mokymasis | Lietuvių kalba ir literatūra

Mokymo organizavimo formos

Žodis „forma“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia išvaizdą, pavidalą. Mokymo organizavimo forma kaip didaktinė kategorija – tai išorinė mokymo proceso struktūra. Mokymas gali būti organizuojamas įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo to, koks yra mokinių skaičius, amžius, koks mokomasis dalykas, kokia socialinė aplinka, taip pat priklauso nuo laiko, skirto pamokai ir, žinoma, mokytojo kompetencijos.

Mokymo organizavimo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Pagrindinės mokymo organizavimo formos yra:

1. pamoka;
2. popamokinė veikla;
3. pamoka – paskaita;
4. ekskursija;
5. seminarai;
6. laboratorinė pamoka;
7. konkursai;
8. olimpiados;
9. sporto šventės;
10. viktorinos;
11. renginiai – šventės;
12. diskusijos;
13. susitikimai su rašytojais;
14. kita.

Mokymo organizavimo formų yra įvairių, tačiau pamoka lieka pagrindine mokymo organizavimo forma. Pamoką kaip mokymo organizavimo formą teoriškai pagrindė ir pritaikė čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis XVII a. (1592 – 1670 m.).

PAMOKOS RAIDA. J. A. Komenskis pasiūlė visuotinį šešiamečių mokymą keturiomis pakopomis, kurių kiekviena truktų po šešerius metus:

1. motinos mokykla (nuo gimimo ik šešerių metų);
2. gimtosios kalbos mokymas (nuo 6 -12 metų vaikams);
3. lotynų kalbos mokykla (12-18 metų vaikams);
4. akademija (18 – 24 metų).

Pirmosios dvi pakopos buvo privalomos. Kadangi mokytojų buvo mažai, o mokinių daug, tai vyko visuotinis mokymas – vienas mokytojas turėjęs mokyti po 300 mokinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Mokymo metodai

Metodas – tai graikų kalbos žodis, reiškiantis planingą tiesos suradimo kelią. Jis grindžiamas empiriniu tyrinėjimu bei loginiu protavimu. Juo siekiama tam tikro tikslo sprendžiant pažintinius ir praktinius uždavinius.

Mokymo metodas – tai specialusis ugdomosios veiklos būdas mokymo procese. Mokymo metodus parenka mokytojas, atsižvelgdamas į dalyką, į konkrečią temą, mokinių amžių, klasės aplinką ir savo asmenines savybes.

Mokytojas, naudodamas įvairius mokymo metodus, tampa tarpininku tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties. Jo uždavinys – taikyti tokius mokymo metodus, kurie padėtų mokiniui įgyti visuomeninę patirtį. Mokymo metodai – tai mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių ir lavinti savo sugebėjimus.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl mokymo metodų klasifikacijos, nes mokymo metodai gali būti klasifikuojami pagal skirtingus kriterijus. Pats populiariausias – pagal žinių šaltinį. Juo gali būti vaizdas, garsas (žodis), praktinė veikla. Pagal žinių šaltinį mokymo metodai skirstomi į vaizdinius, žodinius ir praktinius.

Žodiniais metodais gali būti pasakojimas, aiškinimas, dialogas, diskusija, paskaita ir kita.

Vaizdiniais metodas skiriami demonstravimas, stebėjimas, skaidrės, plakatai, žemėlapiai, herbarai ir t.t.

Praktiniai metodai – tai pratimai žodžiu ir raštu, praktiniai darbai, laboratoriniai darbai ir t.t.

Metodus galima klasifikuoti remiantis ir jų apibendrinimų lygiu:

1. pagal išorinius mokytojo ir mokinio veiklos požymius atskirų veiksmų lygiu;
2. pagal mokymo dalykų specifiką – dalykų mokymo metodikų lygiu.

Galima metodus klasifikuoti pagal mokymo proceso etapus arba grandis, tada tai bus dalykiniu didaktiniu lygiu. Mokymo metodai gali būti klasifikuojami ir istoriniu mokymo proceso raidos principu:

1.   Žodiniai – knyginiai metodai;
2.   Vaizdiniai – daiktiniai metodai;
3.   Praktiniai – laboratoriniai metodai;
4.   Iliustraciniai – tiriamieji metodai.

Remiantis istoriškai susiformavusiomis kryptimis, galima įžvelgti ir tokią mokymo metodų tobulinimo bei plėtojimosi tendenciją, kai einama nuo žodinių prie praktinių arba nuo praktinių prie kūrybiškumą ir savarankiškumą ugdančių metodų.

Skiriamos trys mokymo metodų grupės: informaciniai, operaciniai ir kūrybiniai metodai (žr. pav.).

Informaciniai metodai – tai didaktinių veiksmų bei būdų sistema, kuri teikia mokiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindines žinias ir jas įtvirtina. Skiriami teikiamieji ir atgaminamieji metodai.

Operacinių metodų esmę sudaro mokytojo organizuojama veikla su įgytomis žiniomis. Šie metodai moksleivius moko veiklos būdų, o jų efektyvumą lemia tinkamas pratimų parinkimas, jų sistemos sudarymas ir veiklos instrukcijų parengimas.

Kūrybinių metodų esmė – atrasti nauja. Nauju laikoma visa tai, ką mokinys pats savarankiškai atranda ir savarankiškai padaro.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moralė ir jos raida

Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir moralės.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.

J. Piaget skiria dvi moralės formas:

1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.

2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.

Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:

1) Prekonvencinis moralės lygmuo.

Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtvirtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).

2) Konvencinis moralės lygmuo.

Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija” arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.

3) Pokonvencinis moralės lygmuo.

Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).

Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Žinių formavimas

Teisingo ir sėkmingo veiksmų perkėlimo į naujus objektus, sąlygas ir uždavinius pagrindą sudaro žinios. Žinių formavimas ir įvaldymas sudaro tikslingos ir efektyvios žmogaus veiklos, susiduriant su naujais objektais, situacijomis, uždaviniais prielaidą. Žinios įgyjamos veikloje, išryškinančioje realybės elementų savybes ir ryšius. Tačiau įvairių veiklos rūšių vaidmuo formuojant žinias yra skirtingas:

• Veiklos su daiktais (manipuliavimo ir perkėlimo) – reikia, kad daiktai ir reiškiniai “pademonstruotų“ savo savybes;
• Percepsinės (suvokimo ir stebėjimo), – kad tos savybės atsispindėtų žmogaus suvokiniuose ir vaizdiniuose;
• Protinės (analizės ir sintezės), – kad jos būtų sugretintos ir iš jų išskirtos bendrosios savybės;
• Kalbinės (apibrėžimo ir išvardijimo), – kad tos bendrosios savybės būtų įtvirtintos, abstrahavus jas nuo daiktų ir apibendrinus kaip klasių požymius.

Žinių formavimui reikalingi ir žinių mokymo elementai. Elementus galima išskirti į kelias grupes:

1. Įvairių tam tikros klasės daiktų ar reiškinių demonstravimas (objektus parenkant taip, kad skirtųsi visais požymiais, išskyrus esminius arba atvirkščiai, panašius visais požymiais, išskyrus esminius).
2. Atliekant daiktų ar reiškinių stebėjimus, išskiriant skirtingas jų savybes, struktūras, ryšius, veiksmus.
3. Išaiškintų savybių palyginimas, sugretinimas, priešpastatymas (analizė) (suradimas ir sujungimas savybių, bendrų visiems nagrinėtiems objektams, arba, atvirkščiai, tų, kurios skiria visus vienos grupės objektus nuo visų kitos grupės objektų).
4. Išskirtųjų savybių abstrahavimas.
5. Sąvokos apibendrinimas, taikant terminą įvairiems objektams, turintiems išskirtus požymius.

Žinioms susidaryti padeda informacija. Žinių perdirbimo rezultatai priklauso nuo to, ką būtent objektuose pastebėjo žmogus. Įtakos turi ir veiksniai (Paties objekto sandara; stebėtojo patirtis; Mokymo metodika). Suvoktos informacijos perdirbimas nebūtinai turi būti sąmoningas ir išsamus. Taip pat ne visada žinios susijusios su atitinkamo žodžio supratimu arba vartojimu. Mokymosi medžiagos ypatybės lemia daiktinės, percepsinės ir protinės veiklos, būtinos atitinkamoms žinioms susidaryti, metodus. Norint formuoti teisingas žinias, reikia mokyti protinės veiklos metodų, kuriais aptinkami, išskiriami ir jungiami esminiai nagrinėjamų daiktų ir reiškinių klasių požymiai.

Žinių formavimo mokymo procese etapai:

1. Vaizdiniai ir sąvokos yra difuziniai; jas vartojant nesuvokiama tų požymių, kuriais remiamasi;
2. Išskiriami ir įsisąmoninami kai kurie dažniausiai pasitaikantys, krintantys į akis požymiai, nesuvokiant skirtumo tarp esminių ir neesminių požymių.
3. Išskiriami ir suvokiami esminiai požymiai;
4. Sąvoka siejama su vis didesniu objektų skaičiumi, į ją įtraukiamos galimos tų objektų skirtybės ir konkrečios ypatybės. Žinios gilėja ir tampa apibendrintos.

Daiktų požymių išskyrimas ir atitinkamų žinių formavimas susijęs su bendra ir konkrečia veiklos linkme, jos motyvais ir tikslais, žmogaus patirtimi, jo vertybėmis ir t.t. Būtina, kad požymis būtų reikšmingas.

Procesai gali vykti keliais būdais: 1. konkrečiu praktiniu (bandant įvairiai gretinti objektus, kol randamas teisingas sprendimas) ir 2. abstrakčiu loginiu (negrupuojant, o mėginant logine analize aptikti klasifikacijos principus).

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Mokymosi veiksniai
Įgūdžių formavimas
Mokymasis visą gyvenimą
Mokymasis ir pažinimas

Mokymosi veiksniai

VIDINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Dėmesys ir nuostata

Pirmoji mokymosi sąlyga: tai, kas būtina sužinoti ir išmokti, turi atsispindėti psichikoje, ji turi tai išskirti iš visų kitų suvokiamų išorinio ir vidinio pasaulio dalykų. Vienu metu žmogus sugeba suvokti gana ribotą objektų skaičių, o iš išorės ir iš vidaus žmogų veikia daug kitų signalų. Tam tikri daiktai, įvykiai ar savybės gali sukelti psichikos aktyvumą, pasireiškiantį dėmesiu, jie susieti su informacijos poreikiu, individo reikmėmis, jo visuomeniniais polinkiais ir tikslais. Iškyla dėmesio ir mokymosi nuostatos problema – mokinio motyvų problema. Kryptingumas pasiekiamas pagrindines mokymosi ypatybes siejant su vidiniais, išoriniais ir asmeniniais individo veiklos determinantais.

IŠORINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Išorinius mokymosi veiksnius lemia mokymosi medžiagos savybės:

1. Turinys.
2. Forma. Ji gali būti gyvenimiška ir didaktinė. Taip pat daiktinė, vaizdinė, kalbinė ir simbolinė.
3. Sunkumas. Nuo jo priklauso mokymosi veiksmingumas, jo sparta ir teisingumas. Mokymosi medžiagos sunkumą, kai kitos sąlygos vienodos, lemia naujos mokymosi medžiagos ryšio su mokinio turima patirtimi, žiniomis, mokėjimais laipsnis.
4. Medžiagos reikšmė – teikiamos informacijos svarba, ji turi būti reikšminga pačiam moksleiviui.
5. Medžiagos prasmingumas. Jis priklauso nuo ryšių tarp naujos mokymosi medžiagos ir mokinio patirties, žinių, sąvokų, mokėjimų, jau žinomų jam veiksmų ir operacijų.
6. Medžiagos struktūra. Būna: formalioji ar loginė, turtingoji ar semantinė, sintaksinė.
7. Medžiagos apimtis. Mokymosi medžiagos prasminės apimties didėjimas sunkina jos perdirbimą mintyse ir išmokimą.
8. Medžiagos emocinės savybės: medžiagos patrauklumas, jos savybė sukelti tam tikrus jausmus ir išgyvenimus.

Remiantis daugybe tyrimų nustatyta, kad tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Sensomotoriniai sugebėjimai labiausiai priklauso nuo biologinio brendimo. Vaiko pažintinei raidai labai svarbios aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų.

Piaget nuomone, nereikia greitinti vaikų protinės raidos specialiais mokymo metodais ar sudarant specialias aplinkos sąlygas. Jo nuomone vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį, neįmanoma pagreitinti vaiko protinės raidos. Jis tikėjo, kad ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet pats ją keičia, kuria savo nuomonę apie ją.

Vygotskis teigė, kad vaiko pažinimo raidai svarbi jo socialinė aplinka, kad vaiko mokymasis prasideda būtent nuo jos. Vaikas bręsta mokydamasis, todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka daryti savarankiškai, o to, ko jis dar nemoka, bet gali padaryti mokomas ir vadovaujamas.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas