Vidinis monologas ar sąmonės srautas?

Pagrindiniais šiuolaikinės epikos bruožais yra įvardijami vidinis monologas ir sąmonės srautas. Vidinio monologo terminas iki šiol nėra nusistovėjęs. Kaip sinonimas neretai vartojamas sąmonės srauto pavadinimas. Painiava atsiranda dėl to, kad tuo pačiu vidinio monologo terminu vadinami du labai susiję, bet netapatūs reiškiniai, t.y., vaizdavimo objektas ir vaizdavimo būdas. Vidinio monologo prozoje vaizdavimo objektas yra personažų vidinė kalba, jo sąmonė. Tačiau sąmonės vaizdavimas nėra vien tik tokios prozos bruožas. Lyrinio monologo forma ta sąmonė buvo vaizduojama Šekspyro laikais, tik personažo išgyvenimai, vidinės mintys būdavo vaizduojami ne kaip vidiniai procesai, o kaip išoriniai, kaip garsus kalbėjimas su savimi. Tai buvo įprasta literatūros priemonė. Šiandienos literatūroje garsus kalbėjimas su savimi atrodytų psichinio sutrikimo požymis. Klasikiniame romane vidinę kalbą imama perteikti kaip vidinį monologą ir personažo kalbėjimą palydint pastaba (jis pagalvojo…). Gana ilgai vidinis monologas buvo suprantamas būtent šia prasme: neištartų minčių perteikimas tiesiogine kalba.

Šis vidinio monologo apibrėžimas tinka klasikiniam romanui, tačiau psichologiniame romane reikalas tampa sudėtingas. Čia objektyvioji pasakotojo kalba jau yra praradusi pagrindinį vaidmenį, be to, fabula taip pat nebėra savarankiška. Ji formuojasi palaipsniui, tartum personažų sąmonės ekrane. Kaip tik čia, šalia vidinės kalbos imta vaizduoti ir kitą materiją – psichikos reiškinius, kurie yra ankstesni už sąmonės veiklą. Psichikos plėtra kūrinyje dar neįgijo vidinės kalbos formų. Tai apibūdinama kaip psichikos reakcija į pasaulį ir į kitus dalykus. Šį reiškinį įvardinama sąmonės srauto terminu. Pirmą sykį šis terminas prigijo XX a. apie 50-uosius metus, nors iš tikrųjų yra atsiradęs anksčiau – XX a. pradžioje amerikiečių psichologijoje.

Sąmonės srauto romanų pradininku laikomas Džeimsas Džoisas ir garsusis „Ulisas“. Čia veikėjų vidinė kalba yra chaotiška, paklūstanti laisvų asociacijų tėkmei. Bet ne visada ši kalba yra chaotiška ir atspindinti pasąmonės judesius. Vidinės kalbos pobūdis, jos nuosaikumas priklauso nuo daugybės faktorių, ypač nuo situacijos, kuri vaizduojama. Ramybės būklėje ši vidinė kalba bus nuoseklesnė, sakiniai rišlesni, o susijaudinus – kalba padrika. Šiandienos literatūroje, mėginant apibūdinti vidinio monologo ir sąmonės srauto sąvokas, pasitelkiama teksto lingvistinės ir psichologinės savybės. Vidinio monologo tekstu laikomas toks tekstas, kuriame tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, vaizduojama sąmonės žodinė sfera. Be vidinės kalbos tokiame romane vaizduojami ir kiti psichikos sluoksniai (nuotaikos, mimikos), kurie personažo sąmonėje žodžiais nekomentuojami. Tuomet kalba tampa chaotiškesnė, praranda chronologiją ar priežastingumą. Taigi, vidinis monologas su sąmonės srautu siejasi kaip dalis su visuma. Šiems dviem terminams tiek lietuvių literatūros teorijoje, tiek literatūrologijoje suteikiamas ir tipologinis kontekstas. Jame sąmonės srauto terminas siejamas su moderniuoju Vakarų psichologiniu romanu, o vidinio monologo terminas siejamas su realistine psichologinio romano atmaina. Pvz.: sąmonės srauto tektai yra Džeimso Džoiso „Ulisas“, A. Škėmos „Balta drobulė“, o vidinis monologas figūruoja V. M – Putino „Altorių šešėlyje“, M. Sluckio „Raudonas obuolys“. Toks tipologinis skirstymas pagrįstas ne realizmo ar modernizmo priešprieša, bet ir psichologijos bei pasakojimo technikos požiūriu.

Vidinio monologo romanuose daugiau vaizduojami viršutiniai, žodiniai sąmonės sluoksniai, aprašinėjant aplinką, tuo tarpu sąmonės srauto epikoje dėmesys sutelkiamas į „apatinius“, ikižodinės psichikos sluoksnius. Šių sąvokų poetika, raiškos būdas taip pat skiriasi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Dialogas ir monologas

Dialògas [gr. dialogos — pokalbis] – tai dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (pvz.: dramos kūrinyje — pagrindinė kalbinės išraiškos forma); gali būti eiliuotas (nedraminis) literatūros žanras arba prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma.

Monològas [gr. monologos < monos — vienas + logos — kalba, žodis] – tai grožinės literatūros kūrinio (ypač dramos) veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos ir neįeinanti į dialogą.

Esminius dialogo ir monologo bruožus apibrėžia lentelėje išskirti punktai:

MONOLOGAS DIALOGAS
1. Kuriamas vieno asmens 1. Kuriamas dviejų ir daugiau asmenų. Teksto kūrėjas ir suvokėjas nuolat keičiasi.
2. Adresatas paprastai yra pasyvus, antraeilis bendravimo dalyvis. 2.
3. Adresatas tik numanomas 3. Adresatas yra konkretus.
4. 4. Vienas svarbiausias bruožas – spontaniškumas, greita pašnekovų replikų kaita.
5. 5. Mimika ir gestai yra itin svarbu; kartais jie gali pavaduoti netgi repliką.
6. Nesvarbios laiko koordinatės. 6. Sutampa adresato ir adresanto laiko koordinatės.
Dialogas ir monologas skiriasi sąryšio su kontekstu laipsniu. Dialogo atveju nesuprasti teksto be konteksto yra didelė galimybė, o monologas gali egzistuoti ir be konteksto.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogų struktūriniai ciklai
Dialogo analizė

Šatrijos Ragana – „Vyšnios“. Literatūros pamoka 5 klasėje

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. „Vyšnios“.

Tikslai:

• mokytis charakterizuoti veikėjo išorę ir nuspėti mintis;
• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, dalyvaujant pokalbyje;
• lavintis kritinio mąstymo įgūdžius, atsakant į probleminius klausimus
• ugdyti kūrybinius gebėjimus, kuriant monologinę kalbą.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės.

Metodai ir būdai: minčių lietus, euristinis pokalbis, euristinės užduotys, individualus skaitymas, diskusija.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Abraitytė L. Skaitiniai 5 klasei. – 2005 m. II kn.

Literatūra:

1. Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką buvo baigtas ir apibendrintas skaitinių skyrelis „Darbas meistrą giria“ ir namų darbams užduotas perskaityti Šatrijos Raganos kūrinėlis „Vyšnios“.

Šią pamoką mokiniai analizuos tekstą „Vyšnios“.

Po šios pamokos bus skaitomas J. Biliūno novelė „Kliudžiau“, rengiami mokiniai jos analizei.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
I. Pirminis kūrinio suvokimas (5 –6 min.) Pamokos pradžioje mokytojas užrašo pamokos temą – Šatrijos Ragana „Vyšnios“.
minčių lietus (5 – 6 min.) Po įvadinių mokytojo žodžių pamoka pradedama klausimu: „Apie ką susimastėte perskaitę Šatrijos Raganos kūrinėlį „vyšnios“? “Mokiniai turi atsakyti glaustai, vienu sakiniu. Keletas minčių užrašomos lentoje.Mokytojas apibendrina mokinių mintis. Kadangi Jums kilo įvairių klausimų ir minčių, tai juos ir pabandysime šią pamoką aptarti. Galimi mokinių atsakymai: apie vyšnias, kokios jos turėjo pasirodyti mergaitei, kokios jos turėtų būti skanios, apie tai, kodėl ji jų nepaėmė.
II teksto suvokimo gilinimas (analizė)
20 min.
Mokytojo klausimai:
Euristinis pokalbis
(10 min.)
1) Apie kokią mergaitę mums pasakoja rašytoja?Pacituokite, kaip ją aprašo. 1) Mokiniai atsako remdamiesi tekstu. Jie galėtų nurodyti išorinius mergaitės bruožus (maža, penkerių metų, švarutė, raudonskruostė, kad tai darbininkų vaikas..).
2) Kas parduotuvėje patraukia mergaitės dėmesį ir kodėl? 2) Mokiniai į šį klausimą atsakys vienareikšmiškai – vyšnios. Todėl, kad jų spalva patraukė mergaitės dėmesį, gražiai ir viliojančiai atrodė, tarsi gundė. Galbūt kas nors paminės faktą, kad jos stovėjo priešais parduotuvės duris ir geriausiai matėsi.
3) Iš ko matyti, kad mergaitė labai norėjo vyšnių? 3) Mokiniai atsakys arba pacituos kaip ji elgėsi: priėjo prie pintinės, kraipė galvelę, smalsiai žiūrėjo į uogas…  Visi šie mergaitės veiksmai rodo didžiulį norą paragauti vyšnių.
4) Kodėl mažylė padėjo vyšnias atgal į pintinę ir pasitraukė? 4) Atsakys įvairiai: Gal ji jų neėmė, nes nenorėjo, tiesiog vyšnios savo spalva patraukė mergaitės žvilgsnį. Galimas ir toks atsakymas: Norėjo, bet žinojo, kad tai ne jos vyšnios. Jei būtų paėmus svetimas vyšnias neatsiklausus ir niekam nematant– tai būtų buvus vagystė. Moksleiviai visus savo atsakymus turėtų argumentuoti.
Kūrybinės užduotys
10 min.
Mokiniams skiriama užduotis dar kartą perskaityti tekstą ir parašyti menamas mergaitės mintis.
I grupės užduotis: Perskaitykite tekstą nuo tos vietos, kai mergaitė priėjo prie vyšnių iki „Dar valandėlę žiūri…“ ir parašykite, ką galėtų tuo momentu galvoti mergaitė.II grupės užduotis. Perskaitykite tekstą nuo „Dar valandėlę žiūri…“ iki pabaigos ir parašykite apie ką, jūsų manymu, galvoja mergaitė. I grupė. Tikriausiai  mokiniai parašytų apie įsivaizduojamą uogų skonį ir ką mergaitė pajunta lyžtelėjus vyšnias.II grupė. Šios grupės mokiniai galbūt atkreiptų dėmesį į tai, kad mergytė draudžia sau imti tai, kas jai nepriklauso,  ir ragina save trauktis kuo toliau nuo pagundos.Po kelis mokinius iš grupės perskaito, kaip atliko užduotį.
III Apibendrinimas
(15 min.)
Mokiniams skiriama užduotis grupėse padiskutuoti vienu iš klausimų:
Diskusija
(10 min.)
I grupė. Ar didelis nusikaltimas būtų buvęs, jei mergaitė būtų suvalgius tas dvi uogas? II grupė. Kas pasikeitė, kad mergaitė vyšnių nepaėmė? Galimi įvairūs mokinių pasvarstymai.
(5 min.) Po diskusijos, bendru pritarimu vieninga grupės nuomonė su savais argumentais yra išsakoma visai klasei.
Apibendrindamas mokinių išsakytas mintis, mokytojas turėtų akcentuoti 2 dalykus:
1) iš tiesų, gal ir nebūtų didelis nusikaltimas, jei tos dvi uogos būtų suvalgytos;2) ji pasielgė dorai ir suvaldė savo troškimus, atsispyrė pagundai. Nesavo daiktų ėmimas nesiklausus – jau vagystė Ryškėja žmogaus dorybė.
IV. Namų darbų skyrimas
(3 min.)
Pamokos pabaigoje mokytojas skiria namų darbų užduotį: Įsivaizduokite, kad tekstas su lig ta vieta „Dabar tai jau ji grobs saujelę.“ nutrūksta. Jums reikia sugalvoti savo istorijos pabaigą (10 – 15 vaizdingų sakinių) ir parašyti.
V. Darbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.
(2 min.)
Neformalus vertinimas. Mokytojas pagiria aktyviai dalyvavusius mokinius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Atsakomybė už savus Bitės Vilimaitės apsakyme „Baidyklė“ – 5 klasės literatūros pamoka
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (II pamoka)- literatūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Vytautė Žilinskaitė „Viso pasaulio tetos“ – 7 klasės literatūros pamoka
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)
Vytautas Petkevičius „Molio Motiejus – žmonių karalius“ – 7 klasės literatūros pamoka
J. Aputis „Nesmagu, kad liekat vienas“ – literatūros pamoka 7 klasėje
Kazys Saja “Reptilija” (1 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Kazys Saja „Reptilija“ (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:

„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!“

A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).

V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:

a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.“

„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „

b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Juozas Tumas - VaižgantasVaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba