Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)

Tarp nuotykinės literatūros kūrėjų negalima nepaminėti ir vokiečių rašytojo Karlo Majaus (1842 – 1912 m.). Tai vienas produktyviausių nuotykių srities literatų, kurio kūriniai Vokietijoje dešimtmečiais buvo labiausiai skaitomi. Paauglių lektūroje šis autorius yra gerai žinomas kaip romano „Vinetu“ autorius. Tai knyga apie indėnus. Per savo visą gyvenimą Karlas Majus yra parašęs 595 kūrinius. Sakoma, kad juose aprašęs vietoves nė sykio juose nebuvęs. Jis taip tikroviškai įsivaizdavo kiekvieną kraštą, miestą, kad atrodo viskas labai realu. Karlas Majus neprasilenkė nei su geografija, nei su istorija.

Prie nuotykinės literatūros kūrėjų priskiriamas anglų rašytojas Henris Raideris Hagardas (Haggard, Henry Rider), gyvenęs 1856 – 1925 metais. Per gyvenimą sukūrė apie 50 nuotykinės prozos knygų, kurios išliko populiarios tarp paauglių.  Visų knygų pagrindas – autoriaus patirtis; jis visą gyvenimą daug keliavo, yra gyvenęs net Pietų Afrikoje. Geriausiais kūriniais laikytinos knygos „Karaliaus Saliamono kasyklos“ (1885 m.) ir „Montesumos duktė“ (1893 m.). Hagardas romanuose puikiai vaizduoja egzotiškus kraštus, tačiau gilesnės veikėjų charakteristikos stokoja. Nepaisant to, romanai traukia ryškiai plėtojamais siužetais, kompozicija bei intrigos elementais.

Luji Andre Busenaras (1847 – 1910 m.). Pagrindinis jo išsilavinimas – gydytojas, dirbęs Afrikoje, Amerikoje, Australijoj, tačiau yra gerai žinomas ir kaip rašytojas garsiaisiais romanais „Deimantų grobikai“, kuriame atkuriamas Afrikos koloritas, rodoma sunki vietinių buitis, taip pat „Kapitonas pramuštgalvis“, kuriame vaizduojamas būrų išsivadavimo momentai. Čia herojus  – paauglys, kuris Paryžiuje suvienija savo komandą ir keliauja padėti būrams. Kapitonas žavi savo drąsa, sugebėjimu išsisukti iš kebliausių situacijų. Romano veiksmą stumia ne tik nuotykiai, bet ir asmeninio keršto motyvai. Romane vyrauja riteriškumo idėja.

Kaip ir visiems, taip ir šiam nuotykiniam romanui būdingi dinamiško siužeto momentai, o pagrindinio veikėjo paveikslas yra nuolat idealizuojamas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)

Nuotykių literatūra susiformavo XIX a. ir yra artimai susijusi su istorinio romano poetika, tik čia pirmame plane yra pramanytas siužetas, svarbiausia nuotykiai, todėl dažniausiai apsieinama be istorinių aplinkybių.

Nuotykinės literatūros įvaizdį formavo Tomas Main Ridas (1818 –1883 m.) – populiarus anglų prozininkas. Jis buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Geriausiai žinomi Tomo Main Rido romanai yra „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir „Baltasis vadas“.

Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis – paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Romanų pabaigoje ryškėja personažų santykiai, meilės atomazga, pabaigos visada laimingos, tarsi pasakų.

Robertas Luisas Stivensonas (1850 – 1894 m.) škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, kuris itin domėjosi Valterio Skoto kūryba. R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau, nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla – kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Jo kūryba gausi žanrų prasme: kūrė eilėraščius, rašė kelionių knygas, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus.

Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams. Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas – tai 12 – 13 metų berniukas. Romano centre – saloje paslėptas lobis, o herojus  – 12 metų Džimas Hokinsas – sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą – bendradarbiavimą su piratais. Palaipsniui kuriamos konfliktinės situacijos, lobis įgauna simbolinę prasmę.

Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris – Džimo mama. Spalvingiausias veikėjas piratas, laivo virėjas – veidmainis, klastūnas Ilgasis Džonas Silveris.

„Lobių sala“ žavi puikia stilistika, o vienas patraukliausių bruožų – didaktikos nebuvimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)

Panašiu laiku į literatūrą atėjo dar vienas rašytojas, italų kalbos ir istorijos dėstytojas, romanų ciklo apie Romos imperiją autorius Rafaelis Džovanjolis (Raffaello Giovagnoli, 1838–1915), kurio pasirodymą lėmė Italijos istorinė situacija. Jis dalyvavo kovose už laisvę, o visas idėjas realizavo romanuose. Garsiausias romanas – „Spartakas“. Džovanjolis puikiai išmanė istorinius šaltinius, todėl vaizdavo istoriškai tikras asmenybes. Romano veiksmą perkėlė į I a. pr. m. e. Kūrinio populiarumą lėmė pagrindinio herojaus Spartako paveikslas, kuris tapo tarsi laisvės simbolis.

Etelė Lilijana Voinič – anglų rašytoja 1897 metais išleidus romaną „Gylys“ prisidėjo prie istorinės nuotykinės literatūros raidos. Romane vaizduojami Italijos istorijos epizodai, minimi tikri faktai, veikia pramanytos asmenybės. Voinič romane sukūrė apibendrinantį kovotojo paveikslą, kur istorinė situacija yra tik fonas. Daugiau vietos užima psichologiškai įtaigių aplinkybių bei charakterių vaizdavimas. Vidinis dramatizmas romane sustiprintas meilės linija, o pagrindinė romano dilema – jausmų ir principų sankirta. Išryškinama tikrovės ir idealo nesantarvė, akcentuojami tautiškumo momentai, tačiau istorinis koloritas išblukęs.

XIX a. sukurtas savitas istorinio romano tipas. Rašytojams rūpėjo ne apmąstyti istoriją, ne moksliškai įprasminti, o atkurti ir atgaivinti ją. Remdamiesi tam tikrais faktais jie restauravo istorinį laiką ir kūrė dinamiškus siužetus, kuriuose herojus grupavo į teigiamus ir neigiamus be jokių gilesnių psichologinių niuansų. Dominavo dramatizmas ir jausmų įtampa.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)

Valterio Skoto pavyzdžiu sekė ir žymus prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma – Dumas Davy de la Pailleterie – (1802 – 1870 m.). Jis savo romanuose nuo istorinio autentiškumo nutolo labiau, nei Valteris Skotas, su istorija elgėsi daug laisviau. Nors ja domėjosi, bet nekentė. Jam istorija tebuvo „tik vinis, ant kurios kabina paveikslus.“. Nepaisant to, Diuma kūrė intriguojančius siužetus ir meistriškus dialogus.

Garsiausi trys romanai: „ Trys muškietininkai“ (1844 m.), „Karalienė Margo“ (1844 m.), „Grafas Montekristas“ (1844 m.).

A. Diuma romanai dar yra vadinami istoriniais – avantiūriniais, nes juose įvykiai klostosi atsitiktinumo dėka. Juose veikia istorinės asmenybės, bet svarbiausią vaidmenį vaidina antraeiliai, istorijai beveik nežinomi herojai, kurių tikrumu abejojama. Kaip tik čia ir slypi visa romanų tėkmė.

Romano „Trys muškietininkai“ šaltinis – tai kapitono Dartanjano užrašai. Romano herojai – tai romantinės asmenybės – išdidžios, bet draugiškos ir ištikimos. Svarbu minėti tai, kad gausu meilės trikampių. A. Diuma romantinį pradą pavertė pagrindiniu dalyku istoriniame romane ir taip susiaurino šio tipo romano erdvę.

Viktoro Hugo (1802 – 1885 m.) romanas „Vargdieniai“ (1862 m.) taip pat charakterizuojamas kaip istorinis – socialinis romanas. Gėrio ir blogio romantinis polėkis romane ryškėja per veikėjų paveikslus. Vaikams skaityti siūlomos tik kai kurios šio romano ištraukos.

Istorinio romano raidai svarbus Amerikiečių rašytojas, istorikas, kritikas Džeimsas Kuperis (1789 – 1851 m.). Valterio Skoto pavyzdžiu parašė pirmuosius istorinius romanus ir pirmuosius kelionių romanus JAV literatūroje. Juose vaizdavo indėnų kovas už nepriklausomybę. Ypač populiari pentalogija „Apie odinę kojinę“, į kurią sudėti penki romanai: „Pionieriai“ (1823 m.), „Prerijos“, „Pėdsekys“, „Medžiotojas“ ir „Paskutinis mohikanas“. Visi šio autoriaus kūriniai patrauklūs dėl vaizduojamų egzotiškų pasaulių, turinio ir spalvingų gamtos aprašymų, kurie derinami su dinamiškais įvykiais. Svarbiausi romanų bruožai – dramatizmas ir poetiškumas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos