Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.“ (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)

Ugnis – viena iš gamtos stichijų. Panašiai ugnį apibrėžia ir „Naujasis simbolių žodynas“: „Ugnis, tariamai gyva, naikinanti, šildanti ir skleidžianti šviesą stichija, galinti sukelti skausmą ir atnešti mirtį.“ Tačiau simbolikoje ugnis turi ne tik neigiamą reikšmę, ji paprastai yra dvilypės prigimties. Ugnis gali būti ir šventasis namų židinio simbolis, kuris simbolizuoja įkvėpimą ir Šventąją dvasią, o toji „ugnies liežuvių pavidalu per Sekmines suteikė apaštalams vilties“ Be šios teigiamos mirties semantikos yra ir kita – tamsioji ugnies pusė. Tokia semantika ryškėja, kai kalbama apie pragaro ugnį. Tada iš karto galima teigti, kad tokia ugnis bus naikinanti, karšta, visa apimanti ir užvaldanti. Ji net prilygsta pačiai mirčiai.

„Daugelyje senovės Graikijos bei Polinezijos mitų ugnis pradžioje buvo Dievo nuosavybė ir tik vėliau buvo pagrobta ir atsidūrė žmonių rankose. Ugnis gali būti „apvalančiomis liepsnomis“, naikinančiomis blogį ir padedančiomis išsivaduoti nuo raganų ir kitų demoniškų būtybių.“ Nepaisant praktiško ugnies panaudojimo, ji dar yra ir su tikėjimu sietinas dalykas. Su apsivalymu yra susijęs ir bėgiojimo po ugnį paprotys, kuris žinomas daugelyje žemės vietų. Kaip bebūtų keista, ugnis dažniausiai reiškia „vyriškąją stichiją“, kuri yra „vitalinės energijos, širdies, lytinės potencijos, nušvitimo bei saulės simbolis.“

Tačiau ugnis gali turėti ne tik vieną ar kelias reikšmes, kurias fiksuoja simbolių žodynas, bet dar ir kitų, „situacinių“ reikšmių, kurios gali būti kuriamos čia ir dabar, pasitelkiant asociacijų ryšį, metaforų, metonimijų, palyginimų pagalba.

Ypač daug ugnies semantinių atspalvių galima rasti meninėje kūryboje. Šiame darbe tyrinėjimų objektu yra pasirinkta Vytauto Mačernio poezija, kuri teikia daug medžiagos analizei. Bandoma suklasifikuoti, bendresniais bruožais apibrėžti ugnies kaip stichijos semantiką, pateikti V. Mačernio kuriamo lyrinio subjekto jausenas ir būsenas, kurios dažnu atveju yra iškeliamos ir rodomos per vaizdų semantiką, tiesiogiai įvardijant ugnį ir viską, kas su ja susiję: degimas, deginimas, liepsnos, liepsnojimas, gesimas, žarijos, gaisras.

TEIGIAMA UGNIES SEMANTIKA V. MAČERNIO POEZIJOJE

Vytauto Mačernio poezijoje ugnis turi keletą reikšmių: ji gali turėti neigiamą, teigiamą ir neutralų atspalvį (retais atvejais, kai vartojama palyginimuose: „gęstantys saulėlydžiai“ – sunku pasakyti, ar gesimas, sietinas su ugnimi, yra teigiamas ar neigiamas reiškinys, galima tik spėti, kad galbūt gesimas yra kaip tam tikras nykimas, ir tik tokiu atveju priskirti prie neigiamą semantiką turinčių reiškinių). Negalima visiškai nuspręsti, kokia ugnies reikšmė vyraujanti, bet galima išskirti, su kokiais dalykais vienos ar kitos ugnies pagalba kuriamos reikšmės siejasi, ir kokius išorinius bei vidinius lyrinio subjekto išgyvenimus atskleidžia, kokias būsenas, svajones, troškimus reiškia.

Kalbant apie teigiamą ugnies semantiką V. Mačernio poezijoje, galima skirti kelias ugnies, degimo, liepsnojimo reikšmes. Ugnis labai dažnai išreiškia lyrinio subjekto vidines jausenas, tokias kaip džiaugsmas, taip pat beribius troškimus, viltis, svajones, rodo tam tikrą užsidegimą gyventi, veikti, patirti, išgyventi, siekti laimės:

Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o lūpose – daina!

Tegul jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

Tuo pat metu visas jaunystės spinduliavimas, troškimai, jausmai susiduria su realybę, į ją atsitrenkia lyg į sieną, ir virsta stipriu nerimu, netikrumo jausmu, kankinančiu lyrinį „aš“:
Svajonės karštos kaip žarijos –
Tikrovė abejinga ir šalta.

Jaunystės energija, džiaugsmas, „užsidegimas veikti“, susidūręs su realiu pasauliu, kuris abejingai ir šaltai pasitinka jauną žmogų, nyksta ir net visai dingsta, tampa nusivylimu, liūdesiu, prarandamas tikėjimas ir pasitikėjimas esamu pasauliu, sunaikinami ir troškimai („perdegę troškimų ugnimi“ ), siekiai, vedę lyrinį „aš“ jaunystės keliu. Pasitelkiant ugnies gesimo, perdegimo semantiką, kuriamos priešingos reikšmės:

Per daugelį metų jie įprato saulėn nepažvelgti, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.

V. Mačernio poezijoje ugnis dažnu atveju siejama apskritai su šviesa, laukiama, trokštama šilima, kuri ateisianti po sąstingio, šalčio, kaip tam tikra atgaiva, vidinė stiprybė, kelsianti lyrinį subjektą iš nerimo, abejonių, nežinios, vesianti į žinojimą ir būsianti vidinė atsvara išorės šalčiui:

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.

O jei tave kas nors uždegtų…
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tu beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.

Ugnis minima kalbant ne tik apie džiaugsmą, vidinės šilumos troškimą, bet ir apie meilę, tiesa – nedažnai. Meilė V. Mačernio lyriniam žmogui yra svarbi vertybė sunkime ir pilkame pasaulyje kaip ir namai, gimtinė, kurie sudaro jo gyvenimo pagrindą ir žmogiškąją esmę. Per „lūpas, degančias kaip liepsnos“ skleidžiama dar viena ugnies reikšmė: ugnis – tai karštis, o lūpos – tai aistra, todėl lyriniam subjektui, ieškant ir siekiant meilės, tenka saugotis nuodėmės, į kurią kaip tik ir pastūmėja per didelis „užsidegimas“, kuris gresia „perdegimu“:

O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį <…>
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti…

Per meilę ir aistrą ateina sielos džiaugsmas, pasigėrėjimas ir net ekstazė („Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint“), kuri siejama su ateitimi, nes dabartinis pasaulis yra nykstantis. Pasiekiama netgi euforija, tačiau ji siejama ne su ateitimi, bet kaip tik su praeitimi, prisiminimais, o šie – šviesūs kaip liepsna, ir pakylėja žmogaus sielą virš žemės ilgesio:

O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.

Ugnies semantika perteikiamas lyrinio „aš“ džiaugsmas – ne tik regėjimai, bet ir žinojimas, kuris dažniausiai ateina per kančias.

_______________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)
Simbolis
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija

Metafora ir metonimija

Žodžio reikšmės perkėlimas – tai vienas žodžio naujos prasmės įgijimo būdų: tiesioginė žodžio reikšmė perkeliama kitam reiškiniui ar daiktui pavadinti. Žodžiai pavartoti perkeltine reikšme, vadinamas tropais. Tropas – tai motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme. Žodžio reikšmės perkėlimas galimas dviem būdais:

a)    metaforiškai (Mėlynos sutemos verpia sapnus. – Nėris. S.)
b)    metonimiškai (Ar daugel sutilps į šį daktilį / Gyvenimo tokio plataus.)

Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais tropai gali būti ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės: vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, dažniausiai sustingęs. Gretinimo pamatą aiškiai galim jausti.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos – lakoniškos, trumpos (2,3 žodžiai), glaudžiai susiję su gretinamuoju žodžiu. Pagal tai paprastosios metonimijos skirstomos į: metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė), medžiagos metonimiją (vario klevai), vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė), priklausomybės metonimiją („Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ – omeny turima jų kūryba).
Išplėtotos metonimijos:

a)    Perifrazė – kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu („Mano metai eina per žmones / Mano metai.“ – senstama.)
b)    Sinekdocha – kada per dalį pasakoma apie visumą (Lanko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą – vietoj daugiskaitos pasakoma vienaskaita)
c)    Antonomazija – tikrinių žodžių vartosena bendrine prasme (Išbėgs Nemunai į plačiąsias Marias)

Metafora – skiriama remiantis kelių daiktų panašumu. Metafora būna paslėptas palyginimas („Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę“). Šnekamosios kalbos metaforos teikia informaciją. Jos visiems įprastos ir dėl dažno vartojimo gerokai nublukusios, kalbančiųjų net nepastebimos: bėga metai, slenka laikas, drožia kalbą, skelia galvą…

Metafora besiplėtodama gali pavirsti alegorija. Aišku, jog metaforos yra trumpos – akimirkos iliuzijos vaisius. Tačiau kai apie tą pat dalyką ilgesnį laiką kalbama metaforomis, tuomet susidaro alegorija.

Taip antai, Evangelijos palyginimai yra alegorijos, nes ten imama visa eilė metaforų, pavyzdžiui kad ir šis: Dievo žodžio skelbėjas – sėjikas, Dievo mokslas – sėkla, klausytojai-įvairios dirvos rūšys.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!“), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“