Pedagogika – mokslas ar menas?

Didaktika – viena iš svarbesnių pedagogikos sričių. Tai mokslas, kuris nagrinėja teorinius mokymo ir mokymosi pagrindus. Paveikslėliu didaktiką galima būtų įsivaizduoti kaip gėlę:

gele

Bendroji didaktika yra atskirų dalykų metodikų pagrindas. Tai reiškia, kad atskiros metodikos grindžiamos bendrosios didaktikos teiginiais. Bendroji didaktika nagrinėja bendruosius mokymo ypatumus, plėtojama remiantis atskirų dalykų metodikomis. Tarp bendrosios didaktikos ir dalykų metodikos egzistuoja glaudus abipusis ryšys.

BENDROSIOS DIDAKTIKOS TURINYS

Priimtina bendrosios didaktikos turinį skirstyti į keturis blokus:

1. mokymo tikslas ir jo esmė. Tai pagrindiniai klausimai, kurie sąlygoja visas kitas didaktikoje gvildenamas problemas.
2. Mokymo principai. Tai pagrindiniai teiginiai, kurie apibūdina:

  •   mokymo dėsningumus, atsiskleidusius plėtojantis mokymo teorijai;
  •   svarbiausius reikalavimus mokymui (jie susiję su epocha, visuomenės raidos lygiu ir politine situacija).

3. Mokymo turinys – tai visa, ko yra mokoma. Tai mokymo metodų, priemonių taikymas, mokinių mokymosi bei mokymo realizavimo formų taikymas, vadovėlių problema, dalykų hierarchijos problema. Būtina išsiaiškinti, kokio išsilavinimo reikia jaunajai kartai, ir neperkrauti mokinių.
4. Mokymo organizavimas. Tai yra tai, kaip mokyti mokinius, kaip organizuoti pamoką, kad ji būtų kuo įdomesnė, kad mokiniai maksimaliai įgytų žinių per minimalų laiką.

Pedagogika – mokslas, nes turi visas mokslui būdingas struktūrines dalis:
• objektą;
• hipotezes;
• tyrimo dalyką ir metodus;
• turi teorijas ir sistemas.

Žinių mokėjimas taikyti praktikoje – jau yra menas. Taigi, pedagogika yra ir menas.

Teorijų meistriškas taikymas praktikoje pedagogiką verčia menu. Mokymo organizavimas – tai savotiška kūryba, kuriai būtinas pedagoginis pašaukimas (jis tarsi viena svarbiausia mokymo meno sąlygų). Pedagoginis pašaukimas – tai asmenybės charakterio ir motyvacinių savybių visuma, reikalinga sėkmingam pedagoginiam darbui.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Pamokos analizės planas (I dalis)
Pamokos analizės planas (II dalis)
Pamokos analizės planas (III dalis)
Mokymosi veiksniai

Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai

Pedagogika – tai auklėjimo ir mokymo mokslas. Žodis pedagogika sudarytas iš graikų kalbos žodžių paida – vaikas ir gogike – vesti, auklėti. Pedagogika – tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. Terminas imtas vartoti XVII a., o jo pradininku laikomas F. Bekonas, kuris 1623 m. pateikė naują mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, tik tuo metu ji buvo suprasta kiek kitaip (mokslininkas ją suprato kaip mokslą, kaip vadovavimą skaitymui). Tik XVIII a. pabaigoje pedagogika kaip dalykas imtas dėstyti universitetuose, juose pradėtos steigti ir pedagogikos katedros.

Imanuelis Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie auklėjimą, o vėliau ši medžiaga buvo išspausdinta leidinyje „Apie pedagogiką“ 1803 metais.

Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670 m.). Pagrindinis jo veikalas „Didžioji didaktika“ buvo parašytas 1632 m.

Pedagogikos tikslas – studijuoti žmogaus ugdymo ir ugdymosi teorines priemones, žadinant norą ieškoti individualių ugdymo strategijų, atitinkančių švietimo reformos reikalavimus.

Bendrieji pedagogikos tikslai:

1. suprasti asmenybės tapsmo unikalumą ir jo ypatumus, ypač mokykliniame amžiuje, integruojant psichologijos žinias apie asmenybės raidą;
2. mokėti įvertinti svarbiausių ugdymo veikėjų ir veiksnių ugdomąjį potencialą;
3. suprasti ugdymo proceso struktūrą, atskirų komponentų paskirtį, integralumą, subordinaciją;
4. žinoti svarbesnius pedagoginio poveikio būdus, metodus, formas ir gebėti atskirti jų lavinamąsias ir auklėjamąsias galimybes konkrečiose situacijose.

Praktiniai pedagogikos tikslai:

1. mokėti iškelti ir suformuluoti ugdomuosius tikslus pamokai ir nepamokinei veiklai;
2. mokėti parašyti auklėjamojo renginio išplėstinį planą;
3. mokėti analizuoti pamoką arba renginį ugdomuoju aspektu;
4. savarankiškai analizuoti ir interpretuoti pedagoginę literatūrą ir kitus švietimo dokumentus.

Pedagogikos objektas yra ne kas kita kaip žmogus. Žmogus yra ir kitų mokslų objektas, todėl pedagogikos objektas yra labiau žmogaus ugdymas. Žmogaus ugdymas įmanomas visą jo gyvenimą ir tai puikiai atlieka atskiros pedagogikos disciplinos:

• edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimo laikotarpį;
• familistika – šeimos pedagogika;
• andragogika – suaugusiųjų mokymas.

Edukologija tiria permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Yra siūloma edukologiją suvokti kaip saviugdos mokslą.
ugdymas
Ugdymas – plačiausia ir pastaruoju metu dažniausiai vartojama sąvoka. Ugdymas – tai visuomeninis, istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Kartu šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, taigi, jie kartu lavinami, auklėjami, lavinasi ir auklėjasi.

Visuotinai pripažįstama, kad mokymasis yra svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymas yra dvipusis procesas, jungiantis mokytojo ir mokinio veiklą. Mokytojo veikla – mokymo organizavimas ir vertinimas, o mokinio veikla – tai veikla, kuri numatyta mokymosi programose.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti, formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas mokymo metu.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių, įpročių formavimas, t.y. asmenybės ir jos vidinio pasaulio dorovingumo formavimas. Žmogus auklėjasi viso mokymo metu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogika – mokslas ar menas?
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Senoji graikų komedija: Aristofanas

Aristofanas gimė apie 445 m. pr. m. e., o mirė apie 380 m. pr. m. e. – tai žymiausias senovės graikų komedistas. Apie patį autorių daug informacijos nėra išlikusios, žinoma tik tiek, kad jis yra kilęs iš turtingos šeimos, turėjo gerą išsilavinimą, tapo gerai žinomas po to, kai 420 m. pr. m. e. Dionizo teatre jam labai pasisekė su komedija „Puotautojai“.

Aristofano komedijos pasižymi satyriškumu ir linksmumu, tačiau sunkokai suprantamos dėl jose naudojamų ano meto aktualijų. Komedijų turinys – tai gyvenamojo laikotarpio politinės, socialinės, literatūrinės ir pedagoginės problemos. Humoras šiurkštus, tekstų kalba vulgaroka – tačiau tokiu būdu autorius komedijose išjuokdavo visuomenėje gerai žinomus atėniečius už jų nedorą elgesį. Komedijose ryški autoriaus pozicija – jis pasirodo kaip taikos šalininkas, pacifistas. Vėlesnės dramos jau yra praradusios šį aštrumą, jos priartėjusios prie buitinės dramos. Yra žinoma apie 40 sukurtų komedijų, iš kurių visiškai išlikusios tėra 11.

425 m. pr. m. e. Aristofanas parašė komediją „Acharniečiai“. Tyrinėtojai šią komediją laiko itin pacifistiniu kūriniu. Dramoje veikia žemdirbys Dikeopolis (gr. Dikė – teisingumas, polis – miestas), kuris priešinasi valstybės vykdomai užsienio politikai. Jis sumano nutraukti karus su Sparta ir sudaryti taiką – ir jam tai pavyksta. Visi puotauja, linksminasi iki to momento, kol atnešamas sužeistas kareivis. Drama įsibėgėja.

424 m. pr. m. e. parašoma drama „Raiteliai“ (dar kitaip „Riteriai“) – tai politinių realijų komedija, kurioje vaizduojamas išprotėjęs senis Dėmas (Dėmas išvertus iš graikų kalbos reiškia liaudis). Jis jau seniai yra mulkinamas politikų, bet to ilgai nesuprato. Komedijos esmė ta, kad tokiu būdu Aristofanas demaskuoja politiko Kleono valdymo strategijas.

423 m. pr. m. e. sukuriama komedija „Debesys“. Joje sprendžiamos auklėjimo ir pedagoginės problemos. Komedija „Debesys“ nukreipta prieš Sofistinius auklėjimo metodus, įkūnytus Sokrato filosofijoje (ji teigia, kad įstatymai sugalvoti, tad jų nereikia laikytis. Sokratas iš tiesų nebuvo Sofistas, bet jo Aristofanas nemėgo, tad priskyrė jam šį vaidmenį). Pats autorius šia komedija labai buvo patenkintas. Joje vaizduojamas senis Strepsijadas ir jo sūnus. Senis įklimpsta į skolas, neturi pinigų joms išmokėti, bet tuo metu sužino apie vieną mokyklą, kurioje neva galima išmokti taip gerai kalbėti, kad viską bus galima įrodyti, tačiau jam mokslai nesiseka ir todėl mokintis nusiunčiamas sūnus. Sūnus Peidipidas gerokai prasimokslinęs iš tiesų išvaiko iš tėvo atėjusius skolas atsiimti asmenis, tačiau tuo viskas nesibaigia. Mokslas atsuka nugarą tėvui – Peidipidas primuša tėvą ir įrodo motinai bei kitiems, kad taip daryti galima. Įsiutęs tėvas padega „mąstyklą“ įsivelia į muštynes ir ginčą, kuris mąstytojas geresnis. Taigi, komedija suteikia žinių apie filosofijos raidą, populiarėjančią retoriką. Sofistika Aristofanui reiškė naująją ideologiją, kurios atstovu buvo pasirinktas Sokratas, nors tai ir nebuvo tiesa.

422 m. pr. m. e. Aristofanas parašė dar vieną komediją „Vapsvos“, kuri pavadinta pagal choristų kostiumus. Joje pasišaipoma iš potraukio kiekvieną ginčą spręsti teisme.

421 m. pr. m. e. išleidžiama komedija „Taika“, kuria buvo siekta paraginti valdžią sudaryti taiką su Sparta. Ir iš tiesų buvo sudaryta Nikėjo taika. Šioje Aristofano komedijoje veikia valstietis Trigajas, kuris sužino, jog žemėj vyksta karai, nes taikos deivė yra įkalinta oloje. Tada, nieko nelaukdamas, jis sėda ant mėšlavabalio ir skrenda į dangų deivės vaduoti – randa ją kartu su derlingumo deive, kurią vėliau vedą.

414 m. pr. m. e. Aristofanas sukuria „Paukščius“ – komediją, primenančią socialinę utopiją. Kūrinyje vaizduojami du atėniečiai – Peistetairas ir Euripidas – sumanę persikelti gyventi kitur, kur nėra karų, todėl nusipirkę kuosą ir varną skrenda pas Tutlį (mitinis Atėnų karalius paukštis) ir prašosi patarimo, kur galėtų įsikurti. Išeitis – tarp žemės ir dangaus įkuriama žemė, nors būtent čia yra paukščių buveinė. Paukščiai nenoriai įsileidžia atvykėlius į savo polį, apstato jį sienomis ir taip atskiria žemę nuo dangaus. Sukrunta dievai, ima badauti, nes negauna aukų iš žemės. Užduoties imasi Prometėjas: jis vyksta tartis su Peisetairu, kuris iš Prometėjo pareikalauja skeptro ir dukros. Sutartis įvyksta.

411 m. pr. m. e. komedija „Lisistrata“ pasakoja, kaip moterys nutarė nubausti kariaujančius vyrus. Moterys tikslą pasiekė – vyrai nutraukė karą.

411 m. pr. m. e. „Moterys Tesmoforijų šventėje“. Tesmoforos – moterys deivės, kurios globoja šeimą ir kuria šeimos įstatymus. Tesmoforos netgi turėjo joms skirtą šventę. Komedija nagrinėja literatūrinius klausimus, yra nukreipta prieš Euripidą ir Eugatoną – tuometinius literatus.

405 m. pr. m. e. parašoma komedija „Varlės“ (pavadinimas suteiktas pagal choristų kostiumus). Komedijoje choras pasirodo tik vieną kartą, dainuoja savo dainą, kada Dionizas laiveliu keliasi į Hadą. „Varlėse“ vaizduojamas dviejų tragikų Aischilo ir Euripido ginčas. Ši komedija yra seniausias literatūrinės kritikos pavyzdys ir yra laikoma paskutiniąja ryškia Senąja komedija.

Vėlesni Aristofano kūriniai skiriasi, leidžia kalbėti apie naują komedijų raidos etapą. Aristofanas. PlutasBlanksta satyriškumas, komiškumas, konkretumas, pasikeičia komedijos pobūdis – susilpnėja choro vaidmuo, ne taip aiškiai gvildenamos politinės problemos arba iš vis nėra aptariamos. Į komediją skverbiasi socialinės temos, randasi socialinė utopija.

388 m. pr. m. e. Aristofanas parašo komediją „Plutas“ – graikų turtų Dievas. Joje reikalaujama teisingumo, t.y. teisingo gėrybių padalijimo. Chremilas – beturtis žmogus, kuriam pavyksta išgydyti Plutą nuo aklumo, praturtėja. Pagal šį pavyzdį Aristofanas pateikia visą gyvenimo logiką – garbingi žmonės ima gyventi pasiturinčiai, o nedorėliai nuskursta. Tokioje visuomenėje lieka nereikalingi netgi dievai, tad jiems tenka taikytis prie pasikeitusių sąlygų.

Apskritai kalbant apie komedijas, tenka sakyti, kad jų kalba spalvinga ir aiški, itin užkrečiamas žaismingas juokas. Aristofanas naudojo scenos efektus – o visa tai ir yra jo kūrinių stiliaus ypatybės.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Aischilas
Sofoklis
Euripidas
Vidurinioji atikinė komedija

Moralė ir jos raida

Moralė – tai tam tikrų bendravimo taisyklių, normų ir nuostatų rinkinys. Moralė skirstoma į objektyviąją arba visuomeninę ir subjektyviąją arba individualiąją. Be valios nebūna ir  moralės.

Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tokiam vaikui nebūdinga abstrakti vidinė taisyklių sistema, kuri vadovautų jo moraliniams samprotavimams. Tik nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralės normų įgijimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus. Vaikas moralės normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo super  ego, kuris leidžia suprasti, koks jis turi būti (idealus ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Sugebėjimas išgyventi kaltės jausmą rodo, kad vaiko super ego yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir ID reikalavimus. Bihevioristinė (J.Watson ir kt.) teorija teigia, kad moralinis elgesys įgyjamas taip, kaip ir bet kuri kita reakcijų sistema: per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.

J. Piaget skiria dvi moralės formas:

1) heteronominę moralę (priverstinę, paklusimo kito autoritetui). Ši stadija būdinga 5-10 metų vaikams. Vaiko požiūris į taisykles, kaip į šventas ir nekeičiamas, priklauso nuo dviejų veiksnių, kurie riboja, varžo vaiko moralės supratimą – tai prievarta palaikomas suaugusiojo autoritetas, kuris remiasi neginčytinu požiūriu į taisykles ir į suaugusiuosius, kurie jas įgyvendina, bei kognityvinis nesubrendimas, t. p. ir vaiko egocentrizmas. Mažas vaikas mano, kad kiekvienas vaikas mąsto taip pat kaip ir jis, todėl taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę, užuot vertinęs kaip subjektyvias, kurias panorėjus galima pakeisti. Vaikas neskiria socialinių taisyklių ir todėl jis tiki nuolatiniu teisingumu, kad klaidingą veiksmą neišvengiamai seka bausmė.

2) Autonominė moralė (savarankiška). Tokia moralė būdinga 10 metų ir vyresniems vaikams. J. Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, o kartu keičiasi jo moralė. Vaikas dėl kognityvinės raidos pamažu išsilaisvindamas iš suaugusiųjų budrumo ir prievartos, bendraudamas su bendraamžiais, pereina iš heteronominės samprotavimo stadijos į autonominę. Šiam perėjimui ypač svarbi vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.

Kohlbergas irgi aprašė moralės raidos sampratą. Jis skiria šešias moralės stadijas, kurias suskirsto į tris moralinės raidos lygius:

1) Prekonvencinis moralės lygmuo.

Prekonvenciniame moralės lygmenyje moralė reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia, ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius, ar nemalonius padarinius. Vaikas prisiderina prie suaugusiųjų keliamų reikalavimų, taisyklių todėl, kad taisykles įtvmokytojasirtinantys asmenys yra stiprūs fiziškai. Prekonvenciniame lygyje skiriamos dvi stadijos: bausmės ir paklusnumo stadija (vaikui yra sudėtinga apsvarstyti ir atsižvelgti į du požiūrius. Jie priima autoriteto požiūrį kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės) ir naivaus hedonizmo ir instrumentinės orientacijos stadija (vaikas supranta, kad žmonės gali skirtingai žiūrėti į moralinę dilemą, tačiau šis supratimas iš pradžių yra labai konkretus. Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip veikiančius savo interesams).

2) Konvencinis moralės lygmuo.

Vaikas su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą, tačiau jų laikymasis nėra motyvuotas tiesioginiais jų veiksmų padariniais. Šis lygmuo skaidomas į dvi stadijas: a) „Gero berniuko – geros mergaitės orientacija” arba santarvės moralė (vaikas jau gali nujausti, ką galvoja ir jaučia kitas asmuo, ir žino, kad kitas asmuo tuo pat metu gali daryti tą patį) ir  b) socialinės tvarkos palaikymo orientaciją. Individai, esantys toje stadijoje, spręsdami apie įvykio eigą, sugeba atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo ir atsižvelgti į trečiąją perspektyvą – visuomenėje egzistuojančius įstatymus. Moralumo neberiboja tai, kas su kuo turi asmeninius ryšius.

3) Pokonvencinis moralės lygmuo.

Šiame lygmenyje individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, kuris yra priimtinas jo visuomenėje. Stengiamasi moralę apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis, kurios galiotų ir būtų taikomos visomis situacijoms ir bet kurioje visuomenėje. Pokonvencinis moralės lygmuo skirstomas į: a) socialinės sutarties, teisėtumo orientaciją (individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl jis gali įsivaizduoti alternatyvas jų socialinei tvarkai) ir b) orientavimosi į universalius etinius principus orientaciją (apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi).

Mokymasis ir išmokimas – tai procesas, per kurį individai, remdamiesi patirtimi, pakeičia savo elgesį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Pedagogo mokėjimai ir įgūdžiai bei raidos stadijos

Mokytojas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurio asmenybė glaudžiai siejama su jo veiklos rezultatais. Mokytojo paskirtis esanti perduoti mokiniui mokslo pagrindus, taip pat išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius, lavinti gebėjimus, kritiškai mąstyti bei būti komunikabiliu.

Mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti mokinį, padaryti iš jo harmoningą asmenybę, humanišką žmogų. Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių savybių visuma, tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas ir jis yra vienas iš svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus ir įgūdžius, t.y. keliant kvalifikaciją.

Yra skiriama keletas pedagoginių mokėjimų, kuriais turėtų pasižymėti dirbantis mokytoju asmuo:

1. gebėti sudominti vaikus;
2. sudėtingus dalykus padaryti paprastais ir kiekvienam mokiniui suprantamais;
3. greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti;
4. valdyti save ir kalbą;
5. mokėti analizuoti ugdomąjį asmenį;
6. mokėti planuoti ugdomąją veiklą;
7. gebėti parinkti tinkamiausius ugdymo būdus ir kūrybiškai jais naudotis;
8. mokėti priderinti savo įvaizdį prie grupės;
9. puikiai įvaldyti pedagoginę techniką (orientuotis situacijoje).

geras mokytojasBe šių mokėjimų labai svarbu, kad mokytojas mylėtų vaikus, būtų pakantus, sąžiningas, harmoningas, pasižymėtų dvasingumu, dorovingumu, turėtų humoro jausmą ir būtų empatiškas.

PEDAGOGO RAIDOS STADIJOS

Pedagogo vardas apibūdina pedagogo kaip individo raidos stadijas:

1. Naujokas. Toks mokytojas mokosi, kaip pažinti įvairius faktus, įgyja pradines kompetencijas ir susikuria tam tikras taisykles. Pradedantis mokytojas per pirmus darbo metus pereina tris darbo stadijas: l. fantazijos – remiasi savo fantazija ir asmenine patirtimi; 2. išlikimo – supranta, kad reikia planuoti, kaip valdyti klasę, palaikyti tvarką; 3. meistriškumo – susikuria savo darbo stilių.

2. Pramokęs mokytojas mokosi pažinti faktus ir elementus, neapibrėžtus naujoko stadijoje, ir mokosi žymiai sudėtingesnių taisyklių.

3. Kompetentingas – supaprastina ir patobulina savo darbo atlikimą, pradeda „spręsti problemas”. Dauguma mokytojų nepasiekia to lygio, tam reikalinga daugelio metų patirtis.

4. Patyręs mokytoja moka greičiau identifikuoti svarbius užduočių elementus, ugdo greitai ir remiasi intuicija bei protu. Tik mažas procentas mokytojų pasiekia šią stadiją.

5. Mokytojas ekspertas – tai patyręs ir pripažintas pedagogas. Jis dirba natūraliai ir sklandžiai. Tokie mokytojas plačiai įvertinti visuomenėje ir vadovauja bei moko pedagogus, kurie nori tapti tokiais kaip jie.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai
Klasės auklėtojo darbas