Žyma: postmodernizmas

Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose

1959 m. postmodernizmo sąvoką suformuluoja Lutzas Geldsetzeris, nors ji jau vartota 50 metų anksčiau.

1917 m. Rudolfas Pannwitzas pamini darbe “Europos kultūros krizė”. Jo „Postmodernus žmogus“ tėra Nietzsche‘s įtvirtintas „antžmogis“. Čia samprotavimų foną sudaro Nietzsche‘s patologijų diagnozė – nusakoma dekadanso ir nihilizmo sąvokomis. Tad postmodernybę, remiantis Panwitzu, reikėtų suprasti kaip keterą, iškilsiančią po modernybės įdubos.

1934 m. Federico de Onizui postmodernybė nėra būsimo kultūros palikimo signalas – ji žymi neilgą praeities periodą literatūroje. Šiek tik vėliau, 1947 m. Arnoldas Toynbee parašo veikalą „Istorijos tyrimai“. Čia postmodernybė žymi Vakarų kultūros fazę, kurios pradžia 1875 m.

Postmodernizmo sąvoka pamažu formuojasi Š. Amerikos literatūriniuose debatuose. Ten ją perima Toynbee. Visko pradžia – 1959 m., kai žodį postmodernizmas pavartoja Irwingas Howe. Sąvoka iš pat pradžių dar reiškė tik nykaus nuosmukio diagnozę.

Apie tai 1969 m. kalbėjo ir Leslie Fiedleris savo garsiajame straipsnyje „Cross the Border – Close the Gap“ („Perženkite ribą – užkaskite griovį“). Šis straipsnis pirma pasirodė ne literatūriniame žurnale, o Playboy.

Po viso to jau randasi postmodernus rašytojas, kuris ir yra „dvilypis agentas“. Postmodernizmui literatūroje būdingas daugialypis, dvigubas struktūriškumas. Tai pasakytina apie semiotiką bei sociologiją.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės reiškimosi sritys

Wolfgangas Welshas, apžvelgdamas įvairias postmodernybės raiškos sritis, pamažu formuoja postmodernybės apibrėžimą. Iškyla termino „postmodernizmas“ apibrėžtumo problema. Terminas, pasirodo, yra ginčytinas vartojimo srities atžvilgiu, pvz.: postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t., ir laiko nuorodos atžvilgiu. Taigi vartojamas net ten, kur neatspindi savo turimo turinio arba jis apskritai yra iškraipomas. Ten, kur terminas vartojamas prasmingai, vieniems jis reiškia naujųjų laikų technologijų amžių, kitiems atsisveikinimą su technokratiniu dominavimu.

„Postmodernizmas“ pretenduoja apibūdinti epochą ir smarkiai apsišauna, nes šiuo pavadinimu reiškiami turiniai nėra susiję su modernybe, o jis kaip tik ir yra svarbiausias apibrėžiant terminą. Knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ skiriami du postmodernizmo tipai: difuzinis ir precizinis. „Difuzinis postmodernizmas plinta kaip epidemija“ . Jo credo – viskas, kas neatitinka racionalumo standartų, arba, kas iškreiptai perteikia žinomus faktus, yra gerai, „tik būtina kokteilį gerai suplakti ir kaip reikiant pridėti egzotikos“ . Bet deja, šis tipas neproduktyvus, o be to, pasireiškia tik paviršutiniškose postmodernybės atmainose. Kaip atsvara lieka precizinis postmodernizmas. Jis „nepasiduoda kratinio keliamam triukšmui ir nepaklūsta bet kokioms vaikiškoms sumaišties išdaigoms“  – jis pasisako už tikrą daugybiškumą, jį saugo ir plėtoja. Šiam postmodernizmui netinka neigiami atspalviai. Jis labai tiksliai atsižvelgia į skirtumus, vertina ir įvardija dėsningumus, „pasisako ne už orientacijos nebuvimą, o už tikslius duomenis“ .

Welschas sudėlioja keletą akcentų, kurie taikliausiai apibūdina postmodernybę kaip reiškinį:

1.    „Postmodernybė suprantama kaip radikalus daugybingumas, o postmodernizmas ginamas kaip jo koncepcija“. Jis liečia horizontą, ribas arba pagrindą, todėl ir pavadintas „radikaliuoju daugybingumu“.

2.    Postmodernybės patirtis – tai „itin skirtingų žinojimo formų, gyvenimo iššūkių, veiklos modelių patirtis“. Todėl nuo šiol tiesa, teisingumas, humaniškumas yra daugiskaita.

3.    Postmodernybė „kategoriškai pasisako už daugį ir ryžtingai stoja prieš visas senas ir naujas hegemonijos pretenzijas. Ji yra už koncepcijų, kalbinių žaidimų ir gyvenimo formų įvairovę ne iš aplaidumo ir menkaverčio reliatyvizmo, o dėl istorinės patirties ir laisvės“.

4.    Postmodernybė – tai sąvoka, koncepcija, o ne tik šūkis.

5.    „Savo turiniu visai nėra antimoderni, o forma – ne šiaip sau transmoderni: ją reikia suprasti kaip ezoteriškos XX a. modernybės realizacijos formą“. Tarsi gyvenama modernybėje, bet realizuojama tai, kas postmodernu. Santykyje su istorija postmodernybė iškyla kaip modernybė, kuri atsikratė naujųjų laikų balasto.

6.    Naujai iškilo proto problema. Daugybingumas atsiskleidžia kaip racionalumo formų daugis.

Vėliau knygoje prie šių tezių nuolat sugrįžtama, jos plėtojamos ir iš naujo pagrindžiamos.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

„Apie gramatologiją”: summa summarum

Šioje knygoje J. Derrida iš esmės neigia teoriją, kad fonetinis ženklas yra pirmesnis už grafinį ir kad jis ženklina kokią nors esatį, taigi vienu metu filosofas paneigia ir galimybę stabilizuoti jo reikšmę. „Lygiai kaip pirmieji žmogų kalbėti privertę motyvai buvo jausmai, taip ir pirmieji pasakymai buvo perkeltinės reikšmės“, – aiškina J. Derrida, aiškindamas metaforinę kalbos prigimtį. Anot jo, pirmoji turėjo gimti perkeltinė kalba, o tiesioginė jos reikšmę buvo surasta vėliau. Žvelgdamas į kalbos prigimtį iš tokių filosofinių tolybių, J. Derrida atvedė prie naujo tekstų filosofinės analizės būdo – žaismės, gimstančios iš dekonstravimo.

Poststruktūralizmo epocha ir dekonstrukcionizmas – su šiomis dviem sąvokomis nuo praėjusio amžiaus vidurio ir yra siejamas J. Derrida. Snobiškasis mūsų laikų herojus išsikėlė sau tikslą dekonstruoti visą Vakarų metafizikos mąstymą ir plačiai atverti kelius poststruktūralizmui. Šios epochos žmonės pasaulį pradėjo įsivaizduoti kaip tūkstančių keistų, bet įdomių nesusipratimų grandinę, gyvenimas prarado savo struktūrą ir formą, jis tapo spalvingesnis, kupinas netikėtų požiūrio kampų ir idėjų.

Juk postmodernu galėtų būti ir tradicinės kaimiškos vestuvės (su muzikantais ir piršlio korimu) kosminiame laive, lėtai slenkančiame iš Veneros į Marsą, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, persirengęs Verka Serdiučka bei dalyvaujantis G8 grupės susirinkime, ir lietuviai su lenkais, rengiantys pirmąją visuotinę Žečpospolitos dainų šventę ant Ignalinos AE stogo. Žinoma, šios vizijos toli gražu nerodo to, kas rašoma knygoje „Apie gramatologiją“, juolab, kad kur kas postmoderniau atrodo, kai „Vagos“ knygyne pardavėja šios knygos ieško lingvistikos, o ne filosofijos leidinių lentynoje.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Dekonstrukcija (I dalis)

dekonstrukcija1Dekonstrukcijos pradininku laikomas Žakas Derrida. Šį terminą jis pagrindė knygoje „Apie gramatologiją“ 1966 m. (gramatologija – mokslas apie rašto kalbą). Terminas derina du elementus / sandus: griaunantį „de‘ ir kuriantį „ko“. Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Knygoje „Apie gramatologiją“ slepiasi pagrindinės dekonstrukcijos idėjos. Dekonstrukcijos tikslas – suardyti / paneigti opozicijų hierarchiją, kitaip tariant, sugriauti dabartinę metafiziką, nes ji pagrįsta logocentrizmo kultu. Pagal Žaką Derridą, centro nėra, jis tik fikcija, todėl kritikuoja vakarų filosofiją už „onto – teo – teleo – falo – fono – logocentrizmą“. Teigia, kad negali būti vieno gryno šaltinio (onto), nes yra intertekstualumas; negali būti vieno dievo (teo), nes jų yra daug; teleo –pasisakė prieš tikslingumą, nes už kiekvieno tikslo bus dar kažkas; falo – tai, kad vyriškoji kultūra ne vienintelė, šalia yra ir moteriškoji; fono – kultūra ne tik garsas, yra ir rašto kultūra, kuri dar svarbesnė; ir galiausiai logocentrizmas – už tai, kad yra daug centrų ir prasmių. Taigi, ir mano, kad visus centrizmus galima įveikti per dekonstrukciją. kuri, dar kitaip sakant, yra decentracija (centro naikinimas). Kadangi, pagal Derrida, viskas yra tekstas, o kultūra – tekstų suma, tai decentracija pasitarnauja ne tik kad ardytų tokią hierarchiją kaip tekstas – kontekstas, bet ir tokias kaip: gamta – kultūra, aš – kitas aš ir t.t.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (II dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum