Žyma: mirtis

Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)

Pavadinimas – tai pirmoji svarbi nuorodą į minėtus pasikartojimus, tačiau be konteksto mažai iškalbinga. Eilėraščiu sudaromas gyvenimo naštos nepakeliančio lyrinio subjekto vaizdas. Per pasikartojimus, per nuolatinę metų kaitą, per laikrodžio įvaizdį rodomas amžinasis gyvenimo ritmas, kuris monotoniškas ir nesikeičiantis kaip augantys medžiai ir plaukiančios upės.

Jei reikėtų įvardyti, apie ką šis A. Maldonio eilėraštis, tikriausiai būtų galima nusakyti vos keliais žodžiais – apie laiką, likimiškumą ir gyvenimo laikrodį. Laikrodžio įvaizdis čia itin reikšmingas, nes įformina tai, ką mes vadiname laiku. Per laikrodžio įvaizdį suvokiamas kartojimasis bei sukimasis ratu, grįžimas kasdien, kas metai į tą patį laiką. Negalima būtų sakyti, kad tai didžiausias žmogaus laimėjimas kovojant su laiku. Gal taip lyrinis žmogus ir įveikia laiką, tačiau tik išoriškai, ne savo vidumi. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė kaip tokia nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, čia valdo likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Laikrodis lieka tik amžinybės imitacija.

Eilėraščio lyrinis subjektas – tai žmogus, perskaičiuojantis savo metus ir dėkojantis praktiškai už jam suteiktą gyvenimo galimybę patirti patį gyvenimą. Tirpstantis laikas – tai likimas, dingstantis apmąstymuose, keliantis artėjančios mirties baimę, uždedantis nepakeliamą metų naštą – „Lyg būčiau aprimęs, lyg būčiau pavargęs“. Jausmai, išreikšti dalyvine veiksmažodžio forma, nurodo abejojimą ir savo jausena, savo vidine būsena. Išties, kai žinai, jog esi pavaldus laikui, belieka tik prasmingai jį leisti, kad būtų ką prisiminti. Filosofijoje laikas apibūdinamas kaip viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialinių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Taigi galima daryti išvadą, jog laikas, likimas ir erdvė neatsiejami vienas nuo kito.

Maldonis apie save yra pasakęs: „Visą laiką man daugiau rūpėjo klausimas, apie ką ir vardan ko, negu kaip. Man įtartinos yra išorinės stilistinės puošmenos, efektingi pasažai. Kaip ir visa, kas gyvenime paremta efektu ir žūtbūtiniu noru patraukti dėmesį, priblokšti.“ Tuo rėmėsi ir poezijos eilėse. Čia išlikęs noras kalbėti be puošmenų, tačiau prasmingai ir apie visiems rūpimus, aktualius dalykus: „Kas metai“ prabyla apie pačius pamatinius reiškinius – kartų kaitą, neišvengiamą senėjimo procesą, visatos ir gamtos amžiną kitimą bei natūralią atranką. Panaši idėja viską natūraliai priimti kaip neišvengiamybę siūloma ir žmogui, besisielojančiam dėl prabėgusio laiko, netvirtai besijaučiančiam ir išgyvenančiam netikrumą.

Prie lemties prieinama taip pat per gyvenamą. Gyvenimo laikrodis tiksi kiekvienam be išimties, sukasi ratu ir gimimas, ir mirtis. Likimas suvokiamas kaip kartusis pelynas – „Likimo žolyne, kartusai pelyne“– nepageidaujamas, bet natūraliai priimamas, nors naikinantis svajones ir kerojantis širdyje. Likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje. Eilėraštyje lyrinis „aš“ dėkoja jam už mūsų akimis žiūrint labai keistus dalykus: karčiąją sveikatą, nežydintį savo likimą, žvirgždo takelį po kojų – bet tai visa, kas likę atmintyje ir aiškiausiai įsispaudę laike.

Dar viena svarbi laiko kategorija – tai paties eilėraščio laikas. Ruduo ir „trumpėjančios dienos“, debesys ir lietus tarsi lieka nesvarbūs be viso konteksto, tačiau šios sąvokos reikšmingos kaip žmogiškojo laiko pakaitalai, senatvės liudytojai. Šis laikas tinkamiausias peržvelgti prabėgusius metus, įvertinti atliktus darbus, sustoti ir pamąstyti, kas tas gyvenimas yra iš tikrųjų, kuo jis žmogui reikšmingas, ir iš kur atsirandantis nepakeliamas likimas kerojasi ir auga širdyje, o metų kaita įprasmina visą būtį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo

Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. Tai žinojimas, kuris kartu ir emocinis, ir loginis.

Žinojimo ribos labai skiriasi ne tik atskirame eilėraštyje, bet ir skirtinguose Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose. Rinkinyje „Rytas vakaras“ nors ir esama lemties, būties refleksijų, tačiau jos dar nėra tikrasis žinojimas. Lyrinė meditacija tvirtą ir aiškų apibendrinimo statusą pasiekia rinktinėje „Rugiaveidė“, į kurios eilėraščius šiame skyrelyje ir bus sutelktas visas dėmesys.

Rinkinio „Rugiaveidė“ poetinis pasaulis kietas, rūstus, tačiau atviras ir gyvenimui, ir nebūčiai:

Jau žinau, kad nebūti –
Ir tereiškia nebūti… (1)         „Se leži litvanec“***

Viename eilėraštyje, skirtame žuvusiam broliui už tėvynę, praktiškai sutelpa pusė viso žinojimo ir suvokimo apie būtį, mirtį ir lemtį, kuris būdingas eilėraščio žmogui. Mirtis jį palietė labai skausmingai, tad išliekantis skausmas leidžia suvokti ir lemtį ir būtį, ir gyvenimą ir mirtį. Deklaruojamas žinojimas, jog ir miręs žmogus lieka pasaulyje, tačiau dvasinės atramos taškai nenutrūksta su gimtine, kur „žalios žieduotos lankos“, baltų obelų laukas, laukų gyvybė matoma ir nežiūrint, o motinos balsas girdimas ir nesiklausant. Vis viena, „žemė – visų žmonių planeta. / O laisvė ir laimė – / Visų žmonių sesuo…“

„Žmogaus egzistencija – tai būtis myriop.“ Iš tiesų, tik egzistencija, tik buvimas. Maldonio eilėraščių žmogus tai ne tik junta, jis tai tvirtai žino, aiškiai jaučia ir suvokia, kad ši egzistencija laikina. Žinojimas, kad visų laukia ta pati lemtis, jau ateina iš ankstesnio rinkinio „Rytas vakaras“ („Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu.“ ) ir pratęsiamas „Rugiaveidėje“, kur dar tvirčiau pajuntamas gyvenimo trapumas ir mirties artumas, kitaip tariant, kad ji yra vidinė paties gyvenimo galimybė ir būties sąrangos dalis:

Kai nyksta
Tavo balsas

Tarp retėjančių

Draugų balsų,
Nutolsti matomas
Nematomas
Artėji prie visų.

„Artėjimas“

Ak, gyvenime mano,
Visas tu iš šito trapumo.

„Baltos lankos“

Šiek tiek kitoks žinojimas atsiveria apie visatos tvėrėją. Prieš jį žmogus tik menkas sutvėrimas ir ne jam prilygti visų karalysčių tvėrėjui („Jau žinau, kad mūs jėgos nelygios. / Nebelaužyk man rankų, / Karalysčių visų pranokėjau… / Tu laimėsi.“ ). Tačiau esama ir to, ką galima vadinti lemtimi, ko atimti nepajėgs niekas, o kiekvienas žmogus tai gauna kaip nuopelną – būtį į pasaulį, kuri iš dalies yra ir paslaptis ir nežinia, ir kartu galimybė, kurią kiekvienas užsitarnauja savo buvimu žemėje. „Ir tik su baime į nežinią lenkias / Tiktai tas, kas nežino, kad buvęs…“ Kiekvienas sulaukia savo likimo, kurį užsitarnauja gyvenimu, buvimu, veikla. Poetas pateikia idėją ir žinojimą, jog tai dar itin stipriai veikia ir kiekvieno individualus būdas, kurio pats žmogus nepajėgus pakeisti: „Nepakeisi savo ištikimo būdo…“ Toks išankstinis žinojimas, praplečiantis mąstymo galimybes, yra ir ribinis, užtveriantis kelius veikimui, juo labiau, būties ir lemties koregavimui.

__________________________

*** („Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį „paėmė į rusų armiją 1944 metais“. Iš tiesų buvo kitaip.
A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir… gavo kulką tiesiai į kaktą.
Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos… Apie tai yra eilutė eilėraštyje.
„Viskas paaiškėjo daug vėliau.“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Lemtis arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas likimo sąvoką apibrėžia kaip nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl gyvenimo sąlygų susidarančią būklę, dalią. Paprastai lemties kategoriją linkstama apauginti įvairiausiais prietarais, pamokslais ir burtais. Prie likimo limpa ir chiromantija, ir reinkarnacijos doktrina, kai kada ir apvaizda. Iš esmės, lemtis, likimas yra ta sfera, kurios žmogus nepajėgus nuspėti, išsiaiškinti ar žinoti iš anksto, todėl tai yra paslaptis.

Gintaras Beresnevičius viename savo straipsnių yra taikliai pastebėjęs, kad „likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.“  Kita vertus, „likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo beesančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę.“  Kai negalima likimo pakeisti, visada yra galimybė jį apmąstyti, t.y. galima refleksija („gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize. Mintis, kuri kilo pamąsčius, pasvarsčius.“ ) Tai savotiškas savęs pažinimo procesas.

Trumpai tariant, likimo dimensiją kiekvienas žmogus gali išgyventi visiškai savitai, o pačią lemtį pajusti susikurdamas bendrą lauką su kitomis pajautomis.

Neatsietai nuo lemties galima kalbėti ir apie mirtį, kuri yra kiekvieno žmogaus laukianti neišvengiamybė. Tai bene labiausiai bauginanti realija. Šiame kontekste atsiduriantis žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo žmonijos būties, nuo būties plačiąją prasme. Taigi, greta aptartų lemties ir refleksijos sąvokų dera nepamiršti konteksto, samprotavimo lauko, kuriame savo vietą turi ir mirtis, ir būtis, ir nuojauta, pajauta, ir savianalizė.

„Šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija <…> laikinė ir laikina.“ , o į anapusybę galima patekti tik per mirtį. Laikinumą galima arba sutrumpinti, arba prailgini, o tai jau kiekvieno žmogaus atitinkamų pasirinkimų grandinė, kurios pasekmes paprastai labiau linkstama vadinti lemties vardu, nesusimąstant, jog savo būtį įprasminame mes patys. Tam tikra prasme, panašią mintį pristato Philippe‘as Ariesas knygoje „Mirties supratimas Vakarų kultūroje“. Joje pateikiamas įvairių epochų žmonių požiūris į mirtį, nagrinėjamos tokio požiūrio atsiradimo priežastys ir mirties, kaip neišvengiamos lemties, priėmimas arba atmetimas priklausomai nuo epochos žmonių sąmonės, kuri keičiasi kintant visuomenės mentalitetui, kultūrinėms, socialinėms bei religinėms nuostatoms.

Apie lemtį, būtį, egzistenciją ir mirtį rašomi filosofiniai traktatai, kultūrologinės apžvalgos, su lemtimi susiduriama nuolat, tad ji kaip pagrindinė ir kertinė tema įsipina ir į literatūrą. Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie lemtį, būtį, egzistenciją nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško.

___________________________

Daugiau skaitykite:

(Ne)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Hadas

HadasHadas – pasaulio karalystė, mirusiųjų buveinė, ir dievas, požemio pasaulio valdovas. Jis kaip dievas nepriklauso Olimpo dievams. Dar buvo vadinamas Plutonu. Gavo valdyti požemio pasaulį. Vedė vaisingumo deivės dukrą Persefonę. Judviejų santuoka nebuvo laiminga – pora buvo bevaikė. Graikų supratimu ši pora žemei siuntė tik mirtį. Demetra (Persefonės motina) visada norėjo, kad jos dukra grįžtų į žemę, bet ši jau buvo paragavusi granato vaisiaus.

Su Demetros kančiomis ir ašaromis dėl dukros yra siejami metų laikai. Kai Demetra tik verkė dukros, nieko nevalgė, Dzeusas leido Persefonei dalį metų praleisti žemėje. Kai Persefonė šešis mėnesius praleidžia požemio karalystėje, gamta kaip ir Demetra liūdi, o kitus šešis mėnesius su savo motina, tada gamta džiūgauja, viskas pražysta, nes ir Demetra džiaugiasi matydama šalia savo dukterį.

Graikai manė, kad įėjimas į Hadą yra kažkur pietų Italijoje, netolo Atėnų miesto. Graikai suvokė, kad Hado pasaulyje atsiduria visi mirusieji. Žmonės ten pamiršta apie žemišką pasaulį ir liūdi. Įėjimą į Hadą saugo šimtagalvis šuo Cerberis (kitaip dar vadinamas Kerberu). Iš gyvųjų ten niekas negali patekti ir grįžti. Tačiau yra keli pusdieviai, kuriems tai pavykę: Heraklis, Tesėjas, Odisėjas ir Enėjas. Per Hadą teka upė Stiksas, kuria Charonas kelia mirusiųjų žmonių vėles į krantą ir ima mokestį. Be šios dar teka Acherontas, Pirilegetonas (nuolat liepsnojanti upė), Kokitas ir Letė. Visos vėlės, kurios paragaudavo Letės vandens, užmiršdavo savo praeitį.

Hade yra vieta ir išrinktiesiems – Eliziejaus laukai. Ta vieta pasižymi didelėmis gėrybėmis, joje nėra kančių, tris kartus per metus čia nuimamas derlius, vėlės Eliziejaus laukuose turi viską, ko geidė žemėje, bet negalėjo turėti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Wikipedija

Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Poetus Algimantą Mackų ir Sigitą Parulskį vienija bendrosios poezijos temos – egzistencija, mirtis ir Dievas, tačiau skiria tų temų suvokimo keliai ir savitas jų interpretavimo modelis. Visas pasaulis atrodo visiškai kitaip, kai pasikeičia regėjimo taškas ir suvokimo prizmė. Egzistencija suskilusi ir kartais net neturinti pagrindo, į ką joje esantis žmogus galėtų atsiremti, kur atrasti tokių amžinųjų vertybių, kaip pats pasaulis. Tačiau, kaip aiškėja abiejų poetų poezijoje, pasaulis nėra nei aiškus, nei amžinas, visiškai nenuspėjamas, todėl keliantis nerimą ir verčiantis nepasitikėti ir netikėti. Jis žmogui svetimas ir sunkiai suvokiamas, nesama pastovių vertybių, net ir su amžina idėja Dievu yra prasilenkiama, arba jo apskritai nerandama nei pasaulyje, nei žmoguje, o kad išgyventum – tikėjimą reikia rasti pačiam.

Pasaulyje esantys daiktai yra nykstantys, kaip ir žmogus. A. Mackui tokioje suskilusioje egzistencijoje, kur net žmogaus būtis yra deformuota, mirtis iškyla kaip beprasmybė, kuri niekur neveda. Būtis beprasmiška, o mirtis dar beprasmiškesnė. Jos „išmušti“ daiktai iš nuolatinių padėčių sujaukia žmogaus vertybių sistemą ir apverčia aukštyn kojomis sudaiktėjusį pasaulį. Nuasmeninta, mechanizuota, beprasmė mirtis žmoguje atveria dvasinę tuštumą, kurios užpildyti nepajėgus net tikėjimas Dievą. Nors Algimantui Mackui Dievas yra „visų kelių ir šunkelių vedančių į Viltį, įsikūnijimas“, tačiau poeto žmogus su juo nesusitinka, prasilenkia, nueina kiekvienas savais keliais. Taip iš už tariamo ramumo išnyra įtūžis ir rūstumas ne tik prieš patį Dievą, bet ir visą pasaulį. Tokioje A. Mackaus skleidžiamoje poetinėje realybėje mirtis išsipildo kaip pranašystė: „Ir mirtis nebus nugalėta“.

Tuo tarpu S. Parulskis poezijoje deklaruoja kitokį mirties supratimą. Jo mirtis lygiai taip pat žmogaus niekur nenuveda, bet tik todėl, kad jos esama visur, net ir gyvųjų pasaulyje. Mirtis iškeliama ne tik kaip būtinybė, neišvengiamybė, bet ir kaip dabartis beprasmiame, merdinčiame pilkame pasaulyje. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai, mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus. Mirtis tokiame laikinoje egzistencijoje nėra nei riba, nei baigtis, todėl neverta jos saugotis, o kaip tik reikia ją pažinti ir natūraliai priimti. S. Parulskio kuriamas pasaulis priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės, nerandantis tikėjimo, todėl jam kančia yra ne tik gyventi, bet ir numirti. Dievas pasiekiamas tik per mirtį arba per tarpininkus, bet net ir tada žmonių kančioms lieka abejingas, dargi siunčiantis žmonijai smurtą.

Priešingai Parulskio suvokimui, Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos. Parulskis šiuo atveju Dievą laibiau rodo kaip idėją, kuria tikima, bet kuri tik ir lieka idėja, kai prireikia žmogui pagalbos iš aukščiau. Jis bejėgis atsiliepti į šauksmus žemėje, nes „nuskurdęs jo ūkis“, tad prieš žmogų stovinti tik tamsa, į kurią jis nuolatos atsitrenkia, kai jam reikalinga dvasinė pagalba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)