Įgūdžių formavimas

Įgūdžių formavimas – automatizuotas veiksmas. Pradžia, kai aš žinau, kaip atlikti, antra – kai moku, o įgūdžiai, kai aš atlieku veiksmą automatiškai. Įgūdžiai formuojasi daug kartų kartojant tą patį veiksmą. Kartojant reikia vengti klaidų, nes jos gali įsitvirtinti. Iš klaidų mokomės. Įprotis – poreikiu tapęs automatizmas.

PAMOKOS PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ

Mokymas per pamoką dažnai apima paskaitų, diskusijų (pokalbių) ir savarankiško mokymosi metodų elementus. Per pamoką daroma mokinių apklausa – tai tokia pamokos dalis, kai mokytojas kviečia vaikus po vieną atsakyti į klausimus, iš eilės skaityti, pasakoti, ką jie yra išmokę namuose. Per apklausą paprastai vyksta trumpas mokytojo ir mokinio pasikeitimas nuomonėmis.

Galimas apklausos modelis:

1. Organizavimas: mokytojas pradeda ir baigia apklausą, nurodo jos pobūdį ir tuo sudaro klasės laikysenos kontekstą.
2. Klausinėjimas: mokytojas stengiasi gauti atsakymus.
3. Atsakinėjimas: realizuojama ta, ko mokytojas tikėjosi, kai klausinėjo.
4. Reagavimas: gautieji atsakymai koreguojami, įtvirtinami.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymasis visą gyvenimą

Žinių formavimas

Teisingo ir sėkmingo veiksmų perkėlimo į naujus objektus, sąlygas ir uždavinius pagrindą sudaro žinios. Žinių formavimas ir įvaldymas sudaro tikslingos ir efektyvios žmogaus veiklos, susiduriant su naujais objektais, situacijomis, uždaviniais prielaidą. Žinios įgyjamos veikloje, išryškinančioje realybės elementų savybes ir ryšius. Tačiau įvairių veiklos rūšių vaidmuo formuojant žinias yra skirtingas:

Veiklos su daiktais (manipuliavimo ir perkėlimo) – reikia, kad daiktai ir reiškiniai “pademonstruotų“ savo savybes;
Percepsinės (suvokimo ir stebėjimo), – kad tos savybės atsispindėtų žmogaus suvokiniuose ir vaizdiniuose;
Protinės (analizės ir sintezės), – kad jos būtų sugretintos ir iš jų išskirtos bendrosios savybės;
Kalbinės (apibrėžimo ir išvardijimo), – kad tos bendrosios savybės būtų įtvirtintos, abstrahavus jas nuo daiktų ir apibendrinus kaip klasių požymius.

Žinių formavimui reikalingi ir žinių mokymo elementai. Elementus galima išskirti į kelias grupes:

1. Įvairių tam tikros klasės daiktų ar reiškinių demonstravimas (objektus parenkant taip, kad skirtųsi visais požymiais, išskyrus esminius arba atvirkščiai, panašius visais požymiais, išskyrus esminius).
2. Atliekant daiktų ar reiškinių stebėjimus, išskiriant skirtingas jų savybes, struktūras, ryšius, veiksmus.
3. Išaiškintų savybių palyginimas, sugretinimas, priešpastatymas (analizė) (suradimas ir sujungimas savybių, bendrų visiems nagrinėtiems objektams, arba, atvirkščiai, tų, kurios skiria visus vienos grupės objektus nuo visų kitos grupės objektų).
4. Išskirtųjų savybių abstrahavimas.
5. Sąvokos apibendrinimas, taikant terminą įvairiems objektams, turintiems išskirtus požymius.

InfoŽinioms susidaryti padeda informacija. Žinių perdirbimo rezultatai priklauso nuo to, ką būtent objektuose pastebėjo žmogus. Įtakos turi ir veiksniai (Paties objekto sandara; stebėtojo patirtis; Mokymo metodika). Suvoktos informacijos perdirbimas nebūtinai turi būti sąmoningas ir išsamus. Taip pat ne visada žinios susijusios su atitinkamo žodžio supratimu arba vartojimu. Mokymosi medžiagos ypatybės lemia daiktinės, percepsinės ir protinės veiklos, būtinos atitinkamoms žinioms susidaryti, metodus. Norint formuoti teisingas žinias, reikia mokyti protinės veiklos metodų, kuriais aptinkami, išskiriami ir jungiami esminiai nagrinėjamų daiktų ir reiškinių klasių požymiai.

Žinių formavimo mokymo procese etapai:

1. Vaizdiniai ir sąvokos yra difuziniai; jas vartojant nesuvokiama tų požymių, kuriais remiamasi;
2. Išskiriami ir įsisąmoninami kai kurie dažniausiai pasitaikantys, krintantys į akis požymiai, nesuvokiant skirtumo tarp esminių ir neesminių požymių.
3. Išskiriami ir suvokiami esminiai požymiai;
4. Sąvoka siejama su vis didesniu objektų skaičiumi, į ją įtraukiamos galimos tų objektų skirtybės ir konkrečios ypatybės. Žinios gilėja ir tampa apibendrintos.

Daiktų požymių išskyrimas ir atitinkamų žinių formavimas susijęs su bendra ir konkrečia veiklos linkme, jos motyvais ir tikslais, žmogaus patirtimi, jo vertybėmis ir t.t. Būtina, kad požymis būtų reikšmingas.

Procesai gali vykti keliais būdais: 1. konkrečiu praktiniu (bandant įvairiai gretinti objektus, kol randamas teisingas sprendimas) ir 2. abstrakčiu loginiu (negrupuojant, o mėginant logine analize aptikti klasifikacijos principus).

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Mokymosi veiksniai
Įgūdžių formavimas
Mokymasis visą gyvenimą
Mokymasis ir pažinimas

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)

MOKINIŲ SAVYBĖS (jau turima patirtis, intelektai, motyvacinė sfera, būsenos)

Intelektas, tai sugebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius), nei naudotis konkrečiais dalykais (mechaniniais įrankiais), spręsti problemas, išmokti. Tai veiklos savybė. Jis paaiškina, kodėl vieniems mokiniams yra lengva mokytis, o kitiems sunku turint tuos pačius mokytojus ir knygas.

Intelektas padeda atsispirti stresui, o tai reiškia emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi. Intelektą apsprendžia kultūra, tad jis nėra universalus. Jį matuojame testais, t.y. užduotimis, kurioms spręsti reikia žodinio, loginio mąstymo, vaizduotės, atminties, dėmesio. Tai koreliuoja su sėkme mokykloje. Yra tautiniai ir socialiniai matuojamo intelekto skirtumai (miesto – kaimo, balti – juodi). Tarp mokslininkų vyksta diskusija, ar intelektas yra paveldimas, ar įgyjamas. Jis nėra pastovus ir nuolat kinta. Dėl aplinkos sąlygų, menko išsilavinimo jis gali mažėti.

Namų aplinka turi įtakos intelektui ir mokymosi rezultatams. Intelektas ir mokymasis glaudžiai susieti –  jis yra mokymosi pagrindas. Vienas iš mokymo tikslų – teigiamai veikti intelekto raidą.

J. Piaget pateikia keletą intelekto vystymosi stadijų:

0-2 sensorinė – ribotai naudoja simbolius, elgesys refleksinis;
7 m. prieoperacinio mąstymo – ima kalbėti, naudoja simbolius;
7-11 m. konkretaus operacinio mąstymo – ima suprasti priežastinius pasekminius ryšius, įsisąmonina laiko, masės, ilgio sąvokas;
14 m. formalių operacijų – pradeda logiškai mąstyti, naudoti abstrakcijas, kelti hipotezes.

MOTYVACIJA IR BŪSENOS

Motyvacija ir būsenos yra tai, kas teikia mums energijos ir kreipia kuria nors kryptimi mūsų elgesį. Nuo to priklauso, kodėl mokiniai esant skirtingoms sąlygoms nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai tą pačią užduotį atlieka skirtingai. Maslow teigia, kad nepatenkinus žemiausių poreikių, negalima efektyviai įsigyti žinių. Mokslo pažangumą lemia tai, kaip mokinys įsivaizduoja savo sėkmių ir nesėkmių priežastis. Vieni mano, kad jų sėkmę lemia vidiniai veiksniai, o nesėkmę – išoriniai (save palaikanti sistema), o kiti galvoja atvirkščiai. Svarbu, ką mokinys galvoja apie mokytoją, pyktį ir užuojautą. Klasės darbo sistema irgi veikia mokinį.

Vieni mokiniai turi vidinius motyvus mokytis, kiti išorinius (atlygis). Frustracija irgi formuoja motyvus (dažniausią neigiamus: agresyvumas, jausmingumas, padidintas aktyvumas). Reikia išsiaiškinti, kokią aplinką mokiniams esame sukūrę. Sėkmės, gerų rezultatų motyvą galime išugdyti. Mokiniams reikia padėti pažinti teigiamas ir neigiamas savo savybės, valdyti elgesį. Paskatos ir pastiprinimas formuoja motyvaciją. Svarbu argumentuoti mokiniams diegiamus motyvus, aiškiai parodyti, ko iš jų laukiama, vengti nemalonių jausmų, kad nebūtų fizinio diskomforto, savigarbos praradimo. Ateidami į mokyklą vaikai atsineša iš savo namų kultūrinį paveldą. Mokykloje jie turi prisitaikyt, o tai lemia tai, kiek mokyklos aplinka panaši į namų.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)

Mokymasis – aktyvi, savarankiška besimokančiojo veikla, sukelianti jo psichikos ir elgesio pakitimus. Mokymasis yra būtina išmokimo sąlyga.

Pagal J. Rajacką, mokymasis – svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu asmenybė įvairiapusiškai ir sparčiai vystosi. Būdingiausias mokymosi bruožas – yra organizuota, planinga, daugelį metų trunkanti pedagogo vadovaujama vaikų, paauglių ir jaunuolių veikla.

Mokymas – (pagal Rajacką) pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Šiame procese kartu vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas – tai svarbiausia mokyklos funkcija ir kartu pagrindinis susistemintų žinių, praktinių bei protinių mokėjimų ir įgūdžių įgijimo būdas, turintis didelę įtaką mokinių rengimui darbui ir gyvenimui. Mokymas – tai ir dvipusis procesas, jungiantis mokytojo veiklą ir mokinių mokymąsi, todėl šio proceso sėkmė iš esmės priklauso nuo šių abiejų komponentų sąveikos. Mokymu siekiama perduoti jaunajai kartai visuomeninę patirtį – žinias, praktinės ir intelektinės veiklos įgūdžius, vertybes, elgesio bruožus ir t.t.

Išmokimas – tai mokymosi pasekmė. Išmokimas yra tikslingas žmogaus psichinės ir fizinės veiklos arba elgesio kitimas esant tai pačiai situacijai, kuri atsiranda per ankstesnę veiklą arba elgesį. Išmokimui priskiriami kitimai, kuriuos sukelia ne įgimtos organizmo ypatybės, bet ankstesnė veikla, ankstesni besimokančiojo kontaktai su stimuliuojančia situacija. Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individas, remdamasis patirtimi, pakeičia savo elgęsi:

a) Mokymosi procesas trunka ilgą laiką, kad nustatytumėme, ar individas mokėsi, lyginame, kaip jis elgėsi vieną kartą ir, esant panašioms aplinkybėms, kitą kartą.

b) Apie išmokimą kalbama, kai pakinta elgesys. Elgesys remiasi kokiu nors raumenų ar liaukų veiksmu ar veiksmų kombinacija.

c) Paskutinis mokymosi ir išmokimo apibrėžimo komponentas yra patirtis – sąveika su aplinka; per šį procesą dirgikliai pasidaro reikšmingi ir atsiranda ryšiai tarp dirgiklių ir reakcijų.

MOKYMO UŽDAVINIAI (mokymo tikslai, mokinių savybių pažinimas, mokymo procesas, jo motyvacijos, pažinimas, mokymo metodai, išmokimo įvertinimas).

Labai svarbu:

1) pasirinkti tikslus;

Mokymas pradedamas nuo tikslų, kuriuos reikia padėti mokiniams pasiekti. Būtina pasirinkti reikšmingus tikslus, aiškiai juos išdėstyti. Tikslas – norimas tam tikros veiklos rezultatas, siejamas su veiklos rūšimis ir su temos ar turinio pobūdžiu. Tikslų sritys – pažinimo, emocinė psichomotorinė – atspindi mokinių veiklos ir elgesio rūšis, kuriomis mokytojas nori padaryti poveikį. Kiekvienai tikslų sričiai sudarytos taksonomijos (klasifikavimo sistema).

2) suprasti mokinių savybes;

Kad pasirinktų tikslus, mokytojas remiasi informacija apie mokinių savybes (kuo skiriasi jų gabumai, intelektas, kokios stiprios ir silpnos vietos, kokia psichinio ir fizinio išsivystymo stadija). Būtina atkreipti dėmesį į mokinių bruožus, kurie nėra pastovūs. Sąžiningumas, kūrybiškumas, nerimastingumas iš dalies priklauso nuo aplinkos, kurioje veikiame. Mokytojas, keisdamas aplinkos veiksnius, gali keisti ir bruožus. Svarbu atkreipti dėmesį į išskirtinius vaikus.

3) suprasti mokymo proceso ir motyvacijos esmę, remtis šia samprata;

Po to reikia suprasti patį mokymo procesą ir jo esmę (žinias apie tai, kaip mokiniai mokosi ir kokie jų mokymosi motyvai). Mokytojas kelia sau problemą – kaip padaryti, kad mokymasis būtų kuo lengvesnis ir duotų kuo daugiau naudos. Turi būti pasakoma, kas svarbiausia ir dėstoma įdomiai. Mokiniams turi būti paaiškinama, kad jie dirba gerai, ar nurodoma, kaip pasitaisyti.

4) pasirinkti ir taikyti mokymo metodus;

Mokytojas pasirenka ir taiko kurį nors vieną ar keletą mokymo metodų (paskaitą, pokalbį, filmą, individualų darbą). Labiausiai paplitęs mažųjų grupių mokymo metodas – diskusija: ji ugdo kritišką mąstymą, kognityvinius sugebėjimus. Jos metu turi būti aiškiai apibrėžti mokinių ir mokytojo vaidmenys. Mokinių aktyvumas priklauso nuo lyties, amžiaus, tautybės.

5) įvertinti mokinių išmokimą.

Vėliau vertinama, ko mokiniai išmoko, ar pasiekti mokymo tikslai. Numatomi būdai, padedantys išsiaiškinti, kaip mokiniai įsisavino žinias. Mokiniams reikia gauti kuo geresnį pažymį, parodyti, ko išmoko. Tai skatina motyvaciją mokytis. Jie norėtų, kad pažymiai būtų rašomi sąžiningai. Jei vertinimas parodo, kad mokinys išmoko tai, ką turėjo, galima dėstyti toliau, o jei ne, būtina pakartoti. Pažymiai turi atspindėti realius mokymosi rezultatus. Svarbu suprasti kiekvieno mokinio situaciją, nepasiduoti pašaliniams poveikiams.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)

Toks vaidmenų pasiskirstymas nėra visiškai nenuneigiamas, turint galvoje, kad ir pasaka nėra tikra stebuklinė pasaka.

Be vaidmenų, Proppas skiria 31 funkciją (personažų poelgius, kurie reikšmingi veiksmo eigai). „Skudurinės Marytės istorijoje“ realizuojama vos keletas iš jų. Pagal V. Proppą pasaka paprastai pradedama šeimyninės padėties nusakymu, kartais nuo seniausių laikų yra prieinama prie dabartinės situacijos, nuo kurios prasideda veiksmas. Tokia priešistorė yra ir Avyžiaus pasakoje.

Veiksmas prasideda lėlės akių pramerkimu, būsena, kai pajuntama gyvastis. Veiksmo suintensyvėjimu laikytinas išsiskyrimas (pirmoji funkcija). Pasakoje galima nurodyti tam tikrą paruošimą nelaimei. Atvyksta Jūratės pusseserė ir iš karto pajuntama artėjanti nelaimė – primityviai tariant, Marytės išsiskyrimas su mergaite. Kad Trepsė yra neigiamas personažas, sužinome dar pasakos pradžioje („mūsų piktoji Trepsė“), tačiau ir pradėjus įsibėgėti veiksmui nuolat pabrėžiamas jos elgesys, kalbos maniera, inoringumas bei užgaidos: susiraukė, supyko, „aš noriu“, „turi man padovanoti“, „nemėgstu, kai man kas priekaištauja. Gana! <…> – Pratrūko rėkti Trepsė, trypdama kojomis ir vartydama akis“. Išsiskyrimo esmė, pagal Proppą, kad silpnesnieji lieka be globos ir į juos tampa lengva pasikėsinti. Iš esmės ir šioje pasakoje yra kažkas panašaus. Čia be globos lieka ne Jūratės šeima, kaip kad būdinga stebuklinėms pasakoms, o pats herojus – lėlė Marytė.

Skudurinės Marytės istorijoje“ neatsiskleidžia draudimas, draudimo sulaužymas, paslapties kvotimas, ar šnipinėjimas, paslapties išgavimas, klasta, apsigavimas, tačiau yra stoka arba, kitaip tariant, kenkimas (8 funkcija). Tačiau kenkimas bus tik tada kenkimas, jei bus nukentėjusių, t.y. patyrusių stoką. Galima manyti, kad Marytės pasisavinimas ir galėtų būti pakenkimas, nes Jūratė praranda lėlę ir patiria stoką. Kita vertus, kenkimas yra lyg dvejinimas to, kas jau buvo pasakyta apie išsiskyrimą. Manau, jog šios pasakos atveju galimos dvejos išvados: arba išsiskyrimas ir kenkimas galėtų eiti vienas šalia kito kaip viena ir ta pati funkcija, arba labiau Marytės istorijai tiktų kenkimas, nuo kurio įsibėgėja veiksmas (ką akcentuoja ir Proppas: „Nuo šios funkcijos pradedamas vystyti veiksmas. 1 – 7 funkcijos – paruošiamosios.“).

Paskutinė funkcija, kurią galima tapatinti su veiksmu – tarpininkavimas (9 funkcija). Į istoriją įtraukiamas jūrininkas, kuris savo patarimais padeda Marytei nusiraminti ir nesijausti vienišai. Tarpininkavimas sietinas su reikiamos informacijos gavimu apie esamą padėtį – Trepsę ir jos elgesį su lėlėmis.

„Skudurinės Marytės istorija“ tarsi nutrūksta su lig lėlės nuspyrimu už spintos. Bet vėliau nežinomu būdu ji jau lėlių būryje dalinasi patirtais įspūdžiais. Akivaizdu, kad tas funkcijas, kurias Proppas išskiria po devintosios, nėra realizuojamos, bet jos visos ir neturi būti atskleistos vienoje pasakoje. Tad belieka tik konstatuoti faktą, jog jo funkcijų analizės metodas, skirtas stebuklinės pasakoms, gali ir yra bent iš dalies būti pritaikomas ir ne stebuklinei pasakai, tik, žinoma, nebus išvengta dvejonių dėl vieno ar kito skirstymo, sunkumų taikant šį metodą, kaip kad atsitiko ir su „Skudurinės Marytės istorija“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkscijų analizės metodą (I dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas