Žyma: Platonas

Filosofinė proza. Aristotelis

Aristotelis. Aristotelis gimė gydytojo šeimoje, Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, todėl vėliau buvo vadinamas ir Stagiriečiu. Sulaukęs septyniolikos, įstojo į Platono akademiją ir dvidešimt metų joje studijavo. Paskui jis kiek laiko pagyveno Lesbe, o 342 metais pr. m. e. tapo keturiolikmečio Aleksandro mokytoju Makedonijos valdovo Pilypo rūmuose. Prasidėjus Aleksandro karo žygiams, Aristotelis grįžo į Atėnus ir ten 334 metai pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Likėjų (Licėjų). Jo alėjomis vaikštinėdami jis ir jo mokiniai filosofuodavo, todėl buvo praminti peripatetikais (vaikštinėtojais). Aleksandrui mirus, Aristotelis buvo apkaltintas bedievybe ir netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio skirtingumą, jį suvisuotino, apibendrino. Tai jis pasiekė mažu, bet esmingu pakeitimu: jis kalba ne apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir medžiagą. Naujasis skirtumas nebe supriešina dviejų pasaulių, o egzistuoja kiekvienoje to paties pasaulio vietoje.

Aristotelis buvo parašęs apie 400 kūrinių, tačiau išlikusių nėra daug: tik dialogų ir traktatų Aristotelis. Poetikaištraukos. Anksčiau buvo manoma, kad traktatai tėra tik konspektai, nes juose išlikusių daug neaiškių vietų.

Svarbiausias Aristotelio veikalas yra „Poetika“. Ją sudaro dvi knygos; antroji, skirta komedijai ir jambui, neišliko. Pirmoje dalyje / knygoje yra aptariami tragedija, epas ir bendri literatūros klausimai (grožio sąvoka ir jo santykis su tikrove). Kūryba Aristoteliui yra realybės pamėgdžiojimas, bet ne aprašymas. Pasak jo, kūrėjas apibendrina faktus. Aristotelis tarsi polemizuoja su Platonu neminėdamas jo vardo, bet poeziją lygina su istorija ir teigia, kad „istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas rašo proza, o kitas eilėmis“. Poezijos objektas jam yra ne tikrovė, o dėsningumų suvokimas, kurie gali būti tikėtini. Taigi, objektas – ne gamta, o veiksmai ir charakteriai – žmogaus gyvenimas. Čia pabrėžiama pažintinė reikšmė.

Aristotelio „Poetikoje“ katarsio teorija aiškinama dvejopai:

1. tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir tų jausmų išgryninimą.
2. Vertimas: Tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir apsivalymą nuo tų jausmų (pastarasis traktuojamas kaip netradicinis aiškinimas).

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Platonas
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Filosofinė proza. Platonas

FILOSOFINĖ PROZA (išmintis). Filosofinė proza buvo suprasta kaip vieningas mokslas, apimantis visas sritis. Pradiniame etape ji rėmėsi Egipto, Babilono mokslų atradimais. Šios prozos tikslas buvęs išsiaiškinti pasaulio kilmę ir esmę. Filosofinės prozos vystymosi laikas buvo IV – V a. pr. m. e., tada ji įgavo meninę raišką. Susiformavo kelios filosofinės prozos sistemos:

• Demokrito materialistinė sistema (pasaulis susideda iš dalelių);
• Platono idealistinė sistema;
• Aristotelio sistema (nei materialistinė, nei idealistinė).

Tuo metu susiformuoja ir dialogas, kurio pradininku laikomas Platonas.

Platonas (427-347 m. pr. m. e.) pagal kilmę buvęs aristokratas. Jaunystėje jis buvo Sokrato mokinys, o po mokytojo mirties pats ėmė rašyti filosofinius veikalus, kūrė idealios valstybės modelį. 387 m. pr. m. e. jis nusipirko sklypą Atėnų pakrašty, šventoj Akademio giraitėje ir įkūrė savo filosofinę mokyklą „Akademiją“, kurios nariai užsiėmė filosofija ir dialektika. Čia Platonas Platonaskūrė idealios valstybės modelį.

Platono filosofija neatriboja dorovės mokslo, etikos, pažinimo teorijos ir grožio meno teorijos (estetikos). Pasak Platono, filosofuoti – jau savaime dorovinga, o mokslą maitinąs erotikos patrauklumas (grįžkim į „Puotą” ir meilės pakopas). Mažai kam yra pavykę taip įdomiai išdėstyti filosofiją.

„Akademijoje“ Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Jo veikalas „Valstybė” – tai pirmoji utopija. Valstybė yra darni tik tuomet, jei ją valdo filosofai, saugo kariai, o daiktus gamina amatininkai. Šeima ir nuosavybė panaikinama, o vietoj jų įvedama valstybinė auklėjimo diktatūra, kuri apima elito atranką ir nustatytą lavinimo programą. Vaikams iš pradžių pasakojami mitai, vėliau jie mokomi skaityti ir rašyti: nuo 14 – 16 metų mokomi poezijos, nuo 16 – 18 mokomi matematikos, vaikinai nuo 18 – 20 metų išeina karinio parengimo programą. Paskui mažiau pasiturintys lieka kariuomenėje, o gabieji kremta mokslus kolegijoje. Ją baigę yra suskirstomi tarsi grupėmis: linkusieji į praktinius dalykus, pradeda žemesniųjų valdininkų karjerą, o elitas penkerius metus studijuoja grynąsias idėjas. Po mokslų 15 metų užima aukštesniuosius valdžios postus ir, sėkmingai juose pasidarbavę, nuo 50 metų amžiaus gali imtis šalies valdymo.

Matome, kad utopija nuo pat pradžios krypsta į totalitarizmą. Deja, Sirakūzuose Platonui savo utopijos įgyvendinti nepavyko.

Be veikalo „Valstybė“ Platonas parašė apie 30 filosofinių dialogų: tragedijų, ditirambų, dramų. Darbai parašyti dialogų forma, o pagrindinis jų veikėjas yra Sokratas. Ryškiausi: „Apologija“ – skirtas Sokrato gynybai teisme, „Gorgijas“ – kritikuojama retorika, „Protagoras“ – svarsto apie dorybę ir sako, kad tai ne pagrindinė savybė, „Puota; Faidonas“.

Platonas buvo objektyviojo idealizmo pradininkas. Apie jo įtaką dažnai yra pasakoma, kad visa Europos filosofija  – tai tik Platono komentarai. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis, kuris, beje, ne iki galo pritarė mokytojo idėjoms.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Modalumas

Modalumą galima apibrėžti bendrine prasme – tai sakinyje išreikštas kalbėtojo požiūris į turinį. Pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Modalumas ir predikatyvumas yra kilę iš logikos. Logikoje predikato ir subjekto santykis suvokiamas trejopai: kaip realybė, kaip galimybė ir kaip būtinybė. Iliustruosiu pavyzdžiu:

„Nuskinta gėlė nuvysta.“ – tai būtinybė (būtinai taip nutiks);
„Čia Platonas ateitų.“ – galimybė (jei Platonas būtų gyvas, tikėtina, kad ateitų);
„Vakaras ateis.“ – realybė (tai, kas tikrai bus, nes tai kartojasi nuolat).

Sintaksėje yra perimtos visos modalumo reikšmės: pirmosios dvi išlaikomos, o trečioji pakeičiama reikiamybe. Svarbiausia pirminio modalumo gramatinė raiškos priemonė yra nuosakos.

Nuosakų formos turi ir kitų raiškos priemonių: visų pirma – intonaciją, antra – modalinius žodžius (palyginkim: „Tu ateitum.“, „Tu gali ateiti.“). Kai kurie kalbininkai (pvz.: I. Musteikienė) modalumo reikšmes pateikia dvinariai: galimybę ir reikiamybę vadina irealumu, o realybę – realumu.

Antrinis modalumas – tai kalbėtojo nustatomas požymis dėl sakinio turinio patikimumo. Šis modalumas turi kelias ypatybes:

• realizuojamas su pirminiu modalumu jį papildo;
• antrinis modalumas nėra būtinas kiekvienam sakiniui, o pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Skiriamos dvi antrinio modalumo rūšys: kategorinis patikimumas ir probleminis patikimumas. Bazinės antrinio modalumo raiškos priemonės yra įterpiniai, modalinės dalelytės, kai kurios intonacinės priemonės (balso tembras).

Kategorinis patikimumas reiškiamas įterpiniais: aišku, be abejo, be abejonės, savaime aišku, žinoma, suprantama, savaime suprantama; o probleminio patikimumo raiškos priemonės yra žodeliai: ko gero, rodos, regis, gal, galbūt, vargu, turbūt, ar ir kt. Raiškos priemonių (be įterpinių) turi ir kategorinis patikimumas: taip, ne, iš tiesų, tikrai, iš tikrųjų, veikiausiai, greičiausiai.

____________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Sakinio požymiai: predikacija
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija