Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)

Toks jau žmogus tas meistras ir jo žmona Morta

„Iš Domaičių čigonės nušlamsėjo sijonais pas meistrą Kurį. Darata kaip ir prisibijodama ėjo – Morta, žinoma, nieko, ją galima prišnekinti, bet meistras kartais kaip musę kandęs. Piktas kaip širšinas…“

Žmonės sąžiningi, ramūs, darbštūs, nieko nepridursi – ir šileliečių tarpe didžiai vertinami. Rašytojo V. Dautarto akimis žiūrint, ši šeima kaip ir visos, ne mažiau verta dėmesio ypač todėl, kad ji netobula, nes nieko nėra tobulo, kad ši šeima įdomi žmonių charakteriais ir jų sutarimu, nes tik taip garantuota neišblėstanti namų židinio ugnelė:meisterio-kosto-dirbtuve-malunas

„ – Mano Povilas geras žmogus, tik kartais nesavam kaily, – gynė savo vyrą Morta. – O ką darysit, čigonėlės, vyrui reikia nusilenkti, pačios žinot.“

Vladas Dautartas Šilelyje gimė, augo, susigyveno su juo, vertino ir gerbė žmones už jų darbus, triūsą, dosnią širdį, o dar labiau – už nuoširdumą, atvirumą:

„ – Aš už teisybę, tu, Dominyka, perdėm negerai gyveni… Po tokių Mortos žodžių Dominykai net akys aptemo.“

Vertybių skalė – dalis žmogiškumo.

Tikrovėje viskas šiek tiek kitaip, nors svarbiausi Meisterio ir jo žmonos būdo bruožai išlieka nepakitę. Realiame gyvenime daug kas ne taip paprasta…

Meisteris – įvairiaspalvio charakterio žmogus, nepaprastų gabumų: „Prie ko meisterio rankos prisiliesdavo – tą padarydavo “ , su savo užsispyrimu, nusistatymu, gerumu…

zemes-ukio-padargaiTik va, šį gyvenimą jis paliko jau seniai… Jo kieme, dirbtuvėse ir namuose – viskas liko taip pat, niekas nepasikeitė.

Meisterio Kosto žmona Adelė, užauginusi tikrais žmonėmis du vaikus, palydėjusi juos į gyvenimą, stebėjusi anūkų augimą, dabar jau džiaugiasi ir proanūkiais. Meisterio dirbtuvė, virtusi ūkio darbams reikalingų daiktų globėja, liko kiurksoti nei toliau, nei arčiau gyvenamojo pastato. „Nuo trobos malūną ranka pasieksi.“ senoviniai-spastai-ziurkems-gaudyti„Užsimanė malūno, metė į šalį visus žmonių užsakytus darbus ir įniko į savo statybą. Ir stūkso dabar tas malūnas lyg baidyklė kokia ant upės skardžio – su sparnais, su kepurėtu stogu, girnomis, su viskuo, bet žmonės jame niekuomet nesumalė nė grūdo, nedavė jis jokios naudos, nebent tokią, kad kartais pats sutvėrėjas, tinkamam vėjui atsisukus, užpila į koštuvus kokį pusmaišį grūdų.“ O dabar malūno jau nebėra…

Trečia karta auga – patys mažiausieji – laiko nesugrąžinsi…

Meisterio žmonos Adelės namas didelis, talpus – sugyvena net keletas šeimų ir tik todėl, kad visada laimi žmogiškumas ir meilė artimui. Šilelis pasikeitė ir žmonės kiti – vienintelė brandžiai sielai likusi atgaiva, poilsio vieta – Nevėžis ir pavasario metu žydinčios alyvos; anksčiau – grėsmingas, siautulingas ir veržlus, dabar – vis dar sraunus, bet nepavojingas, o, be to, – pakankamai seklus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)

„Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo…“

S. Stanevičius

Gyvenvietė, kur teka Nevėžis, kur kiurkso maži nameliukai ir stūkso mūrai, kur gamta žmones išmaitina ir gaubia ramybe, Šileliu vadinama. Čia gimė ir užaugo mūsų rašytojas žemietis Vladas Dautartas. Būdamas dar mažas, jis jau išsiskyrė iš visų Šilelio vaikų – vladas-dautartasbūsimą rašytoją traukte traukė gamta, vienuma, o ypač įdomus Vladui Dautartui pasirodė Nevėžis ir naktinė žvejyba. Įspūdžiai išsakyti pradinių klasių rašiniuose, kurie pasak mokytojos Milkienės, kaip pavyzdys buvo skaitomi vyresniesiems. Keistu pomėgiu mokytoja laiko ir Vlado Dautarto sutarimą su žaliąja gamta, kai grįždamas iš mokyklos jis retkarčiais prieidavęs prie vieno ar kito medelio, jį apglėbdavęs rankomis, prisiglausdavęs visa krūtine ir klausydavęsis jų kalbos, su jais bendraudavęs. Dažnai Raudondvario mokykloje apsilankydavęs ir tada, kai Šilelyje jau nebegyveno. Tokį jį čia ir dabar prisimena: energingą, įdomų, jautrios sielos, mėgstantį bendrauti…

Minėdami jubiliejinį gimtadienį, susitikome su rašytojo šeima, giminėmis, artimaisiais. Ypač įdomiai bendravome su sūnumi, Panevėžio dramos teatro režisieriumi Juliumi Dautartu, kuris paskatino giliau ir įdėmiau pasklaidyti kūrinių puslapius. Keliaudama po Šilelį, bendraudama su buvusiais rašytojo draugais, kaimynais, nutariau patyrinėti veikėjų tipus ir prototipus.

Tikrovė be galo turtinga, joje yra visko – didingumo, atsitiktinių smulkmenų, įvairiausių žmonių, įvairiausių likimų. Visa tai čia susiraizgę, susipynę. Kūryba – tai pirmiausia atranka, pradinių duomenų sulydymas, koregavimas, transformavimas. Net ir tais atvejais, kai rašytojas jau yra apsisprendęs vaizduoti konkretų tikrovės reiškinį, žmogų – prototipą, kūrybos procese jis neišvengiamai nutolsta nuo originalo, paverčia jį kažkuo kitu. Vieni bruožai ryškėja, kiti blanksta, kol visiškai išnyksta, nes vaizduotė ima siūlyti naują medžiagą – kūrinyje prototipą pakeičia personažas, kuris tik iš tolo primena žmogų tikrovėje.

„Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“ tipas apibrėžiamas taip: „Tai literatūros veikėjas, turintis apibendrintus būdingus tam tikros grupės žmonių bruožus“, o „Tarptautinių žodžių žodyne“ tipas įvardijamas, kaip grožinės literatūros kūrinio veikėjas, kurio ypač ryškus ne individualus, o bendresnieji bruožai, būdingi kuriai nors didesnei žmonių grupei.

Prototipas „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“ apibūdinamas kaip realus asmuo, panaudotas meno kūrinio veikėjui kurti, o „Tarptautinių žodžių žodynas“ jį apibendrina šitaip: „Realus asmuo, pagal kurį menininkas (dažn. rašytojas) sukuria veikėjo paveikslą, figūrą“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)