Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)

5. Kas yra novelės pasakotojas? Apibūdinkite jį. (2 taškai).

Tai vienas iš bendrų klausimų abiejuose testuose, kurį taip pat sudaro glaudžiai viena su kita susijusios dvi dalys. Skirtumas tik tas, kad pirmame teste prie šio klausimo skiriamas dar vienas klausimas: „Ko pasakotojas siekia pasakodamas šią istoriją. (2 taškai)“ ir papildomi 2 taškai.

Pirmiausia derėtų minėti, kokie dešimtokų pasiekimai ir išsilavinimo standartai turi būti jau pasiekti tokio amžiaus mokinių, t.y., kokie yra nurodyti „Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“: tokio amžiaus mokiniai jau turi gebėti apibūdinti „literatūros kūrinio pasakotoją“ (1), nes tą jau geba ir aštuntokai, be to, turi mokėti aptarti „svarbiausius grožinio kūrinio pavaizduoto pasaulio aspektus, pasakotojo poziciją“ (2). Aptarti pasakotojo poziciją ir siekius reikalaujama ir viename iš tekstų (J. Biliūnas „Kliudžiau“).

Turint galvoje, kad jau aštuntokas turi gebėti aptarti pasakotoją ir skirti jį nuo autoriaus netapatindamas su veikėju, kai kurie dešimtokai vis dar rašo, kad pasakotojas yra antros klasės mokinys, berniukas, norėjęs būti medžiotojas.

Taigi, mokiniai ne tik daro logikos klaidų – nes jei berniukas norėjęs, tai dabar jis jau ne berniukas, ir be to, jau nebe mokinys. Dar vienas pastebėjimas – daugelis mokinių, paklausti apie patį pasakotoją, šią dalį praleidžia ir atsakinėja, koks jis. Galima manyti, kad jiems yra sudėtinga nustatyti, iš kieno pozicijos pasakojama istorija. Be to, net ir kalbėdami apie patį pasakotoją, koks jis yra, dažniausiai taip pat nelabai suvokia, iš kieno pozicijos yra pasakojama, todėl blogai nusako jo bruožus: „Jis dar jaunas, nepatyręs, per daug pasitikintis savimi, daug nemąstantis drąsuolis.“ / iš antrojo testo: „Jam patinka mokytoja, jis į ją žiūri labai teigiamai.“ Atsakymų kokybę rodo ir abiejų testų rezultatai, suvesti į diagramas:

pasakotojasTiek tradiciniame tekste, tiek modernios literatūros, mokiniai nesugeba nustatyti pasakotojo ir tuo labiau, nemoka jo apibūdinti. Vietoj to, kad apibūdindami įvardytų, kelintu asmeniu yra kalbama ir ką tai suteikia pasakojimui, daugelis daro klaidą, ir turėdami galvoja pasakotoją kaip žmogų, apibūdina jo savybes, požiūrį į vieną ar kitą veikėją.

pasakotojo-siekiai

Kiek geresnius rezultatus galima atskleisti diagramoje „Pasakotojo siekiai“, kuriuos teko įvardyti J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“. Mokiniai kur kas geriau suprato, kodėl autorius pasirinko pasakoti būtent tokią istoriją, ir kad ja siekia ne tik pamokyti skaitytoją, bet kartu ir išsisako, išsipasakoja siekdamas palengvinti kaltės naštą. Žinoma, diagramoje matyti, kad esama pakankamai daug dešimtokų, kurie iš dviejų galimų taškų surinko vos 0,5. Tai pakankamai prasti rezultatai, kurie atspindi tokius atsakymus, kaip: „Kad kiti žmonės nedarytų tokios klaidos.“, „sugraudinti skaitytoją“ arba „Pasakotojas siekia pamokyti ir parodyti, kad negalima nė į vieną gyvą padarėlį šauti.“. Galima pastebėti, kad atsakymai nelabai atitinka dešimtokų lygį – sakiniai labai primityvūs, įžvalgos taip pat, kartais nėra logikos, painiojamos literatūros sąvokos.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Literatūros kūrinio veikėjas.

Tikslai:

1. Gilintis žinias apie veikėją literatūros kūrinyje;

2. Ugdytis kūrybinius gebėjimus;

3. Lavintis sakytinės kalbos įgūdžius atsakinėjant į klausimus;

4. Mokytis kurti aprašomojo tipo tekstus.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką mokiniai mokėsi charakterizuoti, aprašyti žmogaus išvaizdą, įvardyti aplink esančias detales, mokėsi patys kurti portreto aprašymą.

Šią pamoką mokysis apibūdinti literatūros kūrinio veikėją, nurodyti, kokiais būdais yra kuriamas jo paveikslas.

Kita pamoka bus pradėtas naujas skyrelis „Pokalbio etiketas“.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.

1. Klausiu, kas paprastai veikia literatūros kūriniuose?
2. Pasakau, kad autorius vienaip ar kitaip visada literatūros kūriniuose pristato veikėjus, t.y. žmones, gyvūnus, ar kas tik bebūtų, visi yra apibūdinami iš išorės arba iš vidaus. Tačiau išsamių portretų pasitaiko ne daug, todėl skaitytojas turi būti itin atidus.

II. Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau šiuos pamokos tikslus:

a) veikėjo paveikslas;
b) veikėjo paveikslo kūrimo būdai.

2. Mokiniams paaiškinu, kad per šią pamoką turėsime įgyvendinti visus šiuos tikslus.

III. Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Veikėjo paveikslas:

a) kaip gali būti apibūdinti veikėjai literatūros kūriniuose? (pvz.: gali būti aprašoma jų išorė arba vidus);
b) į ką dažniausiai autorius kreipia mūsų dėmesį, kai aprašo veikėją? (mokiniai gali atsakyti, kad į veikėjo išvaizdą: plaukus, akis, rankas, apsirengimą, gali aprašyti ir gyvenamąją aplinką. Autorius gali nusakyti ir veikėjo charakterį, būdo bruožus.).

2. Dalinis įtvirtinimas:

a) mokiniai skaito Bitės Vilimaitės teksto ištrauką iš vadovėlio ir bando atsakyti žodžiu į pateiktus klausimus;
b) raštu apibūdina kūrinėlio ištraukoje aprašytą motinos išvaizdą ir charakterį;
c) keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį.

3. Veikėjo paveikslo kūrimo būdai:

a) jau sakėme, kad autorius paprastai aprašo veikėjo išorę, kartais ir vidų, bet būna ir taip, kad mūsų vaizduotė sukuria veikėjo paveikslą ir be aprašymo. Kokiu būdu tai vyksta, kaip mes sužinom apie veikėjo charakterį, gyvenimo būdą?
b) pateikiu įvairių pasakojimų ištraukų (žr. Priedą Nr. 1);
c) dar kartą su mokiniais apibendrinam, kad veikėją gali charakterizuoti jo paties veiksmai, pokalbiai su kitais veikėjais, mąstymas, veikėjas gali būti stebimas kitų veikėjų akimis.

IV. Žinių įtvirtinimas.

Parašykite trumpą pasakojimą (10 sakinių) arba dialogą, kuriame veikėją apibūdintų jo paties kalba, veiksmai / pokalbis su kitu veikėju / jo mąstymas / ar viskas ryškėtų iš kitų veikėjų kalbos.

Keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį, o likusi klasės dalis įvardija pasirinktą veikėjo aprašymo būdą.

V.  Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Dar kartą pakartojame:

a) kokie galimi veikėjo paveikslai;
b) kaip be pasakotojo aprašymo dar gali būti kuriamas veikėjo paveikslas.

2. Namų darbams užduodu raštu apibūdinti savo mėgstamą personažą (literatūros kūrini, filmo, spektaklio…). Turi aprašydami atskleisti jo išvaizdos ir charakterio ypatumus.

Priedas Nr. 1

(Paties veikėjo veiksmai, kalba apie save, pokalbis su kitu veikėju)
– Irka, meldžiamoji, ne taip smarkiai, – juokės motina. – Leisk nusivilkti.
– Kad Irka taip be galo pasiilgo mamytės.
– Ką gi beveikia mano dukra? Ar sveika, ar linksma?
– Labai labai linksma, nes mamytė parvažiavo. Aš, mamyte, ir šiandien parlėkiau namo kartu su saulute – ji į savo, aš į savo. Juk Irka mandagi, mamyte? O ar tavo reikalai buvo šiandien mandagūs?

Š. Ragana. „Irkos tragedija“

(Veikėjai kitų veikėjų akimis) (Apie valstiečius, jei jie bus pradėti mokyti.)
– Tai uždavinys didesnis už mūsų jėgas. Reikia tik atminti, kas yra tie vaikai: murzini, nešukuoti, puslaukiniai… <…>
– Ar manai, kad jie bus už tai dėkingi? – paklausė dėdienė Aleksandrienė. – Iliuzijos! Pamatę, kad ponai jiems geri, jie dar labiau ims snausti prie darbo ir dar daugiau vaginėti.

Š. Ragana „Sename dvare

_________________________

Daugiau skaitykite:

Kazys Saja “Reptilija” (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
J. Aputis “Nesmagu, kad liekat vienas” – literatūros pamoka 7 klasėje
Vytautas Petkevičius “Molio Motiejus – žmonių karalius” – 7 klasės literatūros pamoka
Vytautė Žilinskaitė “Viso pasaulio tetos” – 7 klasės literatūros pamoka

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai Modernios prozos bruožai
VEIKSMAS
  • Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
  • Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
  • Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.
  • Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
  • Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.
PASAKOJIMAS
  • Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
  • Vyrauja būtasis laikas.
  • Dažnas III asmuo.
PASAKOTOJAS
  • Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
  • Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
  • Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.
  • Dažnai sutampa su veikėju.
FABULA IR SIUŽETAS Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.
  • Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
  • Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
  • Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.
VEIKĖJAI
  • Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
  • Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
  • Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
  • Paslaptingi, neatskleisti.
  • Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
  • Remiasi intuicija, nuojauta.
  • Nebėra teigiamų ir neigiamų.
  • Dažniausiai vieniši, kenčiantys.
LAIKAS
  • Cikliškas.
  • Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
  • Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.
  • Neapibrėžtas, abstraktus.
  • Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
  • Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
  • Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
  • Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
  • Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.
ERDVĖ
  • Aprašoma išsamiai.
  • Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
  • Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
  • Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).
  • Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
  • Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
  • Visiškai nepriklauso nuo laiko.
  • Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
  • Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS
  • Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
  • Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
  • Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.
  • Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
  • Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)