Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Nuo XIX a. vidurio prasideda Valančiaus epocha. Jis gimė turtingo valstiečio šeimoje ir buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje, vėliau įstojo į Varnių kunigų seminariją, tęsė mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje, kol buvo įšventintas kunigu.

Motiejus ValančiusKunigišką veiklą Motiejus Valančius pradėjo kapelionaudamas Baltarusijos mokykloje. Tarp 1834–1840 m. dirbo Kražių gimnazijos mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku, apie 1842 m. – Vilniaus dvasinėje akademijoje profesoriumi, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po 1845 metų grįžo į Žemaitiją ir darbavosi kaip Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

1850 – 1875 m. Motiejus Valančius įšventintas Žemaičių vyskupu. Nuo tada jam priklausė etninė visos Lietuvos dalis (Vilniaus ir Seinų vyskupystės). Jis turėjo didelę įtaką tarp lietuvių valstiečių, o rezidencija buvo Varniuose (tai buvo kultūrinis centras). Jau tapęs rektoriumi Valančius ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją, kurios tikslas buvęs atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Be to, Valančius rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą bei jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas ir bibliotekas. Nepaisant to, kad jį palaikė ir kiti dvasininkai, su Valančiumi buvo norėta susidoroti (Murovjovas), tačiau bijota sukelti sukilimą.

1864 m. valdžia Valančių perkėlė į Kauną, nes juo buvo nepasitikima, norėta jo veiklą kontroliuoti. Vyskupo bute slapta buvo atlikta krata (bijota viešumo ir žmonių nepasitenkinimo).

Motiejus Valančius lietuvybę suvokė kaip tikėjimą, žodį ir raštą. Jis pasižymėjo kaip literatas ir dvasininkas, tad pamokslus skaitė lietuvių kalba, reikalavo steigti mokyklas, o uždraudus spaudą, reikalavo steigti slaptas mokyklas. Rašė daug „gromatų“ (pamokslų). 1854 – 1864 m. įkūrė blaivybės sąjūdį, kurios skelbėjas pats ir buvo. Tai dorinis, religinis sąjūdis. Valančius reikalavo prieš Dievą pasirinkti blaivybę, tad daugelis katalikų įstojo į blaivybės bendrijas. Taip sumažėjo degtinės prekyba ir valdžiai sumažėjusios pajamos nepatiko. Ši problema tuo metu atrodė labai rimta, kad net Rusijoje buvo sušauktas posėdis. Valstiečiai pasijuto masiška jėga ir tai juos paruošė ateities judėjimams dėl tautinės autonomijos.

Perkėlus Valančių į Kauną, policija jį ėmė labiau sekti, net buvo baudžiamas gubernatoriaus administracijos. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, jis ėmėsi plunksnos. Taip prasidėjo intensyvus Motiejaus Valančiaus kūrybinės veiklos tarpsnis.

Buvo suplanuota išleisti laikraštį, bet prašymas liko valdžios nepasirašytas. Tada Vyskupas parašė „Žemaičių vyskupystę“, pirmą knygą po Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ji buvo išspausdinta. Joje Valančius pažymėjo įvairius faktus, surašė bažnyčios istoriją, dvasininkų biografijas, jų skaičių ir įvairias bažnytines pajamas. Tai buvo objektyvus aprašas. Šia knyga M. Valančius pasižymėjo kaip istorikas.

Kaip švietėjas ir tautos ugdytojas Valančius garsus įsteigtomis mokyklomis. Jis ne tik jas steigė, bet ir prižiūrėjo, kontroliavo, registravo mokančius skaityti. Vėliau tą patį darė slaptai įsteigtame tinkle (uždraudus spaudą). Jis mokė žemaičius ne tik skaityti knygas, bet ir melstis. Tuo metu jo parapijoje mokančių rašyti ir skaityti buvo labai didelis procentas.

Valančius turėjo savo strategiją: pirmiausia siekė išlaikyti dorą ir žodį, o veikiant slapta, pergudrauti, neiti į atvirą konfliktą. Dėl to rašė religinę, politinę publicistiką.

Dar vienas žanras, kuris priskirtinas prie Valančiaus kūrybinio palikimo, – hagiografinė proza arba šventųjų gyvenimo aprašymai.

Taip pat parašė „Patarles žemaičių“. Reikšmingiausia Valančiaus sritis, kurioje laikomas pradininku, – didaktinė proza. Prūsijoje išspausdino „Vaikų knygelę“, „Pasakojimus Palangos JuzėAntano tretininko“, „Palangos Juzę“, „Paaugusių žmonių knygelę“. Didaktinė prozos adresatas – valstietis, jo buitis. Prozos centre – valstiečio sodyba, bet geografija yra labai plati, t.y. visa Lietuva. Dėmesį sutelkė į laiko ir vietos detales. Apsakymai nepatraukia sentimentalumu, bet žymūs ištiktukais, ekspresija, komiškomis situacijomis. Stilistiškai Valančiaus kūryba artima Donelaičiui: ekspresyvus veiksmažodis, paprasta kalba. Apsakymuose jam svarbus konkretumas, sąsajos su tikromis vietomis ir dalykiškumas.

Valančius – realistinės prozos pirmtakas. Jis literatūros procese įrašomas tarp Donelaičio ir Žemaitės, tarp švietėjiškos literatūros ir realizmo. Iš švietimo pusės – blaivus racionalumas, neabejojimas gėrio, proto pergale, aiški riba tarp dviejų priešpriešų, pasireiškiantis didaktiškumas. Valančius yra ryškiausias didaktinės prozos kūrėjas.

Su lig Valančiumi baigiasi didaktizmas ir prasideda realizmas, t.y. aiški intencija ne kiek pamokyti, kiek parodyti.

Tik XIX a. pabaigoje pradeda ryškėti meninės prozos atėjimas (Žemaitė, Š. Ragana). Vyraujančiomis srovėmis galima įvardyti realizmą ir natūralizmą. Europoje tuo metu jau reiškėsi simbolizmas. Daugiau kalbama apie bendruomenės žmogų, būdingas normatyviškumas (normų laikymasis). Didaktas žino ne tik, kas turi būti, bet ir kaip turi būti pateikta. Ryškios veikėjų opozicijos – kas geras, kas blogas.

Vyraujanti prozos teksto struktūra: įžanga → įvykiai → moralas → išvada.

Išpažįstama pagarba senam protui, svarbus kelionės motyvas. Apsakymas tampa kažkas tarpinio tarp pamokslo ir pasakos. Didaktinės prozos pagrindu susiformavo vaikų literatūra. Šią prozą linkstama skirstyti į: ankstyvąją didaktinę prozą; brandžiąją didaktiką ir pereinamąją, iš kurios pereinama į realistinę prozą, o vėliau į romantinę literatūrą (XIX a. pab.).

„Palangos Juzėje“ sukaupta daug tautosakinės ir etnografinės medžiagos. Tai buities ir papročių studija. Aprašymuose yra tik išorės detalės.

Motiejus Valančius parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Jonas Biliūnas

Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 dieną Anykščiuose valstiečių šeimoje. Jis buvo Lietuvos poetas, kalbininkas ir Seinų vyskupas. Baranauskas palaidotas Seinų katedroje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje).

A. Baranauskas dirbo raštininku, buvo Varnių seminarijos auklėtinis ir Peterburgo dvasinės akademijos kunigų seminarijos auklėtinis. Tobulinosi Romos, Miuncheno universitetuose, dirbo Kauno kunigų seminarijoje, dėstytojavo dvasinėje akademijoje: dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (pamokslų sakymo meną) bei teologiją. Baranauskas buvo pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas kunigų seminarijoje. Tai sutapo ir su Motiejaus Valančiaus siekiais – lietuvinti dvasininkiją.

Baranauskas pasižymėjo kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas. Jis laikomas dialektologijos (mokslo apie tarmes) pradininku Lietuvoje. Rašė lietuvių kalbos gramatiką, bet nebaigė, sukūrė tokius dabar plačiai vartojamus terminus kaip: būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, žodynas, tarmė, sakinys, rašyba ir taisyklė.

Pasižymėjo kaip matematikas, kartais net yra vadinamas pirmuoju Lietuvos matematiku. Jį ypač domino begalybės problema, o vienas iš siekių buvęs – matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį.

A. Baranauskas pasižymėjo ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Tai paskutinis jo darbas. Jis suspėjo išversti tris penktadalius Biblijos teksto.

Tačiau Antanas Baranauskas buvo ir liko poetas. 1863 m. sukilimas sudaužė jo mūzą, pakeitė gyvenimą. Kai jis lankėsi užsienyje, jo brolius ištrėmė į Sibirą. Atsisveikindamas su poezija tuo metu parašė eilėraštį „Ko gi maudžia man širdelę“. Senatvėje prie eiliavimo sugrįžo – eiliavo religines giesmes.

Eiliuoti pradėjo anksti ir pradžioje lenkiškai net parengė rinktinę. Vėliau ėmė rašyti lietuviškai. Vienas iš įdomesnių faktų yra išlikęs ir išleistas A. Baranausko dienoraštis, rašytas nuo 18 iki 21-erių metų. Iš jo darosi aišku, kad Baranauskas buvo labai savikritiškas.

Antano Baranausko mūza buvo poetė Karolina Praniauskaitė, skatinusi jį tobulėti kaip poetą. Šių ir kitų aplinkybių dėka dvidešimt penkerius metus perkopęs poetas buvo parašęs visus reikšmingiausius savo kūrinius: keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), parašytas rytų aukštaičių anykštėnų tarme. Po kelių metų „Anykščių šilelis“ buvo išspausdintas Ivinskio kalendoriuje, kuriame Baranauskas pasirašė Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. Dainų rinkinį „Kelionė Peterburkan“ parašė atvykęs studijuoti į Peterburgą. Be šio rinkinio dar parašė „Pasikalbėjimą su Lietuva“ ir „Dievo rykštę ir malonę“. Baranausko talentą įvertino net vyskupas Motiejus Valančius, kuris Baranausko giesmes vėliau įdėjo į savo giesmių rinkinį.

„Anykščių šilelis“ buvo parašytas norint įrodyt, kad lietuvių kalba nėra prastuolių kalba ir yra tinkama kūrybai. Poemai būdingi ilgi periodai, patetiškos anaforos, kreipiniai, palyginimai, laipsniavimai, retoriniai sušukimai, kalbos žodynas. Ji laikoma žymiausiu silabinės eilėdaros kūriniu. Pateikiamos ir silabinės toninės eilėdaros užuomazgos, ypač daktilio metrai:

daktilio metrai
Atsiskleidžia kūrybinė jėga. Yra sakymo rėmai (pradžioje ir pabaigoje), aprašymuose išgyvenama ekstazė:

„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.“

„Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.“

Baranauskas laikomas metaforinės meditacijos pradininku.

Pirmoji poemos dalis lyriškesnė, o antra – proziškesnė. Nubudusio miško scena – kulminacinė: „E, kad jau dienai brėkštant…“ Pirmoje dalyje vyrauja mitinis laikas, antroje – istorinis.

„Anykščių šilelyje“ nėra siužeto, yra tik aprašymas:

„Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja,
Ėgi srove teškena upelė šventoja.
Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;
Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ėgi antys ,,pry! pry! pry!“ priskridę int liūną;
Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“
Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.“

Baranauskui, kaip ir visiems romantikams būdinga iškelti praeitį niveliuojant dabartį. Jam artimas nesugrąžinamas praeities ilgesys. Baranauskas laikomas vienas pirmųjų tautinio romantizmo kūrėjų. Poemoje buvo panaudota tautosakinė medžiaga („Eglė žalčių karalienė“, dainos, patarlės, posakiai).

Lindė Dobilas Baranauską yra pavadinęs lietuviškuoju Homeru. Jis pirmasis suformavo istorinės Lietuvos sampratą.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. M. Valančius „Palangos Juzė

Tikslai:

1. lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, atsakinėjant į klausimus;
2. mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės (pokalbis).

Metodai ir būdai:
euristinis pokalbis.

Mokymo priemonės
(pagrindinės ir papildomos):

1.    Urba K. Knygų valandos. 7 klasė, II knyga. K., 2002.

Literatūra:

1.  Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

Pamokos situacija

Praeitą pamoką mokiniai skaitė Motiejaus Valančiaus kūrinėlio „Palangos Juzė“ „Ketvirtą vakarą“ ir bandė apibūdinti teksto nuotaiką, veikėjų paveikslus.

Šią pamoką bus skaitomas „Dvyliktas vakaras“ dalimis (ištrauka iš M. Valančiaus „Palangos Juzės“) ir aiškinamos teksto kuriamos prasmės, kalbos savitumas, intertekstualumas (t.y. ką primena pasakojimas – melų pasakas).

Kitą pamoką mokiniai skaitys V. Žilinskaitės „Viso pasaulio tetos“ ir aiškinsis, kas yra veikėjo individualizavimas bei kaip kuriamas išorinis portretas.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
Įvadiniai darbai (namų darbų tikrinimas) (5 min.)
Pamokos pradžioje siūlo savanoriams paskaityti namų darbus. Mokiniai skaito, kaip atliko namų darbų užduotis.
„Šiandien toliau skaitysime Valančiaus kūrinėlį „Palangos Juzė“. Pradeda skaityti dalimis. Po kiekvienos dalies atsako į klausimus:
Kūrinio skaitymas ir pirminis suvokimas

(30 min.)

Klausia:

1. Koks šioje dalyje vaizduojamas paprotys? Kokios tai šventės sudedamoji dalis?

1. Piršlio korimas, kuris vyksta per vestuves.
Euristinis pokalbis
2. Koks šioje ištraukoje vaizduojamas laikas? Pacituokite, kaip jis nusakomas.
2. Nerealus, išgalvotas, nenumanomas: „Metuose šiuose, tuose, anuose, kada katės šunis pjovė…“.
3. Ką primena toks laiko įvardijimas? Iš ko sprendžiate, pacituokite.
3. Primena melų pasakas: „…katės šunis pjovė, zuikis būgną mušė, meška trūbą pūtė <…> šunys giedojo, gaidžiai lojo <…> barankomis snigo, vaikai per kiauras naktis nemigo…“ tik pasakose tai galimi nutikimai.
4. Apie kokį veikėją pasakojama šioje ištraukoje?
4. Apie piršlį melagį.
5. Kaip pavaizduotas jo gimimas?
5. Taip pat labai netikroviškai – gimė iš vilko, kuris baisiai persigando ir šokdamas per kelmą išspyrė vaikiuką.
6. Kokias minimas melagystes būtų galima atpažinti esant iš melų pasakų?
6. „…stogas esąs klotas su lašinių paltimis, langai deimanto, takai sus sūriais išgrįsti, lieptai ir tiltai marmuro, nuo daugybės dešrų akstis lūžtant, šuliniai su medum ir pienu prigožti, daržinės javų pripiltos, svirnais su šiaudais prikimšti, alaus ežerai, arielkos prūdai pilni ir sviesto devyni tarpai žardo prižardyti.“
7. Kaip manote, ar Zigmanto III versolas yra tikras dokumentas? Kodėl?
7. Netikras. Todėl, kad jame minimos bausmės – apgaudinėtojus šunimis žada pjudyti arba su grybų kotais užmušti, palaipinus ant stogų – kopėčias atimti –visa tai kelia labiau juoką nei baimę.
8. Kodėl jame nurodytos bausmės mums kelia juoką?
8. Bausmės neatitinka mūsų bausmės supratimo – tai labiau pagąsdinimai, juokai.
9. Koks numanomas „pelnas “ pakorus piršlį? 9. Tai ir pelnu nelabai pavadinsi, tai ir labiau juoką kelia, nei mus įtikina realumu: „ …iš makaulės bus liktarna, iš akių – spunkos, iš nosies šnipkos, iš dantų priekalai, iš liežuvio kylys, iš gerklės trūbas, iš stemplės virvė, iš pilvo būgnas, iš grobų vėdarai, dešros ir stūnos, iš šonkaulių akėčios, iš plaučių dumplės, iš rietkaulių kočėlai, iš staibukaulių patrūbočiai, iš rankų grėbliai, iš letenų kultuvės ir iš nagų guzikai.
10. Kaip baigiasi teismas? Ar jo baigtį buvo galima numanyti pačioje pradžioje? 10. Marti užmetė piršliui ant kaklo rankšluostį ir taip parodė, kad visus melus atleidžianti. (Ar tokią baigtį buvo galima numatyti – tai priklauso nuo to, ar mokiniai apie šį ritualą bent kiek nors žino – todėl galimi įvairūs atsakymai.)
11. Ar Juzė pasakodamas mums nemeluoja? Iš ko sprendžiate? 11. Sumeluoja ir Juzė. „Už tai man davė stiklo batus, sviesto brylių ir popieriaus švarką. “
Euristinė užduotis(7 min.) Išrinkite posakius, kurie tarsi atkeliavę iš melų pasakų. a) „Metuose šiuose, tuose, anuose, kada katės šunis pjovė…“.b) „…katės šunis pjovė, zuikis būgną mušė, meška trūbą pūtė <…> šunys giedojo, gaidžiai lojo <…> barankomis snigo, vaikai per kiauras naktis nemigo…“c) „… vaikiukas capt nutvėrė vilkui trumpai už uodegos ir nepaleido.d) „…stogas esąs klotas su lašinių paltimis, langai deimanto, takai sus sūriais išgrįsti, lieptai ir tiltai marmuro, nuo daugybės dešrų akstis lūžtant, šuliniai su medum ir pienu prigožti, daržinės javų pripiltos, svirnais su šiaudais prikimšti, alaus ežerai, arielkos prūdai pilni ir sviesto devyni tarpai žardo prižardyti.“

e) Pasakotojo buvimas vestuvėse, gavimas dovanų, kurios neišliko, nes buvo pasakiškos ir neatitinkančios realybės.

III. Namų darbų skyrimasDarbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.(3 min.) Išrinkite po 5 – etą neįprastų žodžių ir, naudodamiesi didžiuoju „Lietuvių kalbos žodynu“, išsiaiškinkite tų žodžių reikšmes.
Aktyviai pamokoje dalyvavę mokiniai gauna pliusiukus.

_________________________

Daugiau skaitykite:

Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Kazys Saja “Reptilija” (1 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Kazys Saja “Reptilija” (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
J. APUTIS “NESMAGU, KAD LIEKAT VIENAS” – literatūros pamoka 7 klasėje
Vytautas Petkevičius “Molio Motiejus – žmonių karalius” – 7 klasės literatūros pamoka
Vytautė Žilinskaitė “Viso pasaulio tetos” – 7 klasės literatūros pamoka

Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. M. Valančius „Palangos Juzė“

Tikslai:

1. lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, atsakinėjant į klausimus;
2. lavintis skaitymo įgūdžius;
3. mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
4. ugdytis kūrybinius gebėjimus.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės (pokalbis).
Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, kūrybinė užduotis.

Kabineto paruošimas. Pamokos pradžioje nuvaloma lenta, užrašomas autorius, kūrinio pavadinimas.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):
1.    Urba K. Knygų valandos. 7 klasė, II knyga. K., 2002.

Literatūra:
1.  Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2.  Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

Pamokos situacija

Praeitą pamoką mokiniai skaitė fantastinės literatūros kūrinį R. Bredberio „Kosmonautas“ ir bandė apibūdinti teksto nuotaiką, veikėjų paveikslus.

Šią pamoką bus skaitomas „Ketvirtas vakaras“ (ištrauka iš M. Valančiaus „Palangos Juzės“) ir analizuota kūrinėlio kalba, jos stilius, komizmas, dinamiškumas, aptarti veikėjai.

Kitą pamoką bus skaitomas „Dvyliktas vakaras“ dalimis ir aiškinamos teksto kuriamos prasmės, kalbos savitumas, intertekstualumas (t.y. ką primena pasakojimas – melų pasakas).

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
Įvadiniai darbai (15 min.)
Pamokos pradžioje mokytojas lentoje užrašo pamokos temą „Motiejus Valančius. „Palangos Juzė“.
„Prisiminkime visi, kokia kalbos dalis yra ištiktukas, ir pateikite bent po kelis pavyzdžius.“
Galėtų pasakyti, kad tai kalbos dalis, kuri nusako įvairius garsus, kartais gali pakeisti veiksmažodį. Pavyzdžiai: brakšt, pokšt, šliūkšt ir t.t.
Mokytojas lentoje užrašo kelis savo ištiktukų pavyzdžius, pvz.: pūkšt paliejo vandenį, čir čir sučirškė skambutis, keberiokšt nuo kėdės nusivertė ir t.t. ir paprašo, kad mokiniai pasakytų dar kokių žino savo pavyzdžių.
tarkšt stiklinė sudužo;tuk tuk kažkas pabeldė;

pliumpt į vandenį; ..

Kūrybinė užduotis „O dabar parašykite trumpą (5–7 sakinių) tekstuką, kuriame būtų papasakotas įvykis. Jame pavartokite kuo daugiau savo sugalvotų ištiktukų. Galimi įvairūs tekstai.
„Dabar keli mokiniai draugams paskaitys savo tekstus.“ Trejetas mokinių (savanorių) paskaito savo trumpučius rašinėlius.
Pirminis kūrinio skaitymas ir suvokimas

( 25 min.)

Mokytojas pagiria už kūrybą ir pasako, kad šiandien visi skaitys Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ ištrauką, kurios kalba tokia pat gyva ir pilna ištiktukų.
Prieš tai trumpai papasakoja apie autorių, pamini svarbiausius dalykus: „Valančius buvo Žemaičių vyskupas, skelbęs Lietuvoje blaivybę, net įsteigęs blaivybės sąjūdį savo parapijoje, taip pat daug nusipelnė literatūrai, kultūrai. Jis daug domėjosi lietuviškais papročiais, rinko tautosaką, steigė mokyklas, mokė vaikus ir suaugusius rašyti bei skaityti. Rašė kūrinėlius vaikams ir suaugusiems: „Vaikų knygelė“, „Pasakojimas Antano Tretininko“, „Paaugusių žmonių knygelė“, o svarbiausia yra apysaka „Palangos Juzė“, kurią dabar skaitysime.“
Keli mokiniai po atkarpą perskaito pirmąją ištrauką
Euristinis pokalbis
Po perskaitymo bendrais pastebėjimais aptariama apysakos ištrauka:
1. Kokią nuotaiką sukėlė ką tik skaitytas tekstas?
1. Galimi įvairūs atsakymai, pvz.: buvo linksma klausyti; užuojautą Juzai, kuris taip skaudžiai vertėsi nuo kalno ir kt.
2. Pagalvokite ir pasakykite, kas, Jūsų nuomone, tokią nuotaiką galėjo kurti? 2. Gali atsakyti, kad vaizdžiai nusakytas kiekvienas Juzei įvykęs atsitikimas; linksmumą kūrė ištiktukų gausa, kuriais taikliai buvo perteiktos veikėjo būsenos.
3. Kuo šis tekstas yra neįprastas? 3. Neilgame tekste sugebėta perteikti ir pavaizduoti daugybę nutikimų, taip pat labai daug veiksmą sustiprinančių ištiktukų, neįprasta sakinių struktūra, esama nežinomų ir dabar nevartojamų žodžių.
4. Kokius veikėjus autorius čia vaizduoja? Kaip juos apibūdina ir kaip juos skirsto? 4. Vaizduoja Juzę, ūkininką Razmą, Karitoną ir jo žmoną, ūkininką Joną.Apie teigiamus ir gerus žmones taip ir sako „geras“, „padorus“, o blogas neįvardinamas, tik iš jo kalbos taip galima suprasti.
5. Koks pasakojime minimas laikas ir kokia vieta, kurioje vyksta veiksmas? 5. Laikas netikslus, tačiau pasakoma, kad „prieš Kalėdas“. Vieta gan tiksli – Žąsino kalnas, nuo kurio Juzė nusivertė, ir Šaukėnų parapija, Žygaičių sodas.
6. Dar kartą atidžiai peržiūrėkit ištrauką.Pabandykite atpasakoti, kas joje pasakojama. (Atpasakojimas turėtų būti ne toks vaizdingas ir visai ne nuotaikingas). Kodėl Jums sunku buvo atpasakoti? 6. Todėl, kad tekste labai daug veiksmo, be to, sakiniams būdinga neįprasta žodžių tvarka
7. Ar galite bent apytiksliai suskaičiuoti, kiek ištraukoje vyksta veiksmų?Kaip tokį pasakojimą galima pavadinti, kai vienas veiksmas vyksta labai greitai po kito ir vis „stumia“ pasakojimą į priekį? 7. Pakankamai daug tokiame trumpame tekste. Toks pasakojimas vadinamas dinamišku.
III. Namų darbų skyrimas(3 min.) Namuose skiriama užduotis dar kartą peržvelgti tekstą, išrinkti sakinius, kuriuose žodžių tvarka mums neįprasta, ir parašyti, kaip mes juos pasakytumėm.
IV. Darbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.(2 min.) Neformalus vertinimas. Mokytojas pagiria aktyviai dalyvavusius mokinius.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (II pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Kazys Saja “Reptilija” (1 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Kazys Saja “Reptilija” (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
J. APUTIS “NESMAGU, KAD LIEKAT VIENAS” – literatūros pamoka 7 klasėje
Vytautas Petkevičius “Molio Motiejus – žmonių karalius” – 7 klasės literatūros pamoka
Vytautė Žilinskaitė “Viso pasaulio tetos” – 7 klasės literatūros pamoka