Gajus Petronijus

Gajus Petronijus (arba Petronijus Arbitras) – I amžiaus romėnų prozininkas, rašytojas, aukštuomenės atstovas, Nerono draugas ir bendražygis, spėjama, ir romano „Satyrikonas“ autorius.

Gajus Petronijus gimė kilmingoje šeimoje, valdė vieną provincijų, tarnavo konsulu, buvo Nerono patarėjas, teisėjas, išradingas puotų organizatorius. 62 metais Petronijus užėmė konsulo pareigas, o vėliau perėjo į senatorių sluoksnį, kol 66 metais Neronas apkaltino SatyrikonasPetronijų sąmokslu ir privertė jį nusižudyti.

Petronijus geriausiai žinomas kaip kūrinio „Satyrikonas“ autorius. Romano tekstas datuojamas Nerono laikų Roma. „Satyrikonas“ nevisiškai išlikęs, tačiau manoma, kad jį sudarė 20 knygų. Iki šių dienų išlikusios tik 15 ir 16 dalių ištraukos – tai Trimalchiono puota. Trimalchionas – tai iš vergijos paleistas vergas. Šiuo paveikslu autorius atspindėjo visuomeninę žmonių padėtį.

Mokslininkai ištraukas skirsto į tris dalis: a) įvykiai prieš puotą; b) puota; c) įvykiai po jos. Romanas sukurtas menifinės satyros forma – poezija tekste kaitaliojasi su proza. Petronijaus satyra tekste perauga į buitinį žemojo stiliaus satyrinį romaną, kuriame demonstruojamas įvairių socialinių sluoksnių gyvenimas. Jo veikėjai daugiausia valkatos (Enholpijus, Askėltas, Kitonas), kurie bastosi po visą Italiją ir patirią nuotykių. Romano pagrindą sudaro Enholpijaus klajonės, kurį persekioja vaisingumo dievas. Į patiriamus nuotykius įpinami erotiniai įvykiai.

Romane gausu intarpinių novelių, kurios demonstruoja visuomenės nuosmukį, sąmoningai tirština spalvas. Veikėjų charakterius atitinka vaizdinga jų kalba. Tai leidžia susidaryti nuomonei apie lotynų kalbos ypatumus. Romanas pasižymi neįkyriu pasakojimo stiliumi, nėra moralizavimų, tačiau atspindimi papročiai, socialinės visuomenės ydos. Kūrinys išsiskiria taikliu humoru, netradiciniais herojų paveikslais.

Tyrinėtojai Petronijų laiko „Odisėjo“ sekėju.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Salustijus Krispas
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Romėnų literatūra, kaip ir visa kultūra, pavadinimą gavo iš Romos miesto. Ji kūrėsi apie III a. pr. m. e. Romėnų literatūra skirstoma į tris periodus:

1. Archajinis literatūros periodas (III – II a. pr. Kr.)
2. Klasikinio laikotarpio literatūra (80 m. pr. Kr. – 18 m. pr. Kr.):
a. Cicerono epocha (80 – 40 m. pr. Kr.)
b. Augusto epocha (40 – 14 m. pr. Kr.)
3. Poklasikinės literatūros periodas arba sidabro epocha (I a. po Kr. – II a. po Kr.)

Romėnų literatūra vadinama ta literatūra, kuri parašyta lotynų kalba ir kuriai būdinga graikų literatūros įtaka.

ARCHAJINIO LAIKOTARPIO LITERATŪRA

Romėnų literatūros pradininku laikomas graikas, iš pradžių buvęs vergas, paskui dėl savo gabumų tapęs atleistinis, Livijus Andronikas (miręs apie 204 pr. Kr.). Nuo jo iki Cicerono tęsėsi archajinis laikotarpis. Veikiant graikų literatūrai, formavosi archajinio laikotarpio romėnų literatūros žanrai, buvo kuriami epai, tragedijos bei komedijos, tuo metu padėti retorikos pagrindai.

Romos valstybei buvo reikalingi išsimokslinę graikai, galintys plėtoti kultūrą ir mokyti jaunąją kartą. Tam be abejo buvo reikalingi rašytiniai veikalai lotynų kalba. Tada Livijus Andronikas išvertė „Odisėją“ (saturniko metru), iš pradžių mokyklose skaitytą kaip vadovėlį. Vėliau iš graikų į lotynų kalbą perdirbinėjo tragedijas ir komedijas.

Tuo pat laikotarpiu iš graikų kalbos vertė epus ir rašė poeziją Livijaus Androniko pasekėjas romėnas Gnėjus Nevijus. Žymiausias jo kūrinys – saturninėmis eilėmis sukurta poema „Pūnų karo giesmė”. Mūsų dienas tepasiekė smukūs fragmentai.

Panašia veikla pasižymėjo ir Kvintas Enijus (239-169 pr. Kr.). Tai buvo poetas, tuo metu išsiskyręs iš visų kitų savo talentu. Pagrindinis jo darbas – istorinis epas, kurį sudaro aštuoniolika knygų, „Analai“ (metraščiai). Jo išliko vos keli šimtai eilučių. Tai buvo svarbiausias romėnų epas iki Vergilijaus „Eneidos“. „Analuose“, priešingai nei Nevijaus poemoje, pasakojimas pradedamas ne saturninėmis eilėmis, o hegzametru. Nuo Enijaus visa lotyniškoji epinė poezija pradėta eiliuoti pagal graikų eilėdaros kanonus.

Be šio epo sukūrimo Kvintas Enijus padirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, taip pat parašė kelias tragedijas romėniškais motyvais. Kvintas Enijus laikomas satūrų autoriumi. Satūra – tai eilėraščių rinkinys įvairiausiomis temomis (tačiau nieko bendra su satyra). Be visa to, jis dar rašė epigramas ir yra žinomas kaip kulinarijos vadovėlio autorius.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Pagrindinis epinio pasakojimo bruožas – istorijos, įvykių pavaizdavimas iš naratoriaus pozicijos. Čia naratorius tiesiogiai nepriklauso pavaizduotam pasauliui, jis tarsi dviejų pasaulių (fiktyvaus – meninio ir realaus) susikirtimo taške. Į istoriją ir veikėjus naratorius žvelgia iš šalies. Epiniame romane jo vaidmuo yra aktyvus: ir vaizduoja, ir vertina pasaulį. Taip išryškėja naratoriaus, kaip konkrečios asmenybės, paveikslas. Tuo tarpu vidinio monologo prozoje jis nėra tik abstrakti asmenybė, kurios funkcija yra informuoti apie personažo poelgius ir fiksuoti sąmonės tėkmę, bet nieko nevertinti. Vidiniame monologe naratoriaus vaidmuo yra minimalus – atlieka kompozicinį vaidmenį.

Lyginant epinį pasakojimą su kitais, išryškėja žodžio įtaigumo skirtumai. Personažo žodžiai visada yra subjektyvūs, sąlygiški (autorius ne būtinai mano taip pat, kaip kalba veikėjai). Sąlygiški yra ir pasakotojo bruožai – vidinio monologo prozoje jie subjektyvesni. Suobjektyvizuojamas net išorinis pasaulis. Tikra priešingybė tokiam sąlygiškumui yra naratoriaus žodžiai. Jie vidinio monologo prozoje reikalauja visiško pasitikėjimo. Pasakojime pirmu asmeniu istorijos tikrumą tartum garantuoja pasakotojo asmenybė. Epinėje prozoje kalbantysis yra tarsi apdovanotas sugebėjimu iki smulkmenų matyt kito žmogaus vidinį pasaulį. Ši savybė rodo, kad naratoriaus negalime laikyt konkrečiu žmogumi.

Visažinančio žmogaus bruožai į epinį pasakojimą ateina iš labai tolimos epinio pasakojimo tradicijos: epinių giesmių, pasakų, folkloro. Tas, kas pasakoja, remiasi kolektyvine patirtimi, sąmone, todėl tokiuose kūriniuose įvykius, gyvenimus ir jausmus fiksuoja ne individualus žmogus, o apibendrinta patirtis (pradedant „Iliada“, „Odisėja“ ir iki dabar). Epiniame pasakojime susiklosčiusi naratoriaus pozicija yra lingvistinė individualaus kalbėjimo fikcija, pagrįsta senąja epinio pasakojimo tradicija.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų.

Po Homerinis epas

Po Homerinis epas – tai visi sukurti epai po Homero “Iliados” ir “Odisėjos”.

Po Homero atsirado daugiau epų parodijų. Jos susijusios su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėm. VI – VII a. pr. Kr. Prasideda klasių kovos. Tuo metu didieji epai praranda populiarumą. Ilgas epas jau tapo neįdomus. Pradėtos kurti parodijos. Vieną iš tokių galima minėti „Varlių ir pelių karas“ – „Iliados“ parodija. Ši parodija pasakoja, kaip varlė nešė per upę pelę, bet pamatė gyvatę, todėl pelę paleido. Ji nuskendo ir dėl to kilo karas. Šioje vietoje įsikišo dievai; varlės pasikvietė į pagalbą vėžlius, kurie nukarpė pelėms uodegas ir varlės laimėjo.

Be parodijų buvo kuriamos ir ciklinės poemos. Tai poemos po Homero. Kūrinių išlikę nėra, tačiau apie jas žinoma iš šaltinių. Ciklinės poemos – epų ciklai.

Šiuo archajiniu laiku formuojasi lyrika. Tai maždaug VII – VI a. pr. Kr. Tarpinė grandis tarp epo ir lyrikos yra Hesiodas ir jo kūryba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija
Graikų poetas Hesiodas

„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija

Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data XII – XIII  a. pr. Kr. ). „Iliada“ – karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre – Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių, atsisako dalyvauti mūšiuose. Jo pyktis nuslūgsta tik žuvus draugui Patroklui. Taigi, keršydamas jis kaunasi su Hektoru ir jį nužudo – ir tai yra pagrindinė siužeto ašis.

Pagalbiniai epizodai vaizduoja kovos ir buitinę karo aplinką. „Iliados“ įvykiai trunka 51 karo dieną, tačiau pasakojimas toks detalus, kad rodosi, jog pasakojama apie visą karą iki Trojos žlugimo.

„Iliados“ pasakojimai apie žmogaus gyvenimą žemėje yra kaitaliojami su Olimpo vaizdais, t.y. ką veikia dievai. Homeras dievus vaizduoja pasidalinusius į dvi stovyklas, kurios lemia įvairius įvykius. Jie, žinoma, vyksta vienu metu, tačiau atrodo, kad vyksta vienas po kito. Toks pasakojimo išdėstymas vadinamas chronologinio nesuderinamumo dėsniu.

„Odisėja“ – tai poema, artima pasakai, pasižymi buitiškumo elementais. Joje kalbama apie įvykius, vykusius po Trojos karo, t.y. kaip Odisėjas, Itakės valdovas, grįžta namo ir bando vėl užimti vyro vietą.

„Odisėja“ pasižymi epui būdinga pradžia – kreipimusi į mūzas prašant įkvėpimo. Po kreipimosi pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą Itakėje – Odisėjo gimtinėje. Ten jo jau dvidešimt metų laukia žmona Penelopė. Ji apsupta daugybės jaunikių, kurie jai peršasi, bet ji nuolat bando nutolinti savo pasirinkimą. Odisėjo sūnus Telemachas nerimauja dėl tėvo, nori išsiaiškinti, kas jam nutiko, todėl keliauja ieškoti. Šioje pasakojimo vietoje Homeras nuoseklumo nesilaiko – pasakojimas tampa rėminės kompozicijos.

PALYGINIMAS: „Iliados“ pasakojimas sukomponuotas į vieną liniją, o „Odisėjoje“ yra dvi siužetinės linijos: 1) Odisėjo klajonės; 2) Įvykiai Itakėje. Šios siužeto linijos susikerta, kai yra žudomi jaunikiai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
Po Homerinis epas