Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Aplankėme Šilelį, paslaugią, nuoširdžią meisterio žmoną. Tokie žmonės, kaip Adelė, artimi gamtai ir gimtosioms erdvėms, kupini susidomėjimo ir svetingumo, paprastai būna jaukiame gamtos prieglobstyje išauginti. Toks buvo ir V. Dautartas. Ir net tada, kai čia negyveno, apsilankydavo dažnai. Ir būdavo, kad atvažiuoja (ne bet kur – būtinai pas meisterį), nusiauna batus ir švysteli juos kampan, atsisėda už stalo ir ilgus vakarus praleidžia su meisteriu ir jo žmona besišnekučiuodami. Dieną, kai visur gyvenimas verda, kunkuliuoja, Rašytoją rasi tik gamtoje – čia Jis gėrisi Šilelio gamta, kraunasi kūrybinių minčių lobyną… Ne, Šilelyje Jis nerašydavo – atsisėsdavo žolėje, klausydavo, klausydavo, ką vėjas šnara, ką medžiai ošia, apsikabindavo medį – žiūrėdavo į tolių tolį, akimis pasiekdamas net Nevėžį… Aplankydavo ir kitus kaimynus – visus Jis mylėjo ir visi Jo laukdavo… Bet į Šilelį atvažiuodavo vienas – šeimos nesiveždavo – tai buvo vienintelė tikro poilsio vieta, kur Jis pasijusdavo laisvas kaip paukštis ir galėjo niekieno nevaržomas praleisti laiką, pailsėti, atgaivinti pailsusią sielą…

…Kiurksojo Dviejų brolių kalnas – dabar nėra, stovėjo suręsti mediniai kuklūs nameliukai – dabar kiti, mūriniai ir su didžiulėmis tvoromis, kad net namo stogas vos besimato, Nevėžis buvo visų šileliečių – dabar ir krantu vaikščioti pavojinga – mat pinigais pertekę naujakuriai čia atsimatavo sau patinkančią dalį upės ir tvorom užsitvėrė, o kad tikrai niekas nė neketintų ateiti – ir elektrą įjungti nepamiršta.

Taip ramu ir kartu pavojinga, kad net baugu darosi, bet mums apsilankius visgi Adelė sutiko aprodyti sraunųjį Nevėžį ir būtent alyvoms žydint maloniai pakvietė vėl užeiti į svečius – vaizdas stulbinantis, o ir visa aplinka atrodo gyvesnė, neapmirus ir pačioms maloniau būsią.
„ …gimtas kaimas net mėlynas nuo pražydusių alyvų, jei pūstelėjus vėjui už kelių varsnų kvepia…“

Šis pasakojimas ir V. Dautarto knygų puslapiai atskleidė nenuginčijamą tiesą – Šilelio gyventojai, kuriuos rašytojas savo knygose pavertė prototipais, personažais netapo, todėl išlieka viltis rasti ir tuos realius žmones, kurių iki šiol nepasisekė atpažinti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)

Vienas pagrindinių V. Dautarto kūrybos bruožų novelių romane „Senojo gluosnio pasaka“ – neišgalvoti neišgalvotų žmonių charakterio bruožai, jų buitis, elgsena, gyvenimo būdas. Du broliai ir jų kalnas – du Vlado Dautarto kūrybos akcentai – tai tikra. Tas kalnas – „gelbėjimosi valtis“ žiemos metu, kai visą kaimą ima gąsdinti plaukiantys grėsmingi ledo luitai, kai visos sodybos skęsta šaltame vandenyje, o žmonių akyse matyti išgąsčio, baimės, abejingumo kibirkštis. Kur anksčiau ant kalno sutilpdavo daugybė žmonių – dabar tos vietos nė nepastebėsime – beliko tik maža kalvelė ir viską už mus pasakanti V. Dautarto novelė „Nuo dviejų brolių kalno“. Ypač akį Vlado Dautarto novelėje „Nuo dviejų brolių kalno“ patraukia dviejų brolių – Jurgio ir Juozapo – buitis, bendravimo ypatumai, gyvenimo būdas: „Ramybe ir susiklausymu apgaubta brolių Jurgio ir Juozapo Vilučių sodyba. Abu jie taikiai, niekuomet nesipykdami šeimininkauja dvylikos hektarų ūkyje, dalindamiesi viską pusiau, nors vyresnysis, Jurgis, vedęs ir turi vaikų, o Juozapas senberniu liko. Vilučiai turi visko, ko jiems reikia, nieko iš kitų neprašo ir kitiems neduoda. Kaimas sau – jie sau,“  – taip rašytojas įvardina du brolius – Adomą ir Igną.

Ne tokios ryškios, bet visiems reikalingos asmenybės – Morta ir Povilas Kuriai – Šilelio meisteris Kostas ir jo darbšti žmona Adelė. „Į jo gražiai sutvarkytą sodybą, į jo malūną – dirbtuvę, stovinčią ant upės skardžio, visi kelią gerai žino. Lygiai kaip ir jo staigų būdą – su meistru reikia mokėti rasti kalbą, nes ne kiekvieno užsakymą priima, ne su kiekvienu leidžiasi į šnekas. Užtat daug kas su jo žmona Morta tariasi, per jos gerą širdį prie meisterio priartėja…“ Dar ir dabar Kosto žmona, jau būdama brandaus amžiaus, mielai prisimena seniai praėjusias dienas ir su nuoširdžiu džiaugsmu pasakoja apie Šilelį ir apie neatpažįstamai pakitusias jo vietas.

besikeicianti-silelio-gyvenvieteViskas pasikeitė, atrodo, kad Šilelis visada buvo toks, koks dabar yra, sunku įsivaizduoti ir tuos žmones, juos anksčiau supusią aplinką, keista skaityti Vlado Dautarto knygas, kai negali patikėti tuo, kas parašyta, kai viso to nematei…

Bet ne viskas liko baltuose knygų puslapiuose ar tolimoje praeityje – šiomis dienomis dar sužibo viltis viską sužinoti gyvai, pajusti praėjusių dienų dvasią, kuri vis dar gyva meisterio žmonos Adelės atsiminimuose ir širdyje. Šileliui liko ištikima iki šių dienų: Ji „laikosi Šilelio“, o gamta – Jos, nors daug kas metams bėgant pasikeitė – Šilelis tas pats, bet jau nebe toks, ir medžiai tie patys, bet ne tokie, ir žmonės kiti, jau nebe tie, nors ir yra tų pačių.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)