Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas buvo atliktas vienoje Vilniaus mokykloje, 7c klasėje stebint vieną vidutiniškai besimokantį berniuką. Saugodama mokinio privatumą neviešinsiu tiriamojo vardo ir pavardės, neminėsiu mokyklos pavadinimo ir kitų svarbių detalių, kurios galėtų vienaip ar kitaip išduoti tiriamąjį asmenį. Straipsnyje mokinys bus vadinamas tiesiog X.
Atlikdama šią užduotį supratau, koks svarbus ir sudėtingas yra mokytojo darbas su mokiniais, nes kiekvienas jų yra vis kitoks, skirtingas ir individualus.
Aš manau, kad šis mano atliktas tyrimas bus reikšmingas ne tik man, bet kitiems žmonėms (dėstytojams, kurie mokys studentus – būsimus mokytojus, taip pat būsimiems ir esamiems mokytojams).
Duomenų apie mokinį rinkimas. Duomenys apie septintos klasės mokinį X buvo rinkti keliais būdais ir keliais etapais:
a) pirmuosius duomenis apie jį rinkau stebėdama jo elgesį su klasės draugais, su mokytojais (jų auklėtoja) pertraukų ir pamokų metu, per pirmąsias klasės valandėles, taip pat jam atsakinėjant;
b) stebėjau mokinio lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuviniuose atliekamas užduotis;
c) trečiasis žinių apie mokinį rinkimo būdas buvo auklėtojos pasakojimas apie jo mokymąsi ir elgesį per kitas pamokas;
d) taip pat apie mokinį X ir jo mokymąsi daug sužinojau iš dienyne turimų jo mokomųjų dalykų pažymių;
e) mokinį stebėjau vesdama kalbos ir literatūros pamokas 7c klasėje;
f) galiausiai mokiniui buvo pateikta atsakyti anketa, kurioje jis turėjo nurodyti, jo manymu, teisingus atsakymus apie klasę ir mokytojo darbą (žr. Priedą ). (Anketa pridedama).
Duomenų apie mokinį analizė.
(Duomenų analizė atlikta pagal duomenų rinkimo etapus):
a) Mokinys per pertraukas su savo draugais bendravo kaip ir kiekvienas tos klasės berniukas. Tai, ką galima spręsti iš mokinio elgesio pamokų metu – jis priklausydavo nuo to, kokia pamoka būdavo vedama: jei tai būdavo lietuvių kalbos pamoka, jis rodydavo dėmesį ir bandydavo dalyvauti pamokoje, tačiau jei pamoka būdavo literatūros, jo dėmesys būdavo sutektas tik ties kūrinio skaitymu, o analizuojant ir atsakinėjant į klausimus jis tapdavo „neišjudinamas“.
b) Išanalizavus sąsiuvinius ir susiejus jau turimas žinias apie berniuko mokymąsi, pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – jis mielai rašo rašinėlius, jei reikia, ir kontrolinius darbus (tiesiog viską, kas privalu, jei tai vyksta klasėje, nes namų darbų neruošia), tačiau daro labai daug klaidų ir kartais net visai elementarių, todėl galima sakyti, kad jis turi mokymosi spragų iš žemesniųjų klasių, kurios tikriausiai labai stipriai veikia ir dabartinį mokymosi lygį.
c) Pasak septintokų auklėtojos, berniukas nėra blogas mokinys, tačiau jam mokykloje yra nuobodu. Tam yra keletas priežasčių. Septintokas turi spragų iš pradinių klasių, taip pat yra mokomųjų dalykų, kurie jam nepatinka, be to, ir ne visi mokytojai stengiasi mokinius sudominti savo mokomuoju dalyku, ne visi padeda užpildyti mokymosi spragas. Žinoma, dažnu atveju ir mokinys nerodo pastangų mokytis.
d) Septintoką X pagal trimestrinius pažymius būtų galima priskirti prie vidutiniškai besimokančių mokinių. Jo turimų dalykų pažymiai ir praleistos pamokos matyti lentelėje:
Kaip rodo trimestriniai pažymiai, mokiniui geriausiai sekasi praktiniai dalykai (kūno kultūra, technologijos, biologija, dailė), kiek mažiau kalbos, fizika, o iš vis prasčiausiai matematika – tikslusis mokslas, iš kurio abiejuose trimestruose išeina neigiami pažymiai. Mokinio mokymuisi čia įtakos turi jo nedėmesingumas pamokų metu, be to, jam nuolat reikalingas mokytojo dėmesys, pastovi kontrolė, kad reikiamu momentu, kur esama mokymosi spragų, mokytojas galėtų paaiškinti, užrašyti, leisti jam pačiam pakartoti vieną ar kitą išaiškintą taisyklę ar pavyzdį. Iš to, ką rodo mokomųjų dalykų pažymiai, galima sakyti, kad, regis, matematikos mokytojas su šiuo mokiniu ir net su visa klase dirba labai atsainiai, nepakankamai domisi grįžtamuoju ryšiu, netinkamai ir neįdomiai veda pamokas, nes mokiniai išties nepajėgia suprasti, įsisąmoninti pateikiamas žinias. Vadinasi, šiuo atveju problema yra ne dėl mokinio kaltės, o dėl mokytojo. Visais kitais atvejais tikėtina, kad pats mokinys per mažai stengiasi suprasti vieno ar kito dalyko medžiagą.
Motyvaciją mokytis lemia ir lankomumas. Palyginus su pirmuoju semestru, pamokų nelankymas padvigubėjo ir per tris mėnesius iš viso mokinys X praleido apie 60 pamokų (per mėnesį apie 20, iš kurių daugiausia matematikos ir lietuvių kalbos). Taigi, pamokų praleidimas proporcingas dalyko pažymiui ( kuo daugiau pamokų yra praleidžiama, tuo trimestrinis pažymys žemesnis). Taip pat su nelankymu yra susijęs ir kitas veiksnys – kuo daugiau nelankyta pamokų, tuo mažiau gaunama žinių, kuo mažiau žinių gaunama – tuo mažesnė motyvacija mokytis, nes nesupratus vieno dalyko, tolimesnis darosi dar labiau nesuprantamas, ir taip kuo toliau, tuo daugiau randasi mokymosi ir žinių spragų.
e) Mokinį stebėjau vesdama pamokas, kurių metu teko ne vieną sykį prieiti prie mokinio X ir jam vis ką nors paaiškinti daugiau nei kitiems mokiniams. Akivaizdu tik viena – šio mokinio motyvacija mokytis labai daug priklauso nuo mokytojo motyvacijos įtaigiai ir įdomiai mokyti. Toje klasėje išbandžiau įvairius sudominančio mokymo būdus, taip pat derinau individualų ir grupinį darbą, ir pastebėjau, kad mokinys X labiau įsijungia į darbą, kai yra dirbama individualiai, tačiau ne bet kaip, o kai dirbama labiau su juo, kai prie jo nuolat būnama ir jam patariama, pamokoma, paaiškinama, arba kai dirbama su visa klase, bet dėmesys skiriamas būtent jam, t.y. prašoma jo paskaityti, ką nors sukurti, pasakyti teisingą atsakymą ar kt.
f) Mokiniui X buvo pateikti per klasės valandėlę klausimai, į kuriuos jis atsakė gan nuoširdžiai, nes buvo sudarytos sąlygos jam vienam aptarti jų klasėje vykstantį mokytojo darbą ir pasakyta, kad mokytojas to nežinos, todėl jokiais būdais negalės jam pakenkti, o klasės draugams apie tai taip pat bus nepranešta.
Šiame klausimyne mokinys tik į keletą klausimų tegalėjo atsakyti „visiškai sutinku“ arba „visiškai nesutinku“. Taigi, kategoriškumas jam nėra būdingas, jis labiau nuosaikus ir besirenkantis viduriuką, ar atsakymus netoli nuo jo nutolusius. Iš 17 pateiktų klausimų net 8 (beveik pusę) atsakė „nei sutinku, nei nesutinku“ – tai rodo jo dvejones, galbūt nepasitikėjimą savo nuomone, o taip pat, apibūdina ir jo pastangas bei darbą pamokose.
Į teiginį „Jei stengiuosi, paprastai susidoroju su klasės darbu.“ apibraukė skaičių „3“. Vadinasi, jis nėra visiškai tikras dėl to, ką veikia mokykloje, ir ne itin motyvuotai mokosi, atlieka klasės darbus (namų darbų, bent jau lietuvių kalbos ir literatūros, neruošia), lanko pamokas, arba lanko tik tų dalykų pamokas, kurie itin gerai sekasi ir patinka. Čia galima minėti ir klausimą apie mokymosi sunkumus – atsakymas vėlgi yra „3“ – jis pats nelabai gali atsakyti, ar labai sunku, ar per lengva, nes iš tiesų, kaip matėme trimestrų pažymių lentelėje, pažymiai labai svyruoja ( yra dalykų, kurie sekasi ir tikriausiai patinka, jų ir pamokas labiau lanko, ir yra mokomųjų dalykų, kurie neįdomūs, tad motyvacija juos mokytis ir sunkumas nuo to priklauso).
Atlikus tyrimą galima daryti tokias išvadas:
1. Mokinio motyvaciją mokytis lemia mokytojo motyvacija mokyti ir sudominti mokomuoju dalyku.
2. Mokinio X motyvacija mokytis labai priklauso ir nuo to, kiek mokytojas pamokos metu individualiai skiria šiam mokiniui dėmesio, ir kiek jis su juo dirba aiškindamas bei padėdamas suvokti išdėstytą medžiagą bei priminti tuos dalykus, kurių jau buvo mokytasi.
3. Mokomųjų dalykų pažymiams ir mokinio žinioms įtakos turi jo paties domėjimasis, susikaupimas pamokų metu ir aktyvumas, taip pat praleidžiamų pamokų skaičius, kuris mažina motyvaciją mokytis.
REKOMENDACIJOS MOKINIUI, IR MOKYTOJAMS.
1.Pačiam mokiniui X rekomenduočiau stengtis nepraleisti pamokų, net jei jos dėl kokių nors priežasčių nepatinka ar yra neįdomios. Taip pat, labiau pasitikėti savo jėgomis ir aktyviau dalyvauti pamokose bei po pamokų (atlikti namų darbus, aiškintis, kas yra neaišku ir pamažu užpildyti turimas spragas).
2. Mokytojams norėčiau patarti dirbti ne tik „kalvio“, bet ir „menininko“ darbą. Pamokose yra labai svarbu ne tik pateikti mokiniams žinių, bet ir visi jų pateikimų būdai, kuriais mokiniai skatinami dirbti, domėtis, kurti, aktyviai dalyvauti. Be to, reikėtų nepamiršti ir grįžtamojo ryšio – jis taip pat labai svarbus (ir ne tik kontrolinių metu, bet ir pamokose). Dirbant pamokose, derėtų nepamiršti klasės ir kiekvieno mokinio atskirai, nes juk kiekvienas jų – individualybės, o ir jų suvokimo lygiai skiriasi, todėl vieniems užtenka vieno paaiškinimo, o kitiems ir dviejų mažai.
____________________________________________________________
Priedas:
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Remiantis daugybe tyrimų nustatyta, kad tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Sensomotoriniai sugebėjimai labiausiai priklauso nuo biologinio brendimo. Vaiko pažintinei raidai labai svarbios aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų.
Mokymas 
