Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Pamoka – tai mokytojo ir mokinių kūryba, tad ji gali būti labai įvairi. Esmingiausiu pamokos bruožu laikoma tai, kad mokiniams mokymo medžiaga turi būti prieinama, taip pat reikia lengvinti mokinių mokymąsi, siekti, kad šis procesas būtų kuo įdomesnis, kad mokiniai kuo galima greičiau įgytų informaciją. Derėtų mokymą organizuoti taip, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi, jų pažiūrų į gyvenimą pagrindu (t.y. turi būtų siekiama mokymo ir auklėjimo vienovės).

Pamoka turi atitikti standartus, tad jai yra keliami esminiai reikalavimai:

1. visada turi būti aiškūs pamokos tikslai. Mokytojas turi nuolat galvoti, ko sieks per pamoką, t.y. numatyti pagrindinį didaktinį tikslą:

  •  gali norėti supažindinti su nauja informacija ir ją įtvirtinti;
  •  susisteminti ir įtvirtinti anksčiau nagrinėtus dalykus, o žinias panaudoti naujomis sąlygomis;
  • organizuoti išeitos medžiagos kartojimą ir siekti sudaryti mokiniams mokėjimo įgūdžius;
  • gali norėti siekti ir kelių didaktinių tikslų vienu metu.

geras mokytojasPagrindinis didaktinis tikslas lemia ir kitus lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, taip pat lemia ir pamokos tipą.

Pamokos tikslų grupės:

  • mokomieji tikslai (2 -3). Po pamokos mokiniai turėtų žinoti tai, kas buvo aiškinta pamokoje.
  • Lavinamieji tikslai (1-2). Po pamokos mokiniai turėtų gebėti taikyti žinias praktikoje.
  • Auklėjamieji tikslai (1). Po pamokos mokiniai turėtų apmąstyti žinių svarbą.

2. Tikslingai parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokytojas turi įvertinti pamokos trukmę minučių atžvilgiu. Svarbiausias aspektas, kad pats mokytojas turi suvokti, kas pamokos medžiagoje yra svarbiausia, t.y., kas sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiaga turi būti susieta su gyvenimu ir mokinių patirtimi. Mokslo žinių ryšį su gyvenimu lemia kiekvieno mokymo dalyko specifika.

4. Kiekvienoje pamokoje būtina išryškinti integraciją ir naudotis jos galimybėmis. Mokinys, baigęs vidurinę mokyklą, turi turėti apibendrintą suvokimą, o ne atskirų dalykų žinių bagažą, kitaip tariant, turi turėti tarpdalykinę ir sociokultūrinę integraciją.

5. Kiekvienoje pamokoje reikia siekti perimamumo. Norint tai realizuoti, reikia remtis visu tuo, ką mokiniai jau yra įgiję bei susiformavę. Visa tai kiekvieną pamoką reikia kartoti ir gilinti. Perimamumas reikšmingas formuojant sąvokas, jas plečiant bei tikslinant. Būtina eiti nuo žinomo prie nežinomo, o naują medžiagą sieti su jau išmokta medžiaga, su mokinio patirtimi, kartu viską gilinti ir plėtoti.

6. Kiekvienai pamokai ir kiekvienai pamokos daliai parinkti mokymo metodus ir būdus.

7. Mokytojas privalo organizuoti mokinių savarankišką darbą. Vienas iš svarbiausių bendro lavinimo mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius mokytis, t.y. savarankiškai įgyti žinių, jas tobulinti ir plėtoti.

8. Kolektyvinio, grupinio ir individualaus darbo derinimas per pamoką.

9. Mokytojui reikia pagalvoti, ar pasiteisins mokinių skirstymas darbui į grupeles, jei vienoje bus pažangūs mokiniai, o kitoje ne.

Pačios produktyviausios grupės yra tos, kuriose dirba nuo dviejų iki šešių moksleivių. Derėtų pamokoje mokytojui dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai. Individualus darbas gali būti organizuojamas įvairiai.

Individualus darbas, mokytojui koreguojant, sėkmingai formuoja ir plėtoja moksleivio individualias savybes, protinės bei praktinės veiklos įgūdžius ir rengia moksleivį savimokai. Derinant grupinį, kolektyvinį ir individualų darbą per pamoką įvairinamas mokymasis ir mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą.

10. Mokytojas nuolat privalo tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką. Darbingiausias pamokos laikas yra nuo penktos iki 23 – čios minutės. Per pirmas penkias minutes moksleivis sugeba perimti iki 60 % žinių, per kitas minute iki 23 – ios – iki 80 % , nuo 24 – 30 minutės iki 50 %, o per likusias apie 6 – 10 %.

Mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje.

11. Pamokoje mokytojui turi nuolat kartoti esminę mokymo medžiagą. Būtinas ir apibendrinamasis kartojimas. Apibendrinamajam kartojimui turi būti išskiriamos atskiros pamokos. Toks kartojimas padeda išryškinti ir įtvirtinti pagrindines idėjas, susisteminti žinias, susieti jas su kitomis kurso dalimis.

12. Mokytojas privalo tikslingai parinkti vaizdinius, technines priemones ir jas naudoti. Tačiau niekada jokia technika nepakeis mokytojo gyvo žodžio.

13. Mokytojui, organizuojant mokymą, privalu sistemingai tikrinti mokinių mokymosi rezultatus ir juos vertinti.
Mokinio žinias mokytojas privalo tikrinti kiekvieną pamoką ir kiekvienoje pamokos grandyje, o vertinti pagal situaciją.

14. Mokytojas privalo pasiekti, kad pamokoje vyrautų gera emocinė atmosfera, kad būtų partneriški mokytojo ir mokinių santykiai.

15. Būtina pasiekti, kad kiekviena pamoka sietųsi su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis.

16. Mokytojas privalo tinkamai užbaigti pamoką ir išryškinti jos rezultatus.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Švietimo sistemos kaita

Vos prasidėjus atgimimui, pagrindine to laikotarpio idėja tapo mokyklos reformavimo būtinybė. Taigi, buvo įkurta švietimo tarnyba ir švietimo reformos skyrius. Tuo metu J. Rajackas buvo vienas iš tų, kuris darė įtaką švietimo raidai – per trumpą laiką buvo atlikti konceptualūs darbai:

a.    parengta ir atspausdinta bendrojo lavinimo mokyklų koncepcija („Tarybinis mokytojas“ 1988 – 12 – 08.);

b.    mokyklų tipų koncepcijų projektai:

  • Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija;
  • Lietuvos vaikų iki mokyklinio ugdymo koncepcija;
  • Lenkų bendro lavinimo mokyklų Lietuvoje pertvarkymo pagrindinės kryptys;
  • Lietuvos Specialiojo mokymo koncepcija;
  • Profesinė mokykla;
  • Mokytojų rengimo Lietuvoje mokymo koncepcija (VPU);

c.   ugdymo turinio koncepcijos:

  • Dorovinio ugdymo;
  • Estetinio ir meninio;
  • Istorijos dėstymo;
  • Ekologinio švietimo;
  • Sveikatos apsaugos ir sveikatos pagrindų kurso ir kt. koncepcijos (publikuota „Tautinė mokykla“ II d. 1990 m.);

d.    koncepcijos pataisytos, papildytos visų mokymo dalykų, išimta pasenusi, ideologizuota medžiaga. Į bendro lavinimo mokyklas grąžinta tikyba, filosofijos pradmenys, išplėstas bei atnaujintas lietuvių literatūros ir istorijos kursas, taip pat atnaujinti dailės, muzikos ir visi kiti humanitariniai dalykai. Rusų kalba prarado prioritetinį lygį.

  • Parengtos naujos pradžios mokyklų programos;
  • iki mokyklinio ugdymo programa;
  • lietuvių kalbos ir literatūros programa;

1994 metais Pedagogikos institute parengtos bendrosios lavinimo mokyklų bendrosios programos, 1997 m. leidinys tapo programa, o 2003 m. bendrosios programos buvo perredaguotos ir perleistos dar kartą.

  • Rašomi ir leidžiami nauji vadovėliai;
  • buvo reorganizuotos visos švietimo struktūros ir spauda;
  • parengti dokumentai, suteikiantys juridinį pagrindą vykdyti reformą. (LR Konstitucijos 40 – 41 straipsnis reglamentuoja švietimo sistemą). Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas priimtas 1991 birželio 25 dieną.

Lietuvos Respublikos KonstitucijaBuvo priimti Lietuvos vidurinių mokyklų nuostatai, vadovėlių rengimo ir leidimo  nuostatai, gimnazijų vardo teikimo nuostatai Lietuvos švietimo koncepcija 1992 m. Vėliau jas keitė kitos nuostatos. 2003 – 2012 m. įteisinta nauja mokyklos struktūra:

2003 – 2012 m.  –> 4+6+2 = 12 metų – tai pirma, antra ir trečia pakopos.
Anksčiau buvo –> 4+5+3 = 12 metų – tai irgi atitiko pirmą, antrą ir trečią pakopas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad mokslas privalomas iki 16 metų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokyklos veiklą reglamentuojantys dokumentai
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Reikalavimai pamokų tvarkaraščiui sudaryti

Straipsnyje pateikiama informacija pravers ne tik daugeliui pedagogų, organizuojančių ugdymo procesą, bet galbūt bus naudinga ir mokiniui, norinčiam žinoti, kaip jo diena ir savaitė mokykloje virsta suplanuota nuo a iki z.

Sudarant tvarkaraštį yra siūloma vadovautis aštuoniais svarbiausiai punktais:
1. Pirmiausia reiktų nepamiršti ugdymo plano, t.y., neviršyti savaitinio pamokų skaičiaus, kiekvienai disciplinai skirti tiek valandų, kiek nurodyta ugdymo plane.

2. Kaitalioti sunkius ir lengvus dalykus. Higienos tyrimais nustatyta, kad sunkūs dalykai mokiniui yra matematika, fizika, chemija, kalbų disciplinos, taip pat naujos, pirmus netus dėstomos, disciplinos.

3. Kaityti pamokas pagal profilį. Ypač svarbu pamokas, reikalaujančio įtempto protinio darbo (fizika, matematika, chemija, kalbos) kaitalioti su pamokomis, turinčių fizinio darbo elementų (darbais, kūno kultūra, muzika, piešimu, choreografija).

4. Nevertėtų planuoti iš eilės vienos disciplinos dviejų pamokų. Fiziologiniai tyrimai rodo, kad vienodas ilgalaikis dirgiklis greičiau vargina mokinius, ir antrą pamoką jie būna nelabai darbingi. Išimtis yra tik darbų pamokos, kai kurių disciplinų laboratoriniai, kontroliniai darbai. Dėl tos pačios priežasties neskirti greta dviejų ir daugiau panašaus profilio pamokų (pavyzdžiui, lietuvių, rusų, užsienio kalbų).

5. Sudarant pamokų tvarkaraštį, atsižvelgti į mokinių amžių. Nustatyta, kad žemesnių klasių mokinių darbingumas sumažėja trečios pamokos gale, o viduriniųjų ir aukštesniųjų – per ketvirtą ir penktą pamoką. Žemesnių klasių mokiniai darbingiausi yra per pirmą ir antrą, o kitų – antrą ir trečią pamoką. Todėl, kol moksleiviai optimaliai darbingi, rekomenduojama dėstyti sunkius dalykus. Su pasaulėžiūra susiję dalykai (religija, politologija, etika, istorija, literatūra) geriausiai tinka pirmajai pamokai. Jie sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri naudinga mokantis kitų dalykų.

6. Tinkamai išdėstyti ne tik dienos, bet ir savaitės pamokas: jeigu savaitėje yra keletas tos pačios disciplinos pamokų, išdėstyti jas kas antrą ar trečią dieną; pageidautina tos pačios disciplinos pamokoms atskiromis dienomis neskirti tų pačių valandų.

7. Mokinių darbingumas atskiromis savaitės dienomis skirtingas. Žemesnėse klasėse aukštas darbingumas būna antradieniais ir trečiadieniais per pirmą ir antrą pamokas bei ketvirtadieniais – per antrą pamoką, o aukštesnėse klasėse – antradieniais ir trečiadieniais – per pirmąsias tris pamokas, pirmadieniais ir ketvirtadieniais – per antrą ir trečią pamokas. Tolesnis moksleivių darbingumas priklauso nuo to, ar jis stabilizuojamas. Kai moksleivių darbingumas pradeda mažėti ir atsiranda nuovargio požymių, būtina ieškoti darbingumą keliančių ir nuovargį mažinančių priemonių. Tokia priemonė gali būti protinį darbingumą stabilizuojanti pamoka. Tai pamokos, kurios pamokų tvarkaraštyje įrašomos po didelio darbingumo zonos pamokų ir atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Tokios pamokos yra kūno kultūros, darbelių, piešimo, muzikos choreografijos ar kitos panašaus pobūdžio pamokos. Sudėtingiems mokymo dalykams būtina skirti darbingiausią laiką.

8. Netikslinga skirti kūno kultūros pirmos ir paskutinės pamokų, nes šios pamokos, kaip ir darbai, muzika, piešimas, choreografija, atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Darbingumą stabilizuoti galima ir neatsižvelgiant į pamokos pobūdi, o organizuojant mokymo(si) procesą taip, kad prieš pamoką susikaupęs nuovargis ne didėtų, o mažėtų.

Sėkmės kūrybiniame procese.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Mokytojo asmenybė

Asmenybės sąvokos pagrindas – elgesys. Kai yra kalbama apie skirtingas elgesio rūšis, joms sukuriame ir pavadinimus. Sąžiningas, agresyvus, karštakošis, linksmas, ramus, naivus, kūrybiškas – dažnai yra tie žodžiai, kuriais apibūdiname asmenybę. Taip iš dalies atsiskleidžia ir elgesys. Elgesys paprastai būna nenuoseklus, tą patvirtina ir psichologai. Tačiau kai situacijos panašios, jis gali būti ir nuoseklus.

Paprastai vertinant būna labai sunku nustatyti mokytojo asmenybę, t.y., kurie bruožai yra vertingiausi ir reikalingiausi mokymo procese, kurie geriausiai suformuoja mokytojo įvaizdį ir atskleidžia jo asmenybę. Vieni iš svarbiausių galbūt galėtų būti sąžiningumas vertinant ir kūrybiškumas mokant, mokytojui būtina mokėti dirbti kūrybiškai ir meniškai, kad sugebėtų mokinius sudominti, o ne tik dirbtų savo darbą ir nesidomėtų, ar mokiniai jį supranta. Svarbiausia visgi kūrybiškumo ypatybė yra originalumas. Tik kūrybiškas darbas gali būti originalus, tinkamas, pagrįstas ir geras.

Tačiau mokytojo asmenybė neapsiriboja tik vienokiais ar kitokiais elgesio bruožais. Mokytojo asmenybę kuria apskritai jo darbas pamokoje, elgesys, bendravimas su mokiniais, jų mokymas, žinių tikrinimas ir dar daug kitų žmogiškų dalykų, kurie privalomi bendraujant su mokiniais, suprantant, kad jie tolygūs partneriai mokymo ir mokymosi procese. Mokytojo elgesys, darbas klasėje turi įtakos  mokinių elgesiui ir darbui pamokos metu. Tačiau įtaką klasei ne visuomet daro tik mokytojas. Mokiniai veikia vieni kitus ir netgi gali paveikti mokytojo elgesį, nuo kurio priklauso ir tolesnis jo autoritetas.

Mokytojo asmenybė atsiskleidžia ir vertinant mokinių darbą, rašant pažymius. Šioje vietoje ypač reikia būti objektyviems, negalimas joks nusistatymas ar šališkumas. Nuo to, kaip mokytojas vertina mokinius priklausys, ar mokinys juo pasitikės, laikys mokytoją sąžiningu ir autoritetingu.

Be to, mokytojas turėtų mokėti gerai mokiniams išaiškinti mokomąjį dalyką. Kad tai būtų pasiekta, priklauso ne vien nuo pasirinktų mokymo metodų. Šioje situacijoje pagelbėtų komunikabilumas, mokėjimas mokinius motyvuoti dirbti, taip pat sugebėjimas išdėstyti mokomąją medžiagą kaip galima aiškiau, kad mokiniai ją nesunkiai suprastų ir įsisavintų. Nuo to, kaip mokytojas elgsis pamokoje, kaip aiškiai mokės pateikti žinias, bendrauti su mokiniais, juos sudominti, priklausys jo kaip mokytojo autoritetas, formuosis mokinių akyse jo asmenybė, tam tikri tik jam būdingi bruožai. Kad mokytojas šioje situacijoje pasiektų lyderio pozicijas, privalo visą dėmesį skirti mokiniams, teisingam mokymui, mokėti mokinius ne tik sudomint ar įtraukti į veiklą, bet ir pats toje veikloje tolygiai su mokiniais dalyvauti, diskutuoti neignoruodamas mokinių nuomonės, reikiamu metu mokinį pagirti, paskatinti domėtis ir toliau.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto) arba specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo būtinumas. Kad mokymo įstaigose būtų galima sukurti palankias asmenybės ugdymosi sąlygas specialiųjų poreikių vaikams, būtina nustatyti specialiuosius jų ugdymo poreikius, kurie bus būtini mokymosi procese.

Lietuvoje specialusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams yra kelių formų: „1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose (neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal  bendrą ugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirose patalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūs vaikai  bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija (vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai, specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5) inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymui pasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių, kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas, teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos).

Kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios ugdymosi sąlygos, pirmiausiai reikia ištirti patį vaiką, t.y. nustatyti sutrikimą, įvertinti individualų raidos pobūdį, fiksuoti, ką ugdytinis gali ir ko negali atlikti, nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius ir keisti ugdymą, kuris būtų pritaikytas individualiai. Vertinimas labiau turėtų būti orientuotas į ugdymo būklę ir pokyčius. Kiekvienas sutrikimas lemia skirtingus ugdymo(si) poreikius ir sunkumus, todėl pritaikant ugdymo sąlygas konkrečiam vaikui, svarbu atsižvelgti į specialiuosius jo ugdymo poreikius. Tačiau specialieji ugdymo poreikiai neturėtų būti tiesiogiai siejami su konkrečiu sutrikimo pobūdžiu.

Specialieji ugdymo poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius ir didelius. Priskyrimo tvarką konkrečiai poreikių grupei reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro bei LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“.

Galimi ir tokie atvejai, kai ne visiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, reikalingi specialieji ugdymo(si) poreikiai. Kartais specialiųjų ugdymo poreikių gali neprireikti vaikams, kurie turi tam tikrų fizinių ar kitokių judėjimo sutrikimų. Be to daliai vaikų specialieji poreikiai gali ir nedaryti tiesioginės įtakos mokymuisi ir todėl jiems specialiųjų ugdymo(si) poreikių gali nereikėti.

Specialiuosius ugdymo(si) poreikius galima konstatuoti tik tiems ugdytiniams, kuriems ugdymo procese reikės tiesioginės pagalbos dėl patiriamų tam tikrų sunkumų ir negalių. Tik ugdant tokius moksleivius būtina taikyti alternatyvius mokymo metodus ir pritaikyti ugdymo programą pagal specialiuosius ugdymo(si) poreikius.

Ugdymo procese dažnai išskiriamas vienas svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė. Tai pradinis etapas organizuojant pagalbą ypatingam vaikui. Tokia vienovė tik patvirtina, kad vaikas tiriamas ne tam, kad būtų tik priskirtas vienai ar kitai kuriai nors specialiajai grupei, bet tam, kad įvertinus specialiuosius ugdymo poreikius, iš kart būtų parengiamas ugdymo turinys ir būdai, kurie padėtų ugdytiniui mokytis.

Specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimą atlieka specialiojo ugdymo komisija arba savivaldybių pedagoginės tarnybos, kurios nustato vaiko būklę ir rekomenduoja asmeniui specialųjį ugdymą. Šis ugdymas gali būti skiriamas nuolat ir lakinai. Jei atsitinka taip, kad vaikas padaro didelę pažangą ir tai nustato specialiojo ugdymo komisija, tada specialusis ugdymas asmeniui gali būti nutraukiamas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)