Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius“.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Vaižganto kūryba randasi iš daugelio galimybių. Joje daug gyvenimo aprašymo. Žmogaus sukurtą pasaulį įtvirtino romantizmas. „Kūryba – naujos rūšies tikrovė“ (J. Keliuotis). „Gyvenimą visada patikrina literatūra“. (Č. Milošas)

XVIII a. II pusė – XIX a. I pusė – prasideda romantizmas, vėliau jį pakeičia impresionizmas, dar toliau avangardas. Romantizmo pradininkais Europoje laikomi vokiečiai, vėliau Ienos mokykla ir filosofai Novalis (tikr. Frydrichas L. fon Hardenbergas), L. Tykas, Šlėgelis, F. V. J. Šėlingas. Buvo iškeliamas jausmas, fantazija, kur pastaroji buvo priešpastatyta romantiniam švietimo epochos protui.

Romantizmo mokykla daug dėmesio skyrė demokratijos principui: iškeliama tėvynė, liaudis, tauta, įvedama tautosaka.  Romantinė epocha naujai pažvelgė į istoriją, į viduramžius, kaip tamsius, bet kartu tokius, kur radosi mokslas, vertimai, krikščionybė. Tai davė pradžią naujam mokslui. Romantizmo epocha nusipelnė tuo, kad paneigė tam tikrus meno kanonus, atmetė klasikos autoritetus. Romantinėje poezijoje kartu eina jausmas ir refleksija.

Suklesti romanas, romantizmas leidžia kalbėti apie meno teoriją, maišyti stilius, žanrus, atsisakyti aprašinėjimo. Atsiranda ženklų apie suskilusią žmogaus sąmonę. Ypatingas dėmesys skiriamas tautosakai – tai tikriausias menas. Romantikai ima rinkti tautosaką (Pvz.: broliai Grimai). Taip atsiranda sąvoka „folkloras“, o vėliau ir žmogaus vienišumo ribotumo suvokimas, žmogus apmąsto save ir tai pasmerkia jį liūdesiui, nevilčiai, desperacijai (tai jau vėlyvajame romantizme).

Dievas suvokiamas kaip begalinė visuma, o žmogus – vienas ir kenčiantis. Svarbus istorijai aspektas – kad žmogus suvokia ir konstatuoja savo menkumą, smulkmeniškumą. Tikrovės ir idealybės neatitikimas kelia ironiją. Išsivadavimu tampa mirtis, tačiau keičiasi santykis ir į pačią mirtį – norima nuo jos atsiriboti ir ją suprasti. Iš viso to randasi egzistencinė įtampa. Rašomos filosofinės poemos, istoriniai romanai. Romanas – tai judėjimas, kuris iškėlė individą ir jo subjektyvius pojūčius.

PragiedruliaiV. M- Putinas rašė, kad romantiku yra buvęs tik Mickevičius, Lietuvoje – Poška ir jo karta, nes idealizavo Lietuvos praeitį. Tuo tarpu Vaižgantas nėra romantikas, nes stovi arčiau realizmo (aprašo gyvenimą). Vaižganto kūryboje skleidžiasi ryškus temperamentas ir gyvumas. „Pragiedruliuose“ remiasi blaiviu protu ir stipria valia. Be to, panaudoja mistinę iracionalią nuojautą, kuri yra arčiau romantinės sampratos. Negyvuose daiktuose išgirstamas Dievo balsas. Pirmoje romano „Pragiedruliai“ dalyje dominuoja „protai naujienos“, tačiau antroji kupina romantinės estetikos.

Vaižganto kūryboje visada yra nuoroda į gyvenimišką tikrovę: Saulius ieškojo „romantinio Lietuvos žodžio“, bet vėliau pasirenka kitą orientyrą – slaptus laikraščius. Rašytojas romane lietuvius apibūdina kaip inertiškus, tačiau kartu ir nebijančius darbo. „Pragiedruliai“ – lyg atsvara inertiškam žmogui. Romane rodoma tai, ko nėra, bet galėtų būti, – tai susiję su skandinavišku gyvenimo būdu, kuriuo Vaižgantas taip žavėjosi.

Tipiškiausias veiklus lietuvis romane yra Benediktas Šeševilkis – tai Vaižganto pastanga parodyti, kad gyvenimas yra kiekvieno formuojamas ir kuriamas proto bei valios pastangomis. Visas Benedikto gyvenimas yra „pradėjimas“, kurį žmogui nėra paprasta išsiugdyti. Ilgainiui jis tapo šykštuoliu, bet tai nėra nieko bendra su klasikiniu šykštumo pavyzdžiu. Benediktas ne dėl pinigų gyveno, bet dėl veiklumo, iniciatyvos, geresnio gyvenimo troškimo.

Dar vienas veiklaus veikėjo paveikslas – Napalio Šeševilkio, kuris tarsi neranda savo kelio. Jis mėgsta skaityti, gimnazijoje piešia ir lipdo, vėliau griežia smuiku ir fleita. Napalys priešingas savo tėvui žmogus – jis sugebėjo veiklumą ir energiją suderinti su lietuvybe ir rašto mokymu. Taip jis atranda gyvenime savo vietą, nors ir dirbdamas išgyvena vienatvę.

Romane svarbi gamtos ritmo pajauta. Napalys sutapęs su gamta, su jos ritmu – giliausia žmogaus pajautimo esme. Tik tremtis sutrikdo šį ritmą. Milošas yra teigęs, kad keturi metų laikai yra patys natūraliausi ritmai.

Gondingos krašto centrinė figūra – daktaras Gintautas. Jo paveikslas turi autobiografinių Vaižganto detalių. Žmogų formuoja darbas ir veikla. Veiklos stygius, pvz.: Vaižgantui, buvo pragaištingas. Koktu be priverstinio darbo.

Vaižgantas taip ir netapo tuo kūrėju, kurio kūriniuose viršų ėmė tikrovė (kaip kad apie Vaižganto kūrybą buvo sakęs V.M.-Putinas), nes be visa ko buvo atiduota duoklė menui. Buvo noras sukurti tai, ko nebuvo ar buvo paneigta, reikėjo nustekentai tautai pasakyti, kad ji vis dar yra tauta. „Sukurti tai, ko nebuvo“ yra lygu – sukurti kultūrą, o tai jau kūrybinio veiksmo darbas. Vaižgantas buvo įsipareigojęs tiek gyvenimui, tiek ir menui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)

Dar kitokį paaiškinimą matom V. Krėvės „Legendose“ – čia liaudies daina lyg užlieja kūrinį ir kaip pagrindinis vaizdų šaltinis, ir kaip pasakojimo intonacija. Daina necituojama, tačiau personažai apibūdinami pastoviais dainų epitetais, jie kalbasi dainų formulėmis, elgiasi pagal dainų ritualą. Kokia viso to prasmė? Poetinė intonacija, susidariusi iš dainiškos poetikos, atitraukia pasakojimą nuo proziškumo sferos: t. y., nuo analitinio stebėjimo, nuo individualizuotų dialogų. Dainos poetika komponuoja romantiškos nuotaikos, tautinio pasaulėvaizdžio meninį pasaulį, kuris XX a. literatūrologijoje pavadinamas poetinės prozos vardu. Tokią prozos atmainą plėtojo K. Borutos „Baltaragio malūnas“, I. Šeiniaus kūriniai, Vaižganto „Pragiedruliai“, B. Radzevičiaus apsakymai „Link debesijos“.

Epikos lyriškumo šaltinis dar yra gamta ir jos vaizdavimas. Lietuvių poezija iš liaudies dainos yra perėmusi žmogaus ir gamtos paralelizmą. Ir ankstyvieji žymūs lietuvių lyrikos kūriniai (A. Baranausko „Anykščių šilelis“) išplėtojo tai iki viską apimančios struktūros. Tokį paralelizmą patirtis siūlyte siūlė XIX – XX a. sandūroje ir prozai. Prozos herojus – kaimo žmogus gyveno gamtos prieglobstyje, todėl pirmieji lietuvių prozininkai gamtos vaizdams skyrė tolygų dėmesį kaip ir moralinėms problemoms. Gamtos tradicija lietuvių prozoje yra visiškai kitokia, nei vakarų literatūroje (prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelėse peizažas suglaudžiamas iki informatyvaus lakoniškumo: gamta apibūdina tiek, kiek bus reikalinga pasakojamos istorijos prasmei). Lietuvių apsakymuose peizažas yra ne tik veiksmo rėmai ar išgyvenimų atspindžiai, bet ir grožio ar išminties šaltinis, o tai yra agrarinio krašto žmonių mentaliteto bruožas, savotiškos tautosakos tradicijų tąsa ir dėsningas poezijos poveikis prozai.

Tad ką davė poetika lietuvių prozai? Poezija perdavė lietuvių apsakymui ne tik prozos vaizdą, išvedantį jos herojus iš buitinio lygmens į filosofinį, bet ir suformavo naują savistabos metodą. Šis naujas požiūrio taškas įteisino prozoje autoriaus kalbėjimą apie save, įtvirtino kūrinio centre dvasios niuansus. Ilgą laiką proza plėtojosi reikšdama žmogaus santykį su socialinėmis aplinkybėmis, tačiau buvo neaišku, koks žmogaus santykis su pačiu savimi. Proza dėsningai pareiškė savo teises į emocinę žmogaus prigimtį ir XX a. pradžios literatūroje jausmų turtingumas tampa savęs vertinimo matu: kaip apsakymuose, taip ir eilėraščiuose apsigyveno jautrios emocinės prigimties herojai. Tokiu būdu XX a. pradžioje ima formuotis keistas literatūros rūšių hibridas – eilėraščiai proza bei kitas hibridas – epinės miniatiūros, parašytos verlibru. Taigi, tokiuose kūriniuose šiek tiek yra paimta iš poezijos ir šiek tiek iš prozos. Patys autoriai tokius kūrinius vadino įvairiai: K. Binkis – proza eilėmis, V. Krėvė – pasakomis, I. Šeinius – sonatomis. Tokiems kūriniams negalioja nei epikos, nei lyrikos reikalavimai, svarbiausia formos ypatybė – melodingumas. Eilėraščiai proza pagal to meto supratimą – „gryna sielos daina“, kuriai nereikalingi išorės aprašymai ar fabulos įvykiai. Autoriaus tikslas – ne aplinką stebėti, o įsiklausyti į save, ne informuoti skaitytoją, o užburti jį vidinio pasaulio spalvomis.

Hibridinių formų rezultatai nebuvo įspūdingi, patvarūs, nors šia kryptimi pasuko talentingi rašytojai: V. Krėvė, I. Šeinius, Š. Ragana, tačiau ši tradicija lietuvių literatūroje nesuformavo pastovaus žanro, kuris prancūzų literatūroje gyvuoja iki šių dienų. Lietuvių literatūroje šios mišrios formos išnyko po antrojo pasaulinio karo, nors, antra vertus, šios tendencijos paliko pėdsakų lietuvių epikoje ir tuos pėdsakus daug rašytojų stengiasi išlaikyt: Vaičiulaitis, Mikulėnaitė ir kiti.

Apskritai prozos ir poezijos santykis žmonių meninėje patirtyje nuolat keitėsi. Visa, kas parašyta ne eilėmis, atrodė  vulgaru ir nemeniška XVIII amžiuje Europoje, bet XIX a. skaitytojui pasidarė neįdomu, kas parašyta eilėmis. XIX a. romanas pagauna skaitytoją į savo spąstus. Nuo XIX a. jis ir tampa dominuojančiu žanru Europos literatūrose, čia jis stengiasi viešpatauti vienas pats be paramos. Lietuvoje įsivyravo tos pačios tendencijos – atėjo laikas prozai, kuri užgožė kitus žanrus. Nuo liaudies dainų dėmesys krypsta į liaudies sakytinių pasakojimų formas. Literatūros moksle imta svarstyti, kad žmogus gyvena tarp daiktų ir jie turi būti aiškiai matomi, todėl detalių gausa, konkretumas pamažu tampa epinio objektyvumo sąlyga. Modernioji epika įgyja dar kitų savybių, kurios griauna objektyvaus atspindėjimo principus. Taigi, viena iš esminių epikos tendencijų yra ta, kad ribos tarp epinio ir poetizuoto kalbėjimo nusitrina ir viename tekste yra įmanomi abiejų rūšių stilistiniai klodai (pvz.: Mieželaičio „Čia Lietuva“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“). Tokia galimybė atsiranda dėl kelių priežasčių:

a) Moderniojoje epikoje pasakojimo laikas neturi vientisumo. Jis suskaidytas į fragmentus. Gryniausia fragmentacijos išraiška – sąmonės srauto romanas (tiktų minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“). Tokiuose kūriniuose susilieja vidinė kalba (šiaip jau būdinga lyrikai) ir objektyvizuotas kalbėjimas (prigimtinis epikos bruožas).

b) Tai susiję su postmodernios literatūros bruožais. Čia pagrindinė savybė yra ta, kad tekste tartum žaidžiama kitais tekstais, daromos sumaningos aliuzijos į kitus kūrinius, žanrus, literatūros rūšis. Taigi, intertekstualumas (kitų tekstų panaudojimas) natūraliai panaikina ribas tarp literatūros rūšių. Beje, postmodernūs kūriniai į savo lauką įtraukia ne tik grožinės literatūros reiškinius, bet ir mitologines ar filosofines aliuzijas. Tokių pavyzdžių esama ir lietuvių literatūroje (vėl galima minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“, kurioje esama Šopenhauerio filosofinių idėjų).

c) Epinis kūrinys, jo prasmė yra suvokiami ne tiesiogiai, o tarsi sluoksniuotai (atskirais klodais), ir, kad skaitytojas įveiktų kūrinį, privalomas tam tikras intelektualinis pasirengimas, taip pat ir žinios apie epinę ir lyrinę raišką. Sluoksnių kūrinyje gali būti daug (pvz.: kaip kad Džoiso romane „Ulisas“ – veiksmas suvokiamas tik išmanant psichologiją, epiką, nemažai žinant apie simbolizmą ir t.t.).

d) Kalba apie pasakotojo poziciją. Modernaus romano pasakotojas netenka pagrindinio bruožo, kuris buvo savitas epikos ištakose, t.y., visa žinančio ir visur esančio žmogaus statuso.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų