuosekliai taikė nagrinėdamas literatūros, meno apskritai kūrinius. Neprarado teorinės reikšmės J. Griniaus iškeltas vertybinis meninės kūrybos tyrinėjimo aspektas, riteriškas meno visuomeninės, kultūrinės prasmės gynimas, įžvalgi vienpusiškų meno teorijų kritika.

„Kūrėjas dažnai yra kaip tik tasai, kuris yra jautriausias <…> nykstantiems, praeinantiems žmogaus gyvenimo dalykams, tam alpstančiam šypsniui, tam gęstančiam žvilgsniui, tam jaunystės žiedui, kuris rytoj bus nuvytęs. Ta <…> simpatija žmogui, ta spontaniška užuojauta kovojančiam, kenčiančiam, liūdinčiam ir trapiam žmogui, kuris vieną naktį užmerks akis saulės neišvydęs, yra paskatinusi ne vieną didelį kūrėją paimti plunksną ar teptuką į rankas.“ (Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, 1–2, 1973, 1977). Turbūt neatsitiktinai ši knyga skiriama J. Griniaus literatūros mokytojams, profesoriams Maironiui, Eretui, Putinui…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines, – jas išgyventi ir išreikšti, todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta, slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė „susikerta“ su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Agresyvumo, žiaurumo, bjaurumo, amoralumo invazija meninėje kūryboje verčia mokslininkus diskutuoti apie estetinę meno prigimtį. Menininkui yra žymiai svarbiau ne kūrybos rezultatas, o pats kūrybos procesas, žaidimas, individuali vyksmo interpretacija. Šiuo metu menas yra tai, kas meno pasaulyje laikoma menu, tačiau estetikoje išlieka aktuali etinių vertybių sklaidos problema meninėje kūryboje, kuri ypač siejama su menininko atsakomybe, žmogaus estetiniu bei meniniu ugdymu.

Estetiškumo ir etiškumo, meno ir moralės vienybės idėja ypač gyvuoja Švietimo amžiaus estetikoje, Žano Žako Ruso kūryboje. Reikalaudamas iš menininko griežtos dorinės pozicijos bei atsakomybės už moralines savo kūrybos pasekmes, Ruso sutapatino menininko asmenybę ir meno kūrinį. Vėliau, XIX-XX a. estetikos istorijoje meno ir moralės santykio problema dažnai atsiremia į menininko dvasinio gyvenimo refleksijos jo kūryboje tyrinėjimus.

Neotomizmo atstovas Žakas Martenas (1882-1973) veikale „Menininko atsakomybė“ rašo, kad valstybė negali spręsti apie meno kūrinio amoralumą; menas tik būdamas laisvas gali atlikti visuomeninę paskirtį. Kita vertus, jeigu amoralus literatūros kūrinys skatina veikti, tada bendruomenė gali būti priversta ginti savo etinius principus. Poetas, pasak filosofo, yra vienas su dievu, kurdamas savo likimą. Kad ir kokios būtų poeto nuodėmės, ,,savo kūrybos dėka mūsų akyse jis tampa baltas kaip sniegas“, taigi, mes negalime jo teisti, nes jis atsiskaitys tik prieš dievą.

Moralinės meno koncepcijos pradininku laikomas Imanuelis Kantas (1724-1804). Jis nepritarė tiems švietėjams, kurie, siekdami socialinio gyvenimo harmonijos, norėjo dailųjį meną paversti moraline visuomenės auklėjimo priemone. Žymiausio anglų estetizmo atstovo Oskaro Vaildo (1854-1900) kūrybos leitmotyvas – grožio ir moralės ryšiai. Jo romano ,,Doriano Grėjaus portretas“ pratarmėje rašoma, kad „Nėra moralių ar amoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos“. „<...> Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Meninė individualizacija ir apibendrinimas

Pasaulis atkuriamas meno kūrinyje nėra absoliučiai realus. Jis greičiau yra frikcinis – tikrovėje neegzistuojantis. Meninė kūrėjo išmonė kuria kaip ir savarankišką, niekur neegzistuojantį pasaulį. Čia veikėjas yra be savo autentiško priešistorės. Veikėjus priimame tokius, kokius matome prieš savo akis, t.y. tiek, kiek pasakyta pačiu kūriniu.

Autobiografinio pobūdžio kūriniuose meninė išmonė turi ne mažesnes teises, nei reali istorija. Tarkim, pavyzdys šioje vietoje galėtų būti V. M.- Putino romanas „Altorių šešėly“. Jame Liudo Vasario ir Putino santykis yra panašus kaip lyrinio „aš“ ir poeto. Kitaip tariant, Liudas Vasaris yra autoriaus asmenybės reiškėjas. Net ir biografinio pobūdžio kūrinyje individualybė turi įgijusi bendruosius apibendrintus meninės fantazijos bruožus. Apie fikciją literatūros kūrinyje kalba ir toks dalykas, kad įvykiai kinta fragmentiškai. Jiems nebūdinga absoliuti chronologija ar tvirta loginė seka. Laiko ir įspūdžio neatitikimą stebime lyrikoje, kada gyvenime trunkanti akimirka eiliuotame tekste užima visą erdvę.

Gyvenimo ir kūrinio logika yra skirtinga. Tikrovės iliuzija literatūroje neišvengiama, ji kuriama sąmoningai. Personažai turi vardus, likimus. Žinoma, fikcijos įtaiga priklauso nuo menininko, t.y., kiek jis sugeba įsigyventi į dvasinę savo personažų būtį. Taigi, iš kur tada atsiranda literatūroje apibendrinimo pojūtis?

Apibendrinimo pojūtį formuoja kalbos prigimtis. Kiekvienas žodis kalboje reiškia ne tik konkretų daiktą, bet apskritai nurodo savotišką vienarūšių daiktų grupę.

Apibendrinimą formuoja ir literatūros funkcinė paskirtis. Žodžio menas skirtas įprasminti bendražmogiškus tikslus, net ir lyrika, kalbanti „aš“ vardu, yra tarsi lyrika, realizuota kaip „tu“.

Laikui bėgant individualumo ir apibendrinimo santykis keitėsi. Pavyzdžiui, XVII a. klasicizmo epochoje besąlygiškai buvo vertinama tik tai, kas visuomenėje priimta, o visa kita atmestina, kaip svetima. XVIII a.- XIX a. romantizmas atmetė viską, kas neindividualu, o pirmame plane turėjo būti žmogaus santykis su pasauliu. Realizmo kryptys turėjo pretenziją viską sujungti į vieną krūvą. Tuo metu buvo siekta vaizduoti žmogų ir jo būtį, kuri būtų apspręsta, nulemta istorinių aplinkybių.

Individualizavimo ir apibendrinimo išraiška priklauso nuo literatūrinių madų, tačiau lygiai taip pat ir nuo rašytojo prigimties, talento pobūdžio. Pavyzdžiui, Žemaitės patirtis sąlygojo individualų vaizdavimo principą, tad ji kūrė individualius personažus. Vydūnas – filosofinės prigimties atstovas siekė įkūnyti apibendrinimu pagrįstą mąstymo būdą. Jo protas skatino pasaulio konkretybėje ieškoti apibendrinimų. Yra kūrėjų, kurie puikiai sujungė ir vieną, ir kitą vaizdavimo tipą: V. Krėvė knygoje „Šiaudinė pastogė“, „Raganius“, kur pasireiškia psichologinės individualizacijos, o „Dangaus ir žemės sūnūs“ panašumų turi su Vydūno kūriniais, kur glūdi žmogaus egzistenciją apibūdinančios tiesos.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad:

1) Meninė individualizacija ir apibendrinimas – tai dvi pagrindinės kūrėjo saviraiškos formos. Jas rašytojas pasirenka priklausomai nuo talento tipo ir nuo vaizduojamo objekto.

2) Apibendrinimo principą formuoja ir kalbos prigimtis, ir literatūros visuotinumo funkcija.

3) Įvairiose kultūrinėse epochose individualizacijos ir apibendrinimo santykis keitėsi priklausomai nuo žmogaus kaip individo sampratos.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

„Iš literatūrinių prisiminimų“