motyvacija | Lietuvių kalba ir literatūra

Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje

Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.

Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.

„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.

Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.

Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.

Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.

Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .

Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.

Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:

• ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;

• „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;

• „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .

Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Ugdymo tikslai ir uždaviniai

Pagal profesorių Leoną Jovaišą, bendrasis ugdymo tikslas yra padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Ugdymo procese mokytojas ir mokinys yra partneriai. Būtent ugdymo proceso metu iškyla vaiko aktyvumas ir veiklumas, saviraiškos siekiai. Tačiau neatmetamas ir ugdytojo vadovavimas ugdytiniui, jis būtinas ir neišvengiamas. Ugdytojas turėtų vadovauti taip, kad moksleivis pats sau keltų tikslus, pats protautų, mąstytų kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinės veiklos. Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška, harmoninga asmenybė.

Nuo ugdymo uždavinių kokybiško sprendimo priklauso, kaip mes pasieksime ugdymo tikslą.

Ugdymo uždavinius galimą būtų prilyginti daliniams ugdymo tikslams.

I ruožas – kūno kultūra. Šio ruožo uždaviniai:
• Higieninis lavinimas
• Ekologinis lavinimas
• Fizinis lavinimas
• Sportinis lavinimas

II ruožas – psichinis lavinimas. Uždaviniai:
• Intelekto lavinimas
• Motyvacijos tobulinimas
• Praktinio veikimo lavinimas
• Charakterio tobulinimas

III ruožas – socialinis auklėjimas. Uždaviniai:
• Drausminimas
• Darbinis auklėjimas
• Ekonominis auklėjimas
• Nacionalinis ir visuomeninis auklėjimas

IV –kultūrinis lavinimas. Uždaviniai:
• Mokslinimas
• Techninis ir technologinis lavinimas
• Meninis lavinimas
• Etinis lavinimas
V ruožas – dvasinis auklėjimas. Uždaviniai:

• Pasaulėžiūros ugdymas
• Religinis auklėjimas
• Dorovinis auklėjimas
• Estetinis auklėjimas

Savaime suprantama, kad sustruktūrinta ugdymo tikslų sistema yra teorinės analizės vaisius, bet tai neskaido ugdymo proceso į atskiras dalis. Dera suvokti, kad kiekviename pedagoginio veiksmo žingsnyje, siekiant visapusiškos asmenybės (galutinio tikslo), reikia nuolat spręsti ir gausybę ugdymo uždavinių.

Uždaviniai pagal profesorių Rajacką:
1. Protinis lavinimas (pvz.: matematika, istorija)
2. Dorinis auklėjimas (pvz.: etika, tikyba)
3. Tautinis auklėjimas (pvz.: lietuvių kalba ir literatūra)
4. Darbinis ugdymas (pvz.: darbai)
5. Fizinis lavinimas (pvz.: kūno kultūra)
6. Estetinis ugdymas (pvz.: dailė, muzika)

UGDYMO TIKSLŲ KRYPTYS

1. Idealizmas – ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją.
2. Perenializmas – ugdyti racionalią asmenybę.
3. Esencializmas – ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę.
4. Progresyvizmas – ugdyti individą, atsižvelgiant į jo interesus ir poreikius.
5. Realizmas – siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje.
6. Neotonizmas – padėti įsisąmoninti doros ir religijos idealus, padedančius ugdytiniams suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu.
7. Pragmatizmas – ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas.
8. Socialinis rekonstrukcionizmas – ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują.
9. Egzistencializmas – rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti savo individualybės savitumą.
10. Humanizmas – padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, harmoningai gyvenančiu žmogumi.

Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška (harmoninga) asmenybė.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Ugdymo proceso daugiamatiškumas
Asmenybės ugdymo sąlygos

Mokymo proceso grandys

Norint, kad žinios būtų kokybiškai perimtos, turi būti nuosekliai laikomasi kelių mokymosi etapų.

Pirmasis etapas yra parengimas. Parengimas trunka ne ilgiau kaip 3-4 minutės. Jo tikslas – pažadinti mokinių motyvaciją, sukoncentruoti jų dėmesį, parengti mokymosi stimulus. Svarbu taip mokinius nuteikti darbui, kad jie susidomėtų būsima veikla. Galima supažindinti juos su nauja pamokos tema, tikslais, medžiagos perteikimo būdu; galima leisti peržvelgti vadovėlio medžiagą (kai su nauja medžiaga mokiniai bus supažindinami pokalbio metu); galima mokiniams akcentuoti, kodėl svarbi ši tema, kur jie gyvenime panaudos žinias, kokiose veiklose ar dalykuose.

Mokytojas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, galvoja ir parenka atitinkamus metodus, juos derina prie dalyko ir prie temos, taip pat prie mokinių amžiaus. Parengimo etape galima pakartoti, kas jau yra žinoma.

Antrasis etapas – suvokimas. Tai pats trumpiausias mokymo proceso etapas, trunkantis vos keliolika sekundžių. Tuo momentu, kai kažkas pasakoma, parodoma, suvokiamas objekto visumos vaizdas (kai mokinio jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai).

Dar vėliau ateina supratimas. Kai kurie didaktai suvokimo neatskiria nuo supratimo. Supratimas – tai mokymo procesas ir rezultatas, tai ilgiausia grandis, trunkanti iki 20 minučių. Mokytojas perteikia naują medžiagą, mokiniai savarankiškai dirba. Mokytojas taiko įvairius metodus, derina kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tai, ką mokinys skaitė, prisimena 10 %, ką išgirdo – 20 %, k1 stebėjo – 30 %, ką matė ir kartu girdėjo – 50 %, ką kalbėjo ir svarstė – net 70 %, o tai, ką pats kalbėjo ir dar praktiškai atliko – apie 90 %.

Priešpaskutinis mokymo proceso etapas – įtvirtinimas. Tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jis įvyksta, kai mokinys supranta medžiagą. Įtvirtinimo etape gali būti naudojami įvairūs darbo būdai:

kartojama;
skiriamos užduotys, pratimai. Užduotys gali būti individualios, kolektyvinės ir grupinės. Kartojimas turi būti sąmoningas, o kartoti reikia visada laikantis tos pačios sekos, kuria žinios ir buvo pateiktos. Kartoti reikia tik akcentuojant pačius svarbiausius dalykus. Šiame etape susiformuoja įgūdžiai. Optimalus kartojimo laikas apie 10 minučių.

Paskutinis etapas yra mokymosi rezultatų taikymas – tai žinių taikymas praktikoje. Žinių tikrinimas galimas tik pamokos pabaigoje (apie 10 minučių). Taip pat galima pakartoti tai, ką mokiniai mokėsi per pamoką, gali būti, kad ne visi viską suprato.

Taigi, aptarus mokymo proceso grandis, pamoką galima įsivaizduoti kaip obuolį:

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymosi veiksniai
Mokymo metodai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Moralė ir jos raida

Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir moralės.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.

J. Piaget skiria dvi moralės formas:

1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.

2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.

Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:

1) Prekonvencinis moralės lygmuo.

Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtvirtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).

2) Konvencinis moralės lygmuo.

Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija” arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.

3) Pokonvencinis moralės lygmuo.

Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).

Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Įgūdžių formavimas

Įgūdžių formavimas – automatizuotas veiksmas. Pradžia, kai aš žinau, kaip atlikti, antra – kai moku, o įgūdžiai, kai aš atlieku veiksmą automatiškai. Įgūdžiai formuojasi daug kartų kartojant tą patį veiksmą. Kartojant reikia vengti klaidų, nes jos gali įsitvirtinti. Iš klaidų mokomės. Įprotis – poreikiu tapęs automatizmas.

PAMOKOS PSICHOLOGINĖ ANALIZĖ

Mokymas per pamoką dažnai apima paskaitų, diskusijų (pokalbių) ir savarankiško mokymosi metodų elementus. Per pamoką daroma mokinių apklausa – tai tokia pamokos dalis, kai mokytojas kviečia vaikus po vieną atsakyti į klausimus, iš eilės skaityti, pasakoti, ką jie yra išmokę namuose. Per apklausą paprastai vyksta trumpas mokytojo ir mokinio pasikeitimas nuomonėmis.

Galimas apklausos modelis:

1. Organizavimas: mokytojas pradeda ir baigia apklausą, nurodo jos pobūdį ir tuo sudaro klasės laikysenos kontekstą.
2. Klausinėjimas: mokytojas stengiasi gauti atsakymus.
3. Atsakinėjimas: realizuojama ta, ko mokytojas tikėjosi, kai klausinėjo.
4. Reagavimas: gautieji atsakymai koreguojami, įtvirtinami.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite: