Sakinio intonacija

Intonacija būdinga kiekvienam sakiniui. Skirtumas tik tas, kad užrašytojo sakinio intonacija yra tarsi sustingdyta ir nematoma, o pasakyto sakinio intonacija visada yra momentinė, girdima sakymo momentu.  Užrašytą sakinį visada galima perskaityti ir tada intonacija bus.

Intonuoti sakinius padeda kontekstas. Reikia pripažinti ir kalbėtojo laisvę. Sakiniai intonuojami skyrybos ženklais, intonaciją padeda išreikšti ir prasminė sklaida. Intonacija sintaksėje – tai sakinio realizavimo priemonė. Sakinio intonacija – tai garsinių priemonių kompleksas, kuris funkcionuoja kartu su sakinio sintaksine struktūra ir reikšminiu modeliu. Sintaksinės struktūros ir reikšminio modelio atveju sakinio intonacija yra segmentinė.

Sakinio intonavimo komponentais gali būti loginis kirtis, pagrindinis ar kintamas tonas, tembras ir trukmė (tembras ir trukmė nėra itin svarbūs sintaksėje). Tembru formuojami stilistiniai ir modaliniai atvejai.

Vienas iš probleminių intonacijos komponentų yra pauzė. Pauzės skaido sakinį, padeda skirti sintagmas, reguliuoja sakinio struktūrą ir kvėpavimo taktą. Pauzės svarbios skiriant sakinio prasminius vienetus (pvz.: sakinio pabaigos pauzė). Sakinio viduje dėl pabaigos pauzės krinta pagrindinis tonas, lėtėja sakinio tempas:

„O dabar visi eisime, kur akys mato.“ – ties kableliu padaryta natūrali pauzė, kur intonacija kyla, o sakinio pabaigoje intonacija krenta.

Svarbiausia yra sakinio pabaigos pauzė ir sakinio sintagminės pauzės.

Apie pauzę reikėtų kalbėti ir tekste, kuriame skiriama teksto (pastraipos) vieneto pauzė (kitaip vadinama sintaksine pilnatimi).

Pastraipos terminas yra dvireikšmis: pastraipą mes suprantame grafiškai, nors dažnai tai atitinka teksto vienetą. Diskursas irgi gali būti suvokiamas kaip teksto vienetas, bet teksto vienetas – yra pastraipa. Pačios didžiausios pauzės būna tarp pastraipų.

Sintaksėje suprantamai intonacijai svarbiausia yra kintamasis tonas ir kirtis (sakinio žodžių kirtis). Loginis kirtis žymimas sakinio pradžioje prieš žodį vienu brūkšneliu  /  ir dviem brūkšneliais // , jei kirtis ypač pabrėžiamas.

Sakinio intonacija paprastai turi tris fazes: balso kilimo fazę sakinio pradžioje, aukščiausią balso pakilimą sakinio viduje (loginis kirtis) ir balso nuleidimą sakinio gale.

Pirma ir antra fazės dar vadinamos antikadensija, o pabaiga – kadencija.

Nuo balso pakilimo priklauso sakinio intonaciniai modeliai. Tipiškiausia sakinio intonacinė kreivė yra kylančio ir krintančio tono, kai pagrindinis kirtis yra sakinio viduryje:

pav.1Galimas loginis kirtis ir sakinio pradžioje, kai pabrėžiamas pagrindinis žodis. Tokia kreivė yra krintančioji:

pav.2Kai loginis kirtis sakinio gale – kreivė yra kylančioji:

pav.3Sakinys savo ruožtu yra ir frazė. Sakiniui būdingas dar ir toks požymis kaip aktualioji sklaida – tai išskyrimas sakinyje to, kas yra žinoma, girdėta, ir kuo sakinyje remiamasi iš teksto, ir to, kas sakinyje pranešama nauja. Būtent dėl to naujo pranešimo sakinys ir formuojamas. Aktualioji sklaida buvo nustatyta XX a. trečiame dešimtmetyje čekų kalbininko ir ji siejama ne su sakiniu, o su fraze.

Tai, kas žinoma, sena, duota, vadinama tema, o kas pranešama nauja – rema. Tema ir rema atitinkamai žymimos raidėmis „T“ ir „R“. Jos susijusios su sakinio pritaikymu tekstui, padeda išreikšti sakinio ryšius. Pagal temų ir remų kaitą skiriami du sakinių siejimo tipai – grandininis ir paralelinis sakinių siejimas.

Grandininiu ryšiu susieti sakiniai yra tvirčiau susiję, nei paraleliniu, ir grandininis sakinių sijimo būdas yra dažnesnis, nei paralelinis.

Grandininio siejimo būdo pavyzdys:

grandininis siejimas

Paralelinio siejimo būdo pavyzdys:

paralelinis siejimas

Aktualioji sklaida padeda orientuoti sakinį į aukštesnį kalbinį vienetą – į tekstą. Tik tekste visiškai išreiškiama mintis.

Pateikiu vieną iš galimų sakinio apibrėžimų: sakinys – yra viena žodžių predikatinė forma arba jos ekvivalentas, ypač gramatiniais ryšiais susietų žodžių predikatinė konstrukcija, kuri yra skirta informuoti ir skelbti sąlygiškai baigtas mintis, taip pat emocijas, jausmus, norus, ji skirta komunikacijai (žmonių bendravimui) ir išreikšta atitinkama baigtine intonacija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)

„4. Kuri novelės vieta yra užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga? (6 taškai)“.

Mokinių atsakymus nesudėtinga įvertinti, nes kiekvienai klausimo daliai skiriama po lygiai taškų – 2. Pagal atsakymus buvo sudarytos taškų diagramos, kurios rodo ne tik mokinių suvokimą, kokia įvykių seka, bet ir tam tikras tendencijas, kaip mokiniai šias įvykių sekos dalis moka išskirti nesudėtingame, tradiciniame tekste, kurių jie pakankamai daug iki 10 klasės yra analizavę, ir kaip užuomazgą, kulminaciją ir atomazga geba skirti modernistinės literatūros tekste.

Paaiškėjo įdomūs rezultatai:

veiksmo-uzuomazga

Kalbant apie tradicinius tekstus, kuriuos dešimtokai jau turi visiškai suvokti ir mokėti analizuoti, gebėti aptarti ne tik „siužeto struktūrą (ekspoziciją, užuomazgą, kulminaciją, atomazgą)“ (1) , bet ir „kūrinio kompozicijos savitumą“ (2), turi gebėti lygiai taip pat aptarti ir modernios literatūros kūrinius. Tačiau, kaip matyti pirmoje diagramoje, tradiciniame tekste užuomazgą tiksliai geba išskirti tik apie pusę klasės mokinių, o likusieji jos neatpažįsta. Kalbant apie modernistinės literatūros tekstą, situacija dar blogesnė: tik 1/3 mokinių jaučia, kur tekste yra užuomazga ir daugiau kaip pusė jos neatpažįsta, žinoma, tai nėra normalu, bet realu, kad atsakymų mažiau, lyginant su tradicine literatūra.

Atsakymai kiek kitaip pasiskirsto, kai kalbama apie kulminacinį įvykį:

kulminacija

Dešimtokai pagrindinį įvykį išskyrė pakankamai gerai, jį abiejuose tekstuose nustatė daugiau nei pusė klasės ir, galima sakyti, kad tarsi šiuo atveju daug įtakos teksto modernumas neturėjo, arba tiesiog pagrindiniai įvykiai pakankamai gerai tekstuose buvo išryškinti ir nesudarė daug problemų juos išskiriant.

Ypač stebina paskutiniosios klausimo dalies rezultatai (taškų suvestinės diagramose):

atomazga

J. Biliūno tekstas, regis, turėjo būti geriau suvoktas, nei B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“, tačiau yra priešingai. Tradicinės literatūros tekste dešimtokai visiškai nesugebėjo nustatyti novelės atomazgos, kuria buvo paskutinioji pastraipa: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime įvykis. Bet jis laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ (tas matyti ir diagramoje); ir dažnu atveju, jei atsakymas ir buvo parašytas, tai atomazga įvardyta katytės mirtis, kuri tarsi viską šioje novelėje ir išspręstų.

B. Vilimaitės tekste rezultatai mažai ką skiriasi nuo pagal J. Biliūno novelę „Kliudžiau“ sudaryto testo  rezultatų. Čia net trys iš vienuolikos atsakinėjusių mokinių atomazgą įvardijo tiksliai tą vietą, kur ji ir yra – iškyla nusisekė, todėl mokytoja užmiršo pasižiūrėti į pašto dėžutę, o kita dieną gavo laišką, tačiau likusi dauguma visgi atsakė neteisingai arba visai neatsakė. Beje, antroji diagrama ir joje matomi atsakymai labai panašūs į pirmosios klausimo dalies rezultatus analizuojant B. Vilimaitės tekstą. Apskritai, lyginant abi noveles ir abiejų testų atsakymus, galima sakyti, kad abu tekstai šiuo aspektu buvo suvokti ne per geriausiai, bet apylygiai. Taigi, dešimtokų bendrosios žinios išsilavinimo standartų nelabai atitinka.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai.

Vienas pirmųjų pastraipos terminą pavartojo Jonas Jablonskis. Jis teigia, kad pastraipa tai yra ne tik grafinė teksto išraiška, bet ir turinio vienovė, t.y., kad pastraipa turi reikšti vieną aiškią mintį.

Pastraipa– rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje.

Kiekviena pastraipa yra išdėstoma logiškai: t.y., gali būti pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką, reikšmingumą ar kt.

Jei į pastraipą žvelgtumėm iš teksto pozicijų, tada galima kalbėti apie pastraipos kompozicines dalis:

a)    pradžią
b)    dėstymą / dėstomąją dalį
c)    pabaigą

Samprotavimo teksto pastraipą, priešingai nei visas kitas, sudaro tezė, įrodymas / argumentavimas, išvada / apibendrinimas.

Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais. Todėl teigiama, kad pastraipą sudaro:

a)    teminis / pagrindinis sakinys
b)    aiškinamieji sakiniai
c)    apibendrinamasis sakinys

pastraipos stuktura

PASTRAIPOS PRADŽIA – pradžioje formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį. Dažnai pastraipos pradžia tik įveda, paruošia skaitytoją suvokti pagrindinę mintį.

PASTRAIPOS DĖSTYMAS sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai (pirmo, antro, trečio ir t.t). Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys. Jis būna labiausiai apibendrintas.

PASTRAIPOS PABAIGA: jos paskirtis apibendrinti tai, kas buvo pasakyta dėstyme.

PASTARAIPŲ TIPAI:

Pagal tai, kelios struktūrinės dalys sudaro pastraipą, yra skiriamos:

a)    uždaros, kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausiais požymis – trinariškumas. Tokios pastraipos yra savarankiškos, išėmus iš teksto, jas galima laikyti mikrotekstu.

b)    atviros struktūros pastraipos: skiriamasis požymis – galimybė pastraipą papildyti naujais dėmenimis.

Pastraipos yra skiriamos ir pagal apimtį:

a)    didžiosios, kurias sudaro daugiau nei 1 sakinys; joms būdinga trinarė kompozicija.

b)    mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys. Gali būti 3 tipų: įvadinės pastraipos (pasakoma, apie ką bus kalbama), dialogo replikų atstojamosios pastraipos (tekste paprastai įterpiamos į dialogą), jungiamosios pastraipos (nesavarankiškos, atliekančios tekste tarnybinę paskirtį; pagrindinė tema jomis neišreiškiama, o tik susiejami atskiri teksto vienetai).

PASTRAIPOS KŪRIMO PRINCIPAI.

Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką. Teminis – labiausiai apibendrinantis sakinys pastraipoje turi būti tik vienas ir toks, kad jį būtų galima pagrįsti konkrečiais dalykais; taigi ne per platus ir ne per siauras.

PVZ.:

(I) – Kadangi pavėlavau į mokyklą, buvau nuvestas pas direktorių ir nubaustas.
(+) – Negalėčiau pasigirti, kad visi mano įpročiai geri.
(O) – Ir kokių tik žmogus neturi įpročių.

(Pirmasis per siauras, nes jau viskas paaiškinta; trečiasis – per platus, nes jame nenurodoma kalbėjimo kryptis; antrasis toks, koks ir turėtų būti.)

Pastraipa turėtų būti pakankamai ilga, kad įrodytų teiginį – savo teminį sakinį, bet ir pakankamai trumpa, kad būtų įdomi.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

PASTRAIPA – lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje. Detalus planas.
Svarbiausi prozos teksto elementai

PASTRAIPA – lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje. Detalus planas.

Tema. Pastraipa.

Tikslai:

1.    gilintis žinias apie pastraipą;
2.    lavintis skirti pastraipos struktūrines dalis;
3.    mokytis kurti taisyklingos struktūros pastraipas.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas, kūrybinė užduotis.

Literatūra:

1.    Nauckūnaitė Z. Tekso komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. – V., 2002.
2.    Palubinskienė E. Pastraipa // Gimtasis žodis. 1994. Nr. 2.

Pamokos situacija

Praeitą pamoką aiškinosi, kas yra tekstas, kokie yra teksto požymiai, skaitė įvairaus pobūdžio sakinius ir kūrinius, bandė nustatyti, ar tai yra tekstai.

Šią pamoką aiškinsis, kas yra pastraipa, kas jai būdinga, kokios galimos pastraipų struktūros, mokysis kurti taisyklingos struktūros pastraipas.

Kitą pamoką aiškinsis, kokie yra teksto siejimo būdai, mokysis juos skirti tekste.

Pamokos eiga

I.    Aiškinamoji – motyvacinė dalis.

1.    Klausiu, kaip mokiniai supranta, kas yra pastraipa (Pvz.: tai yra tekstas, kuris pradedamas rašyti iš naujos eilutės.).
2.    Klausiu, kodėl mes pastraipą pradedame rašyti vis naujoje eilutėje?
3.    Mokiniai nusako, kad taip galime skirti tekste įžangą, dėstymą ir pabaigą.
4.    Klausiu, kodėl mes tekstą skirstome pastraipomis. (Galimas atsakymas, dėl to, kad kiekvienoje pastraipoje plėtojama vis nauja mintis.).

II.    Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau pagrindinius šios pamokos tikslus:

a)    pastraipos samprata;
b)    pastraipos struktūrinės dalys ir jų samprata;
c)    pastraipų tipai;
d)    pastraipos kūrimo principai.

2. Mokiniams pasakau, kad per pamoką turime įvykdyti visus šiuos tikslus.

III.     Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Pastraipos samprata:
a) aiškinu, kaip yra suprantama pastraipa kalbotyros moksle ir apskritai, kas ta pastraipa yra;
b) pateikiu teksto ištrauką ir prašau mokinių įrodyti, kad tai tikrai pastraipa (žr. Priedą Nr. 1);
c) mokiniai, remdamiesi grafine teksto išraiška ir turinio kriterijumi, įrodo, kad pateiktas tekstas yra pastraipa.

2. Dalinis įtvirtinimas.

a)    išdalinu mokiniams lapelius su vientisu tekstu, jie skaito ir bando nustatyti pastraipos mintį bei vietas, kur galbūt turėtų baigtis viena pastraipa ir prasidėti kita (žr. Priedą Nr. 2);
b)    keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį.

3.    Pastraipos struktūrinės dalys ir jų samprata:

a)    klausiu mokinių, kokia galima pastraipos sandara;
b)    aiškinu, į kokias dalis gali būti skirstoma pastraipa, kaip galima suprasti sudedamąsias dalis, kaip jas reikėtų skirti;
c)    pateikiu pavyzdį, kaip atrodytų pastraipa grafiškai (žr. Priedą Nr. 4);
d)    pateikiu pastraipų pavyzdžių ir kartu su mokiniais skirstau pastraipas dalimis (žr. Priedą Nr. 3), paaiškinu, kad būna ir netaisyklingos struktūros pastraipų;
e)    pateikiu pavyzdį, kuriame matyti pastraipos ir rašinio santykis (žr. Priedą Nr. 5).

4.    Dalinis įtvirtinimas:

a)    likusias pastraipas išdalintuose lapuose dalimis skaido savarankiškai (t.y. pradžia, dėstymas, pabaiga);
b)    keli mokiniai skaito, kaip atliko užduotį.

5.    Pastraipų tipai:

a)    klausiu, kokius mokiniai žino pastraipų tipus;
b)    aiškinu, pagal ką gali būti skirstomos pastraipos ir kokios jos gali būti (pagal struktūrą: uždaros ir atviros; pagal apimtį: didžiosios ir mažosios, o mažosios dar į įvadines, dialogo replikų atstojamąsias ir jungiamąsias).

6.    Dalinis įtvirtinimas:

a)    jau išdalintuose lapuose su tekstais mokiniai pažymi pastraipų tipus pagal apimtį
b)    keli mokiniai skaito, kaip atliko užduotį, klasė tikrinasi.

7.    Pastraipos kūrimo principai:

a)    nurodau temą ir pagrindinę mintį ir prašau mokinių sukurti neilgą pastraipą (žr. Priedą Nr. 6);
b)    keli mokiniai skaito savo pastraipą;
c)    pasakau, kokie yra pagrindiniai pastraipos kūrimo principai, kokia turi būti pradžia, kaip rašyti teminį sakinį, kaip plėtoti likusias pastraipos dalis;
d)    mokiniai pasitikrina ar intuityviais pastraipą sukūrė taip kaip reikia.

IV.     Žinių įtvirtinimas.

Mokiniams išdalinama užduotis, t.y. tekstas, kuriame sakiniais išdėstyti nenuosekliai, o mokiniai turi juos sužymėti eilės tvarka, nurodyti teminį sakinį, dėstymą ir pabaigą. (žr. Priedą Nr. 7).

V.    Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1.    Dar kartą pakartojame:

a)    kokios yra pastraipos struktūrinės dalys, kas joms būdinga;
b)    kokie yra pastraipų tipai, pagal ką gali būti skirstomi;
c)    ką svarbu žinoti, kad būtų galima sukurti taisyklingos struktūros pastraipą.

2. Namų darbams užduodama parašyti taisyklingos struktūros dėstomąją pastraipą pasirinkta tema, kurioje būtu ne mažiau kaip 6 sakiniai.

Priedas Nr. 1

Žmogus – besiugdanti būtybė. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo visų kitų būtybių. Ugdymas įdiegtas į jo prigimtį. Tas ugdymosi dáigas saviugdos pradas, daro jį itin jautrų ir imlų aplinkos poveikiams. Šie teikia jam vienokią ar kitokią informaciją, sukeliančią atitinkamas intelektines, emocines, valines reakcijas, išvedančias jį iš uždaro vidinio gyvenimo į atvirą pasauliui sistemą.

Priedas Nr. 2

Beveik visi dažnesni lietuvių kalbos prielinksniai yra daugiareikšmiai. Daugiausia reikšmių turi prielinksniai į, iš, nuo, per, su, už, kiek mažiau – ant, apie, be, dėl, pagal, prie, pro… Kiti prielinksniai yra vienareikšmiai. Jų reikšmės ryškios ir be linksnio, o junginiai su linksniu žymi tik vienokius santykius, pavyzdžiui, vietos. Tokie yra prielinksniai skersai, abipus ir pan. Dauguma daugiareikšmių prielinksnių yra senybiniai (kitaip – pirminiai), dauguma vienareikšmių – naujybiniai (kitaip – antriniai). Į senybinius ir naujybinius prielinksniai skirstomi pagal jų kilmę, atsiradimo laiką.

Priedas Nr. 3

Pranaitis tuoj viską suprato. Jis sukniubo ant žemės ir pamatė, kad apačia tvoros galima prasiskverbti į Grigaliūno kiemą. Ilgai negalvojęs, jis laimingai atsidūrė anoj pusėj ir prisiplojęs patvoriu nurėplino tolyn už kūtės, už klojimo…
Niekas nepastebėjo bėglio.
Kai buvo baigta egzekucija, Pšemickis pono Skrodskio vardu  užprašė vyresnybę pietų į dvarą. Ten pat vaitas padės išskirstyti, kur ir kiek kareivių apgyvendinti pas valstiečius. O tuo tarpu tegu kareiviukai patys pasivaikšto po kaimus ir pasiieško skanesnio kąsnelio.
Atskirtuosius ypatingam pono teismui įsakė varyti į dvarą. Prievaizdas, pulkininkas ir vachmistras juos dar kartą apžiūri. O kur dingo juodaplaukis vyras, kuris savo baisų įnagį buvo atkreipęs į patį pulkininką, o suimamas priešinosi? Be to, Pšemickis žino, kad tai Pranaitis su Balsiu atkakliausiai kurstė kaimiečius neiti lažo.
Tuojau buvo duotas aliarmas, visi kareiviai leidosi ieškoti ir gaudyti bėglio. Bet nieko nepadėjo vyresnybės įniršimas ir keiksmai. Niekas bėglio nematė, niekas nieko nežinojo. tarsi jį žemė būtų prarijusi. Kalta sargyba. Ji bus nubausta karceriu, o gal ir lazdomis.
Išvykus vyresnybei ir išvarius suimtuosius į dvarą, namiškių padedami, išvaikščiojo ir nuplaktieji. Daubaras buvo taip silpnas, kad jį beveik nešte parnešė namo ir paguldė į lovą. <…>
Prieš pietus ponas Jurkevičius pakvietė į pono Skrodskio kabinetą atvykusius vyresniuosius, prievaizdą ir vaitą posėdžio. Trumpas buvo posėdis.  Atvarytiesiems priteisė aukščiausią normą rykščių, bausmę įvykdys dvaro kotas Rubikis, dragūnams padedant. Kariuomenę po kaimus išskirstys prievaizdas, vaitas ir vachmistras. Vaitas ryt užvarys visus į darbą dvaro laukuose ir praneš ponui, kas nestos. Pabėgusius Balsį ir Pranaitį suieškoti, suimti ir pristatyti į dvarą arba atiduoti policijai. Tuo posėdis ir baigėsi.

Priedas Nr. 4

siulu-ritePriedas Nr. 5

RAŠINYS

rasinio-struktura

Priedas Nr. 6

Tema. Maisto gaminimas.
Teminis sakinys. Maistą gaminti šeimininkėms padeda daug įvairių prietaisų.

Tema. Kelionė tropikų miškais.
Teminis sakinys. Kelionė tropikų miškais buvo pavojinga.

Priedas Nr. 7

Kai buvau penkerių metų, nustėrusi žiūrėjau į Pinokį – berniuką, paverstą lėle. Matyt, intuityviai suvokiau, kad labiausiai turime bijoti to blogio, kuris gali išsiveržti iš mūsų sielos gelmių. Juk jeigu ji skraido, ką jai reiškia įskristi pas mane į kambarį… Praėjus gal metams po Pinokio, su siaubu slėpiausi už fotelio, pamačiusi skraidančią raganą. Labai bijojau, kad ir man taip neatsitiktų, todėl vis pasičiupinėdavau nosį: ar dar ne medinė? Vaikystėje mane labiausiai išgąsdindavo animaciniai filmai. O filmą apie žiaurųjį Koščėjų mačiau jau gerokai paaugusi, bet jo pykčio perkreiptas veidas dar ir šiandien man stovi akyse.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai
Svarbiausi prozos teksto elementai