Moralė ir jos raida

Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir  moralės.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super  ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.

J. Piaget skiria dvi moralės formas:

1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.

2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.

Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:

1) Prekonvencinis moralės lygmuo.

Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtvmokytojasirtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).

2) Konvencinis moralės lygmuo.

Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija” arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir  b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.

3) Pokonvencinis moralės lygmuo.

Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).

Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

Paėmus į rankas tokį romaną, pamatai, kad gyvenime viskas gali būti parduota, nupirkta. Žmonės moka pinigus tam, kad patenkintų savo poreikius arba, kad galėtų tapti žinomi, tam tikra prasme, net ir už tai moka, kad taptų talentingi.

Šiame romane aprašyta žmogaus veikla, kuri yra kiek neįprasta, tai paslaugų tinklas – idėjų pardavimas. Ar moralu, ar amoralu, sunku pasakyti, kiekvienas žmogaus poelgis turi būti moralus, teisingas. Čia galima įžvelgti dvi puses: pirma, žmogus yra nieko vertas, jei už pinigus parduoda mintis, ir antra, ar tas, kuris perka tas mintis nėra dar labiau nusidėjęs?  Šiame darbe bandysiu įžvelgti menininko atsakomybę ir jo kaip menininko moralę.

Knygos herojus Peteris jau knygos pradžioje kalba apie savo „verslą“, kuo jis gyvenime užsiims „ <…>, bet nuo šiol iš to gyvensiu“ ( 8 psl.). Jau būdamas mokyklos suole jis darydavo namų darbus kitiems, tai sakytume nėra labai blogai, bet už tai jis imdavo mokestį „Atliekamus namų darbus dovanodavau arba parduodavau už šokoladą ar ledų porciją kam nors iš klasės“ (32 psl.). Atsiranda sąvoka „apsimoka“, reiškia kartais atlikdavo darbą, nes būdavo naudinga: „Padėti Tūrei ir Ragnarui ruošti pamokas apsimokėjo, nes jie liovėsi mane kūlę (32 psl.), tik ar galima pasmerkti žmogų, kad nauda šiuo atveju jo „sveikas kailis“.  Atlygis būdavo tai, kad jis galėjo jaustis saugus, nes bet kada buvo galimybė prasitarti, kad namų darbus atliko jis, šiuo atveju nemoralus elgesys yra tų, kurie naudojosi Peteriu. Tik situaciją pavarčius iš visų pusių Peterio elgesys toli gražu neatrodo sveikintinas, jis jaučia pranašumą, kad gali išduoti tuos, kurie naudojosi jo paslauga, situacija valdo būtent jis, tačiau tai panašu į šantažą, o tai nėra nei dora, nei moralu. Taigi šioje situacijoje matome, kad nei tie, kurie naudojosi jo paslauga, nei jis pats nesielgė moraliai.  Moralumą sunku pamatuoti, ar pasakyti, kad truputi moralu, kaip ir šiame sakinyje: „Už darbus, vertus trejeto su minusu, šiaip neimdavau mokesčio, viskam turi būti ribos“ (33 psl.), kaip čia įvertinti situaciją, juk negalim pasakyti, kad pasielgė šauniai, pagirtinai, nes vis tiek svarbus vaidmuo pinigams.

Taip Peterio gyvenimas ir slinko, nuo pat vaikystės turėjo savo pragyvenimo šaltinį, iki pat brandaus amžiaus. Tik vėliau, jo kūryba tapo sudėtingesnė. Požiūris į savo darbą įgavo kitokį atspalvį, jis gyveno ne tik šia diena, bet ir galvojo apie ateitį: „Tačiau kai kurias idėjas verta pasilaikyti ateičiai, nebūtina visas protingas mintis išnaudoti iš karto“ (45 psl.). Kiekvienas žmogus kuria sau ateitį, Peteris taip pat, jis į savo darbą žiūrėjo labai rimtai, ir jis negalvojo apie jokias moralines normas.

Kadangi kalbame apie menininką, tai puikiai suprantame, kad jie laisvi žmonės, tiksliau, jų mintys laisvos, nesuvaržytos, tai atsidavimas savo vaizduotei. Už savo kūrybą Peteris susilaukdavo daug pagyrų, tik tai jam neteikė džiaugsmo, nes svarbiausia – pinigai. Jis nenori išgarsėti, vienintelis tikslas – tapti turtingu: „Be pinigų aš negalėjau laisvai judėti“ (57 psl.).  Jis talentingas, kaip pats save pavadino – genijus, ir tai žinodamas jaučiasi saugiau, bet kada galima sukurti ir užsidirbti pinigų. Kadangi kalbame apie moralę, tai be abejonės suprantame, kad šis poelgis ne moralus, bet prisiminus F. Nyčės žodžius, kad moralė varžo žmogaus gyvenimą, lyg ir pateisinam Peterio, bei produkto pirkėjų poelgius.

Vėl norėtųsi  grįžti prie diskusijos ne apie patį Peterį ir jo veiklą, o prie tų, kurie naudojosi jo teikiamomis paslaugomis. Čia tas meno ir moralės santykis tampa labai didelė problema, beje kaip ir menininko atsakomybė, kur tos ribos? Pasak Ž. Marteno, menas turi būti laisvas, kad atliktų visuomeninę paskirtį, reiškia, reikia sutikti, kad moralė menininkui nėra reikalinga, nes laisvumas žmogų išlaisvina iš bet kokių rėmų. Moralės rėmus sulaužė Peterio „klientai“, pirkdami idėjas ir panaudodami kaip savas. Jiems nereikėjo per daug stengtis galvoti, kurti, jei išsisems, tai nusipirks: „Daugelis jų ištisus mėnesius nesumąstydavo nė vienos originalios idėjos, apie ką galėtų rašyti“ (88 psl.). Beje Peteriui, kaip menininkui, mintis pasinaudoti svetimomis idėjomis kėlė šiurpą, buvo nesuvokiama, tiesiog amoralu: „Vien mintis paimti kito parašytą tekstą ir pateikti kaip savo man buvo tokia kokti, jog sunkiai galėjau nuslėpti pasišlykštėjimą.“ (90 psl.). Štai šitoje vietoje galima pasverti, kuri pusė buvo labiau amorali, ar Peteris, parduodamas savo idėjas, ar jas perkantys rašytojai, kurie pateikdavo kaip savo? Be jokios abejonės pastarųjų elgesys ne tik kad amoralus, bet ir be jokios atsakomybės. Peteris savo veiklą sutapatino su dailininko, kuris taip pat parduoda savo produktą, jis taip pat ima pinigus už meną. Tad savo kūrybos idėjų pardavimą laikė normaliu. Peterio kaip menininko atsakomybė buvo didelė, nes tarp gausybės klientų svarbu neparduoti to paties kūrinio kelis kartus. Tai reikštų verslo žlugimą. O tai savaime suprantama ir pinigų netekimą.

Kūrinyje Peteris kalba apie pagarbą, kurią rašytojai prarado pirkdami iš jo idėjas: „Pagarbą sau daugelis jau buvo praradę“ (98 psl.). Ir vis dėl to, pats Peteris taip pat buvo praradęs pagarbą sau ir kitiems, tai reiškia, kad ir moralės jo gyvenime ne per daugiausia. Jis norėjo visus valdyti kaip lėles. Peteris troško užsitikrinti savo pelno dalį versle, o tai reikalavo „paminti po kojomis“ visas morales, pagarbas ir kitus dvasinius dalykus, nes reikėjo nuolat ieškoti pažinčių, kad verslas plėtotųsi. Tai sekėsi puikiai, nes žmonės, nors čia labiau tiktų sąvoka „tariami rašytojai“, patys sugrįždavo pas jį, nes patys nustodavo mąstyti, taip atsirasdavo rašytojai su melo kūryba, jų moralinė atsakomybė tiesiog dingdavo.

Peteris lyg ir bandė numesti nuo savęs atsakomybę, bandė lyg pasiteisinti dėl savo veiklos, teigdamas, jog jo veikla yra nekaltas vaizduotės pardavimas: „Pardavinėjau ne hašišą, ne LSD ir net ne pigias cigaretes iš po skverno ar kontrabandinį spiritą. Aš prekiavau vaizduote, nekalta vaizduote“ (100 psl.). Iš to pasiteisinimo jaučiamas lyg ir kaltės pripažinimas ar tiesiog sąžinės priekaištas sau. Jo darbe, versle buvo jaučiamas pavojus, nors jis jautėsi „visagalis“, bet būdavo tokia tikimybė, kad apie jo pasiūlymus gali užsiminti kitiems rašytojams, tiems kuriems tokie sandoriai būtų nesuprantami. Tad reikdavo skirti ypatingą dėmesį, kad taip neatsitiktų. Tai nusižengiama moralei, tiesiog pigus pataikavimas dėl savo gerovės. Ilgame savo verslo gyvavime jis turėjo daugybę kartų sumeluoti, apsimetinėti, būti žmogumi be doros, be moralės. Tik reikia tikėtis, kad žmogus supras padaręs blogybes ir kada nors ims gyventi kitaip.

Peteris savo klaidas ir dvasinius nuosmukius taip pat suprato. O gal gyvenimas be moralės ėmė slėgti? Ne, tiesiog jis kaip menininkas norėjo būti laisvas ne tik vaizduotėmis, idėjomis, bet ir dora, vadinti save moraliu žmogum, menininku: „Aš gyvenau tuščiąja eiga, visas gyvenimas prabėgo tuščiąja eiga“ (146 psl.). Kai įvyksta atsivertimas į kitą gyvenimą, pastebimi visai kiti dalykai, atsiranda dvasinis suvokimas, materialumas ne toks reikšmingas: „Nusprendžiau pamėginti likusią gyvenimo dalį nugyventi kaip padorus žmogus“ (179 psl.). Tokie žmogaus pokyčiai dažniausiai yra susiję su kokiu nors svarbiu gyvenimo įvykiu, taip Peterio gyvenime ir atsitiko, jį pakeitė gyvenimo kelyje palikti pėdsakai (šiuo atveju jo dukters atsiradimas, kurios jis neaugino, tai buvo dar vienas amoralus gyvenimo atvejis, jo ir dukters motinos klaida, klaida atimti iš dukters tėvą.).

Svarbu, kad gyvenimas priverstų atsitokėti ir pamatyti, kur esi suklupęs. Šiame romane menininkas suprato, kur buvo paslydęs, jis įvertino situaciją. Tada visas gyvenimas apverčiamas, kaip smėlio laikrodis, taip atsitiko ir Peteriui, jis atsisakė visko, kas buvo gyvenimo variklis, pagrindas: „Galiu prie kompiuterio priklijuoti lapelį ir užrašyti, kad tai priklauso visiems pasaulio rašytojams. Prašom naudotis, galėčiau užrašyti, čia viskas už dyką. <…> Bet aš persigalvojau. Ant geltono lapelio užrašau Beatai ir prilipdau jį prie kompiuterio. Pats neturiu kitų norų, tik būti paprastu žmogumi“ (198 psl.).

Taip baigiant rašyti šį darbą norėtųsi iškelti klausimą, kaip R. Tamošaitis savo pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ („Metai“ 2005, Nr.10, psl.100): „Kas pažangiau pinigai ar idėjos?“, jei, kaip jis sako, atsakyti sokratiškai, tai svarbu abu, bet sprendžiant iš romano, pastebime, kad žmogus, be jokios abejonės menininkas taip pat, turi turėti moralę ir atsakomybę. Šiame romane jo kaip menininko moralė buvo nustumta į šoną, o atsakomybę jautė tik tiek, kiek jam buvo naudinga. Svarbu neprarasti suvokimo, kas gyvenime moralu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose:

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)

Fridrichas Nyčė (1844-1900) meną laikė pagrindine jėga, kuri padeda žmogui įveikti pasaulio susvetimėjimą ir įprasminti savo egzistenciją. Jo požiūriu, ne moralė, o menas iškeliamas kaip tikroji žmogaus metafizinė veikla. Nyčė pripažįsta tik Dievą-menininką, kuris yra visiškai patikimas ir neturi nieko bendra su morale. Nyčė teigia, kad moralės negalima ir nereikia išteisinti, nes ji varžo žmogaus gyvenimą, o tikroji būtis, taip pat ir menas, slypi ,,anapus gėrio ir blogio“.

Atskira tema galėtų būti apie sovietmečiu kūrusių ir šlovę pasiekusių rašytojų moralinę atsakomybę, apie to meto menininkų „nuodėmes“– socialinių užsakymų vykdymą, partinį angažavimąsi, prisitaikymą prie vyraujančios ideologijos bei politinės sistemos, tikrovės lakavimą, chameleoniškumą ir t.t. Ne vienas smarkesnis literatūros kritikas, istorikas, jau nekalbant apie nepriklausomoje Lietuvoje sublizgėjusius postmodernistus, vyresniąją poetų, prozininkų kartą, sovietmečiu pelniusią ir skaitytojų, ir partijos prielankumą, yra „nurašę“. Žinomi ir tokie atvejai, kai ignoruojama ir visa Rašytojų sąjunga, atsisakant stoti į ją, kadangi ji esą turinti ilgą konformistinį šleifą, jos gretose esą daug „buvusiųjų“ su negarbingomis biografijomis ir panašiai. Niekas kitas, tik Laikas atliks savo vaidmenį ir galbūt kritiškas požiūris į tuos rašytojus, kurių brandžiausias kūrybos tarpsnis skleidėsi sovietmečiu, sušvelnės. Atsiras aiškesnis supratimas, kad nuo savojo laiko neįmanoma pabėgti, kad vienaip ar kitaip jis veikia rašančiojo plunksną, diktuoja temas, formuoja stilių, kad konformizmas turi daug atspalvių, o pasakotojas ar lyrinis subjektas – daug kaukių, kurios ne visos priskirtinos „grynojo meno“ sferai. Bus suvokta, kad ir šiandieninėje, laisvoje, Lietuvoje subrendę rašytojai yra „nuodėmingi“ (turima omenyje ir kompromisai su sąžine, ir sandėriai su valdžia, pataikavimas rinkai, madoms, ir pan.). Taigi konformizmas yra bendralaikis reiškinys, jo negalima tapatinti tik su viena kuria politine bei visuomenine santvarka. Retrospektyviai žvelgiant, svarbu tai, kur ir kada rašytojas buvo paslydęs, suklupęs, bet dar svarbiau, kada jis savo suklupimą suprato ir kaip jį įvertino.

Visais laikais svarbus ir materialinis faktorius. Stokojančius savikritiškumo jis verčia derinti meninę sėkmę su finansine, talentą su reklama bei komercija, o blogiausiu atveju – su parsidavėlišku tarnavimu vadovaujančiai partijai arba vyraujančiai estetinei krypčiai, madingai srovei (turint omeny šių dienų bestuburį postmodernizmą). Pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ („Metai“, 2005, Nr. 10, p. 100) literatūrologas Regimantas Tamošaitis, literatūros kritikai Valdas Kukulas, Jūratė Sprindytė materialinį veiksnį regi kaip darantį įtaką ne tik šiandieninei knygų rinkai, bet ir literatūrinėms madoms, ir pačių rašytojų psichologijai. „Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas. <…> Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. <…> Apie kokį rašytojo maištą galima kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė?“ – klausia R. Tamošaitis. Jis taip pat kalbėjo apie komercinį postmoderniosios literatūros prisitaikymą prie tikrovės. Smalsu būtų panagrinėti, kuo ši savybė yra pranašesnė, palyginti su sovietinių rašytojų politiniu bei ideologiniu konformizmu? Kas pažangiau – pinigai ar idėjos? Galima būtų sokratiškai išmintingai atsakyti, kad gerai ir viena, ir kita, kol šie „kelrodžiai“ neišmuša rašytojo iš humanizmu, tolerancija, tiesos ir gėrio troškimu grįsto kūrybos kelio. Juk iš literatūros, kaip ir iš viso meno, pirmiausia laukiame estetinio grožio, būties mįslių, gyvenimo prasmės apmąstymo, pasaulio „prijaukinimo“.

Šiandien tapo madinga viską neigti, iš visko šaipytis, viską versti aukštyn kojomis. Negi menininkui jau svetimi atsakomybės, pareigos, meilės jausmai, pagaliau sudėtingas tiesos ir laisvės ieškojimo kelias? Daug ką galima įgyti, atrasti, daug kuo pasipuošti ir pasipuikuoti, bet juk negalima netekti kultūrinės ir istorinės atminties, nes tai būtų ne kas kita, kaip naujojo konformizmo atmaina. Nesunku įsivaizduoti, kuo pavirstų laisvė be atsakomybės, be pareigos ir be istorinės atminties.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose:

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (I dalis)

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines, – jas išgyventi ir išreikšti, todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta, slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė „susikerta“ su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Agresyvumo, žiaurumo, bjaurumo, amoralumo invazija meninėje kūryboje verčia mokslininkus diskutuoti apie estetinę meno prigimtį. Menininkui yra žymiai svarbiau ne kūrybos rezultatas, o pats kūrybos procesas, žaidimas, individuali vyksmo interpretacija. Šiuo metu menas yra tai, kas meno pasaulyje laikoma menu, tačiau estetikoje išlieka aktuali etinių vertybių sklaidos problema meninėje kūryboje, kuri ypač siejama su menininko atsakomybe, žmogaus estetiniu bei meniniu ugdymu.

Estetiškumo ir etiškumo, meno ir moralės vienybės idėja ypač gyvuoja Švietimo amžiaus estetikoje, Žano Žako Ruso kūryboje. Reikalaudamas iš menininko griežtos dorinės pozicijos bei atsakomybės už moralines savo kūrybos pasekmes, Ruso sutapatino menininko asmenybę ir meno kūrinį. Vėliau, XIX-XX a. estetikos istorijoje meno ir moralės santykio problema dažnai atsiremia į menininko dvasinio gyvenimo refleksijos jo kūryboje tyrinėjimus.

Neotomizmo atstovas Žakas Martenas (1882-1973) veikale „Menininko atsakomybė” rašo, kad valstybė negali spręsti apie meno kūrinio amoralumą; menas tik būdamas laisvas gali atlikti visuomeninę paskirtį. Kita vertus, jeigu amoralus literatūros kūrinys skatina veikti, tada bendruomenė gali būti priversta ginti savo etinius principus. Poetas, pasak filosofo, yra vienas su dievu, kurdamas savo likimą. Kad ir kokios būtų poeto nuodėmės, ,,savo kūrybos dėka mūsų akyse jis tampa baltas kaip sniegas“, taigi, mes negalime jo teisti, nes jis atsiskaitys tik prieš dievą.

Moralinės meno koncepcijos pradininku laikomas Imanuelis Kantas (1724-1804). Jis nepritarė tiems švietėjams, kurie, siekdami socialinio gyvenimo harmonijos, norėjo dailųjį meną paversti moraline visuomenės auklėjimo priemone. Žymiausio anglų estetizmo atstovo Oskaro Vaildo (1854-1900) kūrybos leitmotyvas – grožio ir moralės ryšiai. Jo romano ,,Doriano Grėjaus portretas“ pratarmėje rašoma, kad „Nėra moralių ar amoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos”. „<...> Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje (II dalis)
Menininko moralinės atsakomybės problema estetikoje. Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“
Meno santykis su tiesa
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Meninė individualizacija ir apibendrinimas
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė.