Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama

Skaitant Vydūno dramas, realistinis būdas tam visai netinka. Jose akcentuojamas rituališkumas. Vydūno dramos – filosofinės, idėjų arba simbolistinės neoromantinės dramos. Esama simbolizmo apraiškų (perteikiamos amžinos idėjos, ritualai, pavyzdžiui, gelbėjimo ritualas).

Skiriamos trys ritualo virsmo stadijos:
•    herojaus atsiskyrimas nuo buvusios egzistencijos;
•    riba, slenkstis, kurį reikia peržengti (riba tarp seno ir naujo);
•    naujos egzistencijos atstatymas, grįžimas prie seno.

Dramose veikia šviesios ir tamsios jėgos, vyksta jų kova. Autorius vertinamas kaip slėpiningų galių regėtojas.

Vydūnas vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio tapybą. Juodu su Čiurlioniu pirmieji pradėjo ieškoti menų sintezės. Čiurlionis – tapyba ir muzika, Vydūnas – muzika ir vaizdas. Dramose sieja žodį ir spalvą, šviesos efektus, muziką ir choreografiją. Galima rasti ir spalvų simbolizmo („Vakaro giesmėje“).

Dominuoja vizijų ir alegorijų poetika. Ryški buitiškoji plotmė (ir dramose ir komedijose). Dramose (tragedijose) scena susijusi su veikėjo išgyvenimais ir gyvenimo etapais, stengiamasi neregimą pasaulį paversti regimu – atskleisti ne formas, o idėjas.

Scenos pervadintos reginiais. Iš 40 Vydūno kūrinių tik ketvirtadalis yra komedijos, bet būtent nuo jų autorius pradėjo savo kūrybos kelią. Dramas Vydūnas vadino misterijomis.

Garsiosios draminės trilogijos: „Probočių šešėliai“ (iškeliama mintis apie būtinybę saugoti protėvių dvasines vertybes), „Amžina ugnis“ (siužetas pagrįstas XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos istorijų įvykių simboliniu fantastiniu traktavimu), misterijos „Mūsų laimėjimas“, „Sigutė“, „Ragana“, Jūrų sparnai“ – pastaroji kritikų buvo sutikta kaip itin nepaskaitoma drama.

„Amžina ugnis“ yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų, išleistų 1913 m., tačiau parašyta dar 1902 m. ir vaidinta Tilžėje. Ši drama atskleidžia romantiškąjį Vydūno pasaulį, kuriame skleidžiasi pagrindinės jo idėjos, vaizdinė medžiaga ir atmosfera. Joje susipina tautos ir individo koncepcijų sintezė bei meninis jų įkūnijimas.

Filosofinį visos savo kūrybos pagrindą Vydūnas nusakė šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į ją dedamas.“ Toji idėja suskamba ir „Liepsnų Ryto Giesmėj“, kai Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!
Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!
Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!
Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,
Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos.“ <…> Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų.„Įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą.“

Vydūnas dramas kūrė iškilmingoms šventėms Rytprūsiuose vaidinti. Kūrė aiškiai įcentruotą dramos centrą, kur visada yra svarbiausias semantikos elementas – ugnis, aukuras, kalnas, medis, kapas. Tai ir atliekamų apeigų objektas ir mitinis pasaulio centras, ryšys su dievais, jungtis su dangumi ir žeme.

Esama sąsajų su mitologija – nuo centro nutolti pavojinga. Pavojus visada ateina iš išorės.

Virsmo centre yra siekimas, kad herojus atgimtų iš naujo, virstų geresnis. Dramos paremtos mitine logika – herojus visada pašauktas atstatyti pasaulio tvarką. Pagrindinio veikėjo pozicijoje labai dažnai atsiduria moteris. Herojaus žūtis visada yra auka (ir kartu tai ženklas), kuri atstato pasaulio tvarką.

Į dramą Vydūnas įvedė chorą (paimta iš antikos), kuris dramos veiksme nedalyvauja, tik vertina. Herojai ieško paslapties atskleidimo būdų.

Išplėtota regesių poetika, vystomos idėjos. Vydūnas teigė, kad žmogus tik iš vidaus teaugąs, todėl jam rūpėjo ne fotografinis tikslumas ar psichologizmas, o tobulėjimas vidumi. Vydūno herojai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Pasiekę aukščiausią tašką jie žūva kaip šventenybės.

Visuose kūriniuose jam rūpi lietuviškasis likimas, einąs iš žilos praeities ir nusitęsiąs į būsimąsias kartas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)

Violeta Palčinskaitė. Autorė vaikams išleido devynias eilėraščių knygas. V. Palčinskaitės eilėraščių erdvė – miestas. Tačiau miestas – tai ne bedvasė erdvė: miesto balos – žydros, laivelio burės – baltos, o lyriniam subjektui labai smagu pasivaikščioti senamiesčio stogais anksti rytą. Mieste būna stebuklų. Poetės lyrinio subjekto pasaulis pilnas saulės ir džiaugsmo, todėl net paprasti daiktai kelia džiugesį. Eilėraščiuose V. Palčinskaitė remiamasi folkloru. Jos poezijoje ryški pasakų fantazija, gausu tautosakinių personažų: lapės, vilkai ir t.t. ir viskas suasmeninama. Eilėraščių stilistika artima liaudies dainai, į tekstą įkomponuojamos mįslės, skaičiuotės, žaidimai. Tekstai išsiskiria optimistine pasaulėjauta, juokas giedras ir įtaigus. Autorė žaidžia paradoksaliomis situacijomis. Palčinskaitės poezijoje ryški Andersono pasakų stilistika. Ji nekartoja pasakų siužetų, bet atkartoja romantinius įspūdžius, pasaulėjautą. Jos eilėraštis lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos.

Vaikų poezijoje baltų mitologijos įvaizdžius pratęsia Leonardas Gutauskas. Jo poezijos filosofinis mąstymas ateina per mitus, kyla iš tautos gelmių. Kūryboje vyrauja žmogaus kaip gamtos dalies santykis su jį supančiu pasauliu. Pagrindinė poeto mokykla – lietuvių liaudies menas ir jo žodinė kūryba.

L. Gutausko eilėms būdingas susikaupimas, būties amžinybės ir akimirkos svarbos suvokimas. Vyrauja gamtos grožio, vaikystės išgyvenimų poetizacija. Vizijiniai vaizdai pagrįsti pasakų fantastika, mitiniais vaizdiniais. Gamtos pasaulis antrofomorfizuotas: jis ir džiaugiasi, ir liūdi. Poezijoje labai svarbi nuojauta. Poetas su skaitytoju vaiku kalbasi kaip sau su lygiu, todėl iš vaiko skaitytojo poezija reikalauja susikaupimo.

Skaitant L. Gutausko poeziją reikia išsiaiškinti mitinių įvaizdžių reikšmes, pirmiausia – pasaulio medžio, kuris auga pasaulio centre ir jungia žemę, dangų ir požemį. Jis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, o šaknimis siekiantis gelmes. Poezijoje pasaulio medis – tai gyvybės išminties, pažinimo galių įkūnytojas. Šis įvaizdis ryškus eilėraštyje „Knyga“. Knygai suteikiama pažinimo galia.

Saulė – antras svarbus įvaizdis. Ji primena mįslėse sutinkamą saulę – karalaitę. Ji vaizduojama kaip mergina ilgais, auksiniais linų plaukais su vainiku ar karūna, apsivilkusi ilgais aukso rūbais (eil. „Perkūnas debesėlis“). Saulė yra didžiausia piemenėlių globėja. L. Gutausko saulė  – motina-globėja, kuri paprastai vakarais rieda į aukso valtelę. Ji ne tik vaikystės, bet ir senatvės sergėtoja.

Mėnulis – trečiasis vaizdinys į L. Gutausko poeziją ateina iš mįslių. Mėnulis – dangaus piemenėlis, kuris gano žvaigždeles.

Žvaigždės – jau ketvirtasis įvaizdis. Skirtingus jausmus poeto eilėraščiuose sukelia žvaigždžių viliojimas. Žiūrėdamas į jas žmogus susimąsto apie būtį ir mirtį, apie amžinybę, o vaikas pajunta norą augti, kilti. Žvaigždės įvaizdis poezijoje labai svarbus, nes per šį motyvą poetas bando pakalbėti su vaikais apie mirtį. Būtent krintanti žvaigždė su tuo ir yra sietina.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Kalbos kilmės teorijos

Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu:

1. Dievas davęs visiems daiktams pavadinimus.
2. Žmogui Dievas parodęs gyvius ir šis juos pavadinęs.
3. Išminčius viręs vandenį ir kai šis pradėjo šnypšti, jis liepęs sušaukti tautas ir pagal tai, koks garsas buvo – dabar yra tokia ir tautos kalba.

Pirmieji mokslininkai, bandę aiškintis kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų išminčiai:

a) ANALOGISTAI tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Žymiausias atstovas – Heraklitas (VI –V a. pr. m. e.).
b) ANOMALISTAI priešingai – manė, kad daiktų pavadinimai esą žmogaus susitarimo rezultatas. Žymiausias atstovas buvo Demokritas (V – IV a. pr. m. e.).

Vėliau atsirado garsų pamėgdžiojimo teorija (anomatopėjinė). Buvo manoma, kad žmogus kalbą sukūrė pamėgdžiodamas vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t. Šios teorijos laikėsi garsus XVII – XVIII a. vokiečių filosofas ir matematikas G. Leibnicas. Ją paneigė V. Humboltas, Š. Baly. Kurie teigė, kad tokių žodžių kalboje nėra daug. Antra, būdingos ir sąvokos (akmuo, diena, duona), kurios neturi nieko bendra su pamėgdžiojimu.

Jaustukinė, emocinė teorija. Šios teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas, filosofas Ž. Ž. Ruso, XIX a. gamtininkas Č. Darvinas, kalbininkai H. Šteintalis, A. Potebnia, rašytojas J. Grimas ir kiti. Tačiau jaustukinių žodžių kalboje yra mažai ir jie neapibūdina abstrakčių sąvokų.

XIX a. antrojoje pusėje filosofai L. Nuarė ir K. Biucherio buvo sukūrę „darbo šūksnių“ teoriją. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O. Jespersenas iškėlė „originalią“ hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo ir žaidimo. Tačiau visų teorijų problema ta, kad kalbos teorijų atsiradimo problemos nesiejo su paties žmogaus kilme ir žmonių kolektyvų susidarymu, o visiems gerai žinoma, kad nėra kalbos be visuomenės.

Marksizmo – leninizmo veikėjas F. Engelsas veikale teigė, kad:
• kalba negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme;
• kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo;
• kalbos negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Besiformuojantys žmonės priėjo prie to, kad jiems iškilo reikalas kažką vienas kitam pasakyti. Taigi, buvo sukurta dar viena teorija, kuriai linkę pritarti daugelis mokslininkų, – poligenezės teorija. Ji teigė, kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Priešingu atveju būtų sunku paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.

Jai priešinga yra monogenezės teorija, kuri teigia, kad kalba atsirado vienoje vietoje. Ši teorija remiasi šventuoju raštu ir teigia, kad viskas prasidėjo nuo Ievos ir Adomo. Žmonės plito po žemę, kalbos ėmė tolti, todėl pasidarė nepanašios.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (II dalis)
Fonografija (III dalis)

Hefaistas

HefaistasHEFAISTASDzeuso ir Heros sūnus, Arėjo brolis. Buvo garbinamas kaip žemės gelmėse esančios ugnies dievas, vėliau tiesiog su ugnimi, amatininkyste, skulptoriais susijęs dievas. Jis taip pat yra ir kalvystes globėjas ir pats talentingiausias kalvis. Jis buvo garbinamas visuose gamybiniuose centruose Graikijoje ir ypač Atėnuose.

Hefaistas sukūrė dovaną, kurią dievai davė žmonėms, moterį Pandorą ir jos žymiąją skrynią. Hefaistas taip pat pastatė dievams auksinius Olimpo rūmus.

Skiriamasis Hefaisto bruožas – raišumas, šlubumas. Mitas pasakoja, kad Hera pagimdė Hefaistą be Dzeuso įsikišimo, t.y. pauosčius gėlių aromato  ir tai buvo kerštas už neištikimybę. Kitas mitas pasakoja, kad Hera su Dzeusu pykdavosi, o Hefaistas užstodavęs motiną, todėl kartą Dzeusas griebęs Hefaistą ir numetęs nuo Olimpo.

Romėnų mitologijoje Hefaistą atitinka Vulkanas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
wikipedija

Mitologijos sąvoka

Mitologija yra laikoma liaudies pasakojimų apie dievus ir Gaja arba Žemėherojus visuma. Šie mitai, skirtingai nuo pasakų, buvo vertinami kaip tikrai kadaise nutikę dalykai.

Mitologija glaudžiai susijusi su religija. Mitas ir ritualas – pagrindinis religijos aspektas. Pirmieji graikų filosofai kūrė mitus apie pasaulio atsiradimą (tai dar vadinama kosmogonijos teorija). Visa, ką jie vadino erdve, judėjimu ir materija, mitologijoje įkūnijo chaosas (graikiškai „chaos“ reiškia tuštumą), kuriame įsikūrė Erotas (eros – meilė), materija Gaja (t.y. žemė).

__________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas