Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)

Neilgai trukus vaikų literatūros svoris iš Prancūzijos persikėlė į Angliją ir čia net buvo įkurta speciali leidykla vaikams. Jonas Niuberis įsteigė leidyklą ir 1744 m. išleido kišeninę knygelę „Maža, nuostabi, kišeninė knygelė“.

XVIII a. literatūra išsiskiria Danielio Defo ir Dž. Svifto romanais. D. Defo (1660–1731) labiausiai žinomas kaip satyrų ir pamfletų autorius, tačiau geriausias jo kūrinys yra 1719 m.  pasirodęs romanas „Robinzonas Kruzas“. Šis romanas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, kurie tuo metu buvo aprašyti laikraštyje. „Robinzonas Kruzas“  – labiau nuotykių romanas,  nes kelionių aprašymas užima nedaug vietos, tačiau romano pobūdis „aprašomasis-pasakojamasis“. Visa likusi knygos dalis – tai Robinzono gyvenimas ištisus 28 – erius metus. Romane pasakojimas motyvuotas, o vaizdai detalūs. Rašoma pirmu asmeniu norint sudaryti  pasakojimo iš šalies vaizdą.

Dž. Sviftas (1667 -1745) – tai satyrinio talento rašytojas. 1726 m.  išleido garsųjį savo fantastinį kūrinį „Guliverio kelionės”. Nors tai romanas suaugusiems, tačiau ir vaikų literatūroje prigijo dvi šio romano dalys „Guliveris liliputų šalyje“ ir „Guliveris milžinų šalyje“. Romano sėkmės pagrindas – neįtikėtinų dalykų papasakojimas itin įtikinamai ir tikroviškai. Tikrumo iliuzija pasiekiama laikantis proporcijų ir dydžių. Prie tikrovės priartėjama ir per liliputų personažus, kurie primena anglų gyvenimą. Iš antrosios dalies „Guliveris milžinų šalyje“ skaitytojui leidžiama sužinoti apie anglų įstatymus ir papročius. Anglų literatūroj šis romanas išliko svarbus kaip XVIII a. socialinių ir politinių reiškinių knyga.

Po Dž. Svifto sutinkama dar keletas autorių, kurie yra svarbūs vaikų literatūros raidai iki XIX amžiaus. Vienas iš tokių autorių – Rudolfas Erikas Raspė (1747 -1794). Jis buvo vokiečių mokslininkas, kuris Anglijoje 1785 metais išspausdino „Barono Miunhauzeno nuotykius“.  Antrasis autorius – Gotfrydas Augustas Biurgeris (1747 – 1794). Tai audros ir veržimosi sąjūdžio rašytojas, 1786 metais išleidęs tą pačią knygą apie Miunhauzeną. Dėl knygos autorystės iki šios yra ginčijamasi, tačiau abi jos yra apie tą patį veikėją – melagį ir pagyrūną Miunhauzeną. Šių knygų kilmė folkloriška, vyrauja nuotykiai ir komizmas. Knyga – tai mechaniška savarankiškų epizodų virtinė. Veiksmo erdvė labai plati: Rusija, Turkija, Vokietija, Lietuva, žuvies pilvas ir kt. Nors autorius pasakoja savo nuotykius, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas aplinkai. Be Miunhauzeno savigyros knygoje daugiau nieko nėra. Šios knygos komizmas artimas melų pasakų komizmui.  Yra manoma, kad Miunhauzenas yra tikrai gyvenęs asmuo.

XVIII a. pradžioje šios knygos prigijo dėl egzotizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika