menas | Lietuvių kalba ir literatūra

Literatūros ir dailės sąsajos

Literatūra turi sąlyčio taškų ir su daile. Jos abi kuria meninius vaizdus. Literatūra, pasitelkdama kalbą, kuria vaizdus, kurie meniniais vaizdiniais tarsi atsikuria žmogaus sąmonėje. Literatūros kuriamas vaizdas yra vienkartinis, tuo tarpu sąmonėje atsirandantys vaizdiniai yra beribiai, nes kiek skaitytojų, tiek ir vaizdinių, tačiau literatūros vaizdas savo tapybiškumu panašus į dailės kuriamą vaizdą. Tačiau iš esmės literatūros vaizdo ir dailės vaizdo prigimtis yra skirtinga.

Visų pirma skiriasi šių meno šakų medžiaginis pamatas. Tapyba – erdvės menas, o literatūra – laiko menas, kadangi jis susietas su ištarimo trukme. Abi meno šakos yra pagrįstos skirtingais vaizdavimo principais. Tapyba – regimojo pasaulio išraiška, literatūra – tai detalizuojantis menas, kur vaizduojami ne visi bruožai, o tik patys svarbiausi. Literatūra nesiekia atkurti skaitytojo vaizduotėje kuo išsamesnio vaizdinio. Literatūrai svarbu tik pakreipti skaitytojo sąmonę norima linkme. Rašytojas savotiškai ja manipuliuoja. Tapybinis vaizdas negali pasiekti tokio išsamumo, kaip literatūra, kur rašytojas gali kilnotis laike, erdvėje… Tapyba – sustabdytas vaizdinys.

TAIGI:

• Grožinė literatūra yra kultūros reiškinys, o ne natūros dalis.

• Žodinis menas gali atlikti kelias funkcijas, kurių pagrindinė – estetinė. Tik esant estetinei funkcijai galimos ir visos kitos.

• Estetiniai išgyvenimai grožinėje literatūroje pasireiškia šiais bruožais: jutimo specifika, emocine būkle, nevartotojiška paskirtimi.

• Žodinis menas turi sąlyčio taškų su daile ir muzika. Kaip muzika, taip ir kalba yra laikinis menas, turintis garsinį raiškos pavidalą. Kaip dailė, taip ir literatūra kuria meninių vaizdų pasaulį.

• Savo prigimtimi ir menine paskirtimi literatūra, dailė ir muzika yra skirtingos. Muzika ir kalba skiriasi kuriamų vaizdų konkretumu, apibrėžtumu ir sudėtingumu. Literatūra ir dailė skiriasi savo prigimtimi: dailė – erdvės menas, literatūra – laiko menas. Skirtingi ir vaizdavimo principai: dailės vaizdiniai kuriami kaip išsamus sustabdytas įspūdis, o literatūros vaizdas kaip glaustas žmogaus būties aprašymas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Estetinis santykis įvairiose meno srityse

Menininkas savo idėją realizuoja per kokią nors medžiagą. Nors ji ne visada būna materiali, tačiau susijusi su vienokiu ar kitokiu apdorojimu. Tapytojo medžiaga – spalvos, išdėstomos plokštumoje, aktoriaus – kūnas ir balsas, skulptoriaus – akmuo, rašytojo – kalba. Kiekviena medžiaga apsprendžia išraiškos galimybes, tad ir grožinės literatūros medžiaga – kalba – diktuoja savo dėsningumus. Kalba jau savaime yra kultūros rezultatas. Kalbos kaip kultūros rezultato ir grožinės literatūros priklausomybę įrodo pati istorija, suformuodama kultūrologijos dėsnį, vadinamą kalbos ir literatūros priklausomybės dėsniu. Jis teigia, kad grožinės literatūros estetinės išgalės yra tokios, kokia yra pačios kalbos išraiškos galimybė. Lietuvių literatūrinė kalba susiformuoja XIX a. meninė žodžio specifika nėra tokia, kad literatūra būtų visiškai atskira, individuali žmogaus saviraiškos pasaulyje. Bendrumų galima rasti tarp literatūros, muzikos ir dailės. Glaudžiausia sąsaja tarp literatūros ir muzikos. Ir vienos, ir kitos garsai turi fonetinę išraišką. Jie ištariami balsu ar instrumentu ir girdimi klausa. Be to, ir kalbos, ir muzikos garsai išsidėsto laike. Sakoma, kad kalba ir muzika yra linijinis laiko reiškinys. Grožinė literatūra dažnai sąmoningai ryškina muzikinį kalbos aspektą, ypač tai mėgo simbolistai (prancūzai Artūras Žanas-Nikola Rembo, Romenas Rolanas, lietuviai: Balys Sruoga, keturvėjininkai, Kazys Binkis). Literatūrinėje poezijoje žinomas atvejis, kada futuristai norėjo sukurti nesąvokinę poezijos kalbą, pagrįstą tik estetiniu išgyvenimu.

Tačiau kalba ir muzika, nors ir turi sąsajų, nėra analogiškos savo prigimtimi. Kalbos žodžiai jau savaime turi tam tikras prasmės ir todėl kūrinyje jie kuria semantiškai apibrėžtus vaizdus, tuo tarpu muzikoje sukuriamos vertybės neturi vienprasmės išraiškos, nekuria konkrečių vaizdų, nes garsas neturi semantikos. Sakoma, kad muzika, kad ir kokia būtų talentinga, nėra pajėgi išsamiai vaizduoti žmogaus egzistencinių problemų kaip sugeba žodinis menas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)

3. Jau antikoje pastebėta, kad poezijos esmė labai susijusi su estetikos kategorijomis (grožiu, harmonija, darna… ). Pavadinimas taip pat operuoja į estetinę funkciją. Ji suvokiama kaip žodžio menas ir neišvengiamai tenka aptarti literatūros sąvoką su menų įvairove. Koks yra menų ir žodžio ryšys? Yra keli požymiai, kurie leidžia žodinei žmogaus saviraiškai tapti menu. Grožinė literatūra nėra savaiminis gamtos produktas. Žodžio meną sukuria intelektas, emocijos, žmogaus talentas. Sakoma, kad žodinis menas yra kultūros savastis, o ne natūros dalis. Be to, žodinis menas atlieka kitas funkcijas negu kitos žmogaus veiklos sritys. Kūrinys suteikia žmogui estetinį išgyvenimą, kuris pasireiškia trimis bruožais:

I. estetiniai išgyvenimai apima emocijų sferą. Žmogus su materialiuoju pasauliu saistomas per jutimus, vidinį regėjimą, klausą…

II. estetinis išgyvenimas sukuria žmogaus emocinę būseną. Jis tarsi pasineria į tam tikrą jausmą.

III. estetinis išgyvenimas suteikia sielai pasitenkinimą (Antikos laikais). Šis jausmas yra specifinis, nes sielos palaima, kurią suteikia menas, nėra skirta konkrečiam tikslui. Kultūrologijoje sakoma, kad meno sukeliami išgyvenimai neturi praktinio tikslo. Kalbant apie meno ir estetikos sąlytį, reikia apibrėžti kelias literatūros teorijos kategorijas. Tą objektą, kuris menininkui suteikia estetinius išgyvenimui vadiname estetiniu objektu. Santykis su objektu yra vadinamas estetiniu santykiu. Suprantama, kad egzistuoja nuotolis tarp mūsų ir meninio kūrinio. Nors mes kūrinį estetiškai išgyvenam, tačiau nuotolis tarp mūsų ir estetinės vertybės visada išlieka. Ta distancija yra suformuojama ne tik frikcinės meno esmės. Kūrinio suvokimas (turinys) priklauso ir nuo estetinio objekto, ir nuo suvokėjo emocijų. Estetinis objektas gali būti įvairus: tai spalva, garsas, figūra – paprasti objektai; ir jis gali būti sudėtingas, apimantis vaizdinių gausumą: egzistencija, gamtos vaizdinių visuma, gelmės sudėtingumas ir t.t. estetinio išgyvenimo turinį apibūdina sąvokos – estetinės kategorijos: grožis, tragizmas…

Menas, kūrinys realizuoja ne vieną estetinę funkciją. Kūrinys gali teikti pažintinę, ideologinę, auklėjamąją, hedonistinę prasmes, kurių nereikia įrodyti .šios funkcijos savo poveikiu gali būti ryškesnės už estetinę funkciją, tačiau pastaroji daro sritį menu. Tik atlikdamas estetinę funkciją, menas išgali atlikti ir visas kitas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Archainis literatūros laikotarpis

Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)

Jau antikoje buvo suvokta, kad literatūra yra meno srities reiškinys, tik buvo kitaip vadinama. Tuomet ji turėjo terminą „poezija“. Antikoje poezija reiškė kūrybišką charakterių, vaizdų, veiksmų, troškimų vaizdavimą. Jis buvo išdėstytas chronologiškai. Toks suvokimas galiojo iki XVIII a. XVIII a. imta suvokti, kad literatūra – tai nebūtinai chronologiškas tikrovės perkūrimas, o kur kas laisvesnis reiškinys. Jau nuo antikos keliamas klausimas: kaip apibūdinti grožinės literatūros ir praktinių raštų skirtybę. Buvo iškelta keletas hipotezių:

1. Grožinį tekstą nuo negrožinio skiria fikcija (išgalvotas dalykas). Tai, kad moksliniai reikalai, raštai apima realybės dalykus, ginčytis netenka. Iš literatūros teorijos žinoma, kad grožinės literatūros patirtyje gausu kūrinių, kur ne fikcijos, o mokslinis principas tampa pagrindiniu pasakojimo elementu. (iš lietuvių literatūros žinomi kūriniai Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“, filosofiniai traktatai, mokslinė ir meninė biblijos interpretacija, savotiškas ir meniškas Šv. Rašto permąstymas. Analogiškas pavyzdys Tomo Mano filosofiniai romanai). Tai grožinė ar negrožinė literatūra? Šie klausimai leidžia daryti išvadą, kad fikcijos bruožas, kaip kuriamoji savybė, būti negali.

2. Grožinę literatūrą nuo negrožinės skiria kalbos išraiška (meninė kalba). Meniniam tekstui esą savita vaizdingumas, išdailintas stilius, prasmės, semantikos įvairovė (meninės priemonės). Ne meniniam tekstui būdingas kalbos sausumas, tekstų konstravimas, asketizmas. Čia vėl tenka prisiminti, kad esama kūrinių, prašytų sąvokine kalba, terminologiniais terminais, filosofiniais apibrėžimais. ( Tomo Mano, Dostojevskio romanai, yra net eilėraščių be meninių priemonių). Vadinasi, kalbos raiška, kaip pamatinis principas, atskiriant grožinį tekstą nuo negrožinio, negali būti.

3. …

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Archajinis literatūros laikotarpis