Šioje knygoje J. Derrida iš esmės neigia teoriją, kad fonetinis ženklas yra pirmesnis už grafinį ir kad jis ženklina kokią nors esatį, taigi vienu metu filosofas paneigia ir galimybę stabilizuoti jo reikšmę. „Lygiai kaip pirmieji žmogų kalbėti privertę motyvai buvo jausmai, taip ir pirmieji pasakymai buvo perkeltinės reikšmės“, – aiškina J. Derrida, aiškindamas metaforinę kalbos [...]
Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija. Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba. Suerdvinimas kaip [...]
Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis. Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra [...]
Komentarai