Simbilizmo kelias į Lietuvą

Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) tai literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vidurio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas ir Stefanas Malarmė (Mallarmė).

Š. Bodleras 1857 m. išleido eilėraščių rinkinį „Piktybės gėlės“, kuris susilaukė kritikos dėl moralės normų pažeidimo, o pačiam autoriui iškelta byla. Bodlerui iš rinkinio teko pašalinti šešis eilėraščius. 1861 m. vėl pasirodė paredaguota „Piktybių gėlių“ knyga, kuri turėjo įtakos XX a. pradžios Europos literatūrai. Ši knyga tapo prototipu avangardinėms kryptims; joje suformuotas naujas menininko vaizdas.

Pasak Bodlero, „kiekvienas žmogus vieną akimirką esti du siekiai – vienas į dievą, kitas į šėtoną.“ Tai dviplaniškumas – būdingiausias Bodlero kūrybos bruožas, įsikūnijantis simboliuose ir metaforose. Žmogus ir padangių paukštis, ir žeme šliaužiantis šlubis:

Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;
<…>
Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,

Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!

Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes! (CV. Žaidimas
)

Simbolistai tiki, kad menas gali sukildinti žemišką pasaulį. Jie labai natūraliai aprašė mirtį. Simbolistų kūryboje iš kaimo ir gamtos persikeliama į miestą – Bodleras šiuo požiūriu yra didelis miesto poetas. Poetų simbolistų karta naikino civilizaciją, nors kaip tik ir buvo jos vaikai.

Simbolistai poezijoje itin akcentavo garsinę eilėraščio instrumentuotę, jiems buvo svarbi ne tik prasmė, bet ir skambesys. Jie tikėjo, kad muzika idealiai išreiškia simbolį. Šį garsinį principą kūryboje naudojo daugelis Europos simbolistų, o Lietuvoje tik Balys Sruoga. Jis daug dėmesio skyrė aliteracijai, simboliui ir muzikai.

Simbolizmas dar gan dažnai suvokiamas kaip antroji romantizmo banga, t.y. krizė, ir tuo pačiu kaip modernus ženklas. Apie jį esama daug teorijų (viena iš jų – literatūrinis palyginimas: romantizmas – „metonimija“, simbolizmas – „metafora“).

Literatūrinių krypčių istorija yra nuolatinė kova, revoliucija apmirštančioms formoms. Iš pozityvizmo atėjo realizmas, po jo – simbolizmas, dar toliau impresionizmas (įspūdis).

Labiausiai simbolizmas pasireiškė Prancūzijoje ir Rusijoje, tik pastaroje jis užsibuvo ilgiau. Abiejuose šalyse simbolizmo estetikos dalykai buvo tie patys, skyrėsi tik poetinės priemonės.

Simbolizmas į Lietuvą atėjo pavėluotai, kai kituose kraštuose jau ėjo į pabaigą. Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo tik XX a. antro dešimtmečio pabaigoje. „Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (Faustas Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Balys Sruoga), vidinis dramatizmas (Vincas Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (Jurgis Baltrušaitis)“, taigi, tradiciškai lietuvių literatūroje simbolistais laikomi B. Sruoga, V. M. Putinas, Faustas Kirša ir dvikalbis poetas J. Baltrušaitis.

Lietuviškajam simbolizmui didžiausią įtaką padarė rusų simbolistai. Kai Lietuvoje prasidėjo simbolizmas, Rusijoje jis kaip tik pasiekė savo viršūnę. Ten tuo metu kaip tik ir studijavo visi mūsų simbolistai: Baltrušaitis po studijų taip ir negrįžo, tačiau jis buvo vyriausias lietuvių poetų simbolistų atstovas ir turėjo nemaža įtakos jaunųjų poetų formavimuisi. Jis – lyg idėjinis vadas.

Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą, padėjo kurtis improvizaciniam poezijos stiliui.

Simbolizmo pasaulis yra dualus, dualistinis, turintis du planus, tai kaip realybė ir idealas, tai matoma ir nematoma. Prisilietimas prie aukštesnės tikrovės ir visatos mįslių – tai simbolizmo darbas. Didelis vaidmuo skiriamas kalbai, žodžiui, simboliui. Žodis visada daugiaprasmis, juo bandoma išreikšti tai, kas yra nematoma.

Literatūrinė kalba nuo mokslinės ir skiriasi žodžio daugiaprasmiškumu. Jei mokslinėje kalboje tai būtų nesusikalbėjimo šaltinis, tai literatūrinėje kalboje – nuotaika ir įspūdis.

Simbolis – projekcija į daiktuose vyraujančias prasmes. Pasaulis nusakomas per idėją, simbolį, kuris niekada negali būti iššifruotas iki galo. Tuo simbolis skiriasi nuo alegorijos. Simbolizmas šlovino žodžio gylį, tamsą, spontaniškumą. Simbolis – tai žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, tai išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką.

Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Simbolizmo priešprieša – abstraktus racionalumas.

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija ir intuityvizmas. Schopenhaueris gvildeno meninės kūrybos problematiką, kur protas nurodė tik paviršinį pasaulį, o intuicija leido žvelgti giliau. Jo pasekėju laikomas Nyčė, perėmęs iš mokytojo valios kategoriją.

A. Šopenhaueris įtakos turėjo ir prancūzų filosofui Anri Bergsonui, kuris, išklausęs pastarojo teorijų apie „intuiciją“ ir polėkį, smarkiai paveikė XX a. pradžios Europos filosofijos vystymąsi. Svarbiausia Šopenhauerio filosofijos kategorija „valia“ dėl Nyčės idėjų poveikio Bergsono veikaluose transformavosi į nerimastingą „gyvybės polėkį“ ir „trukmę“. Tiesa, dėl Šopenhauerio idėjų įtakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu.

Rusų simbolistus veikė vokiškoji filosofijos tradicija, A. Šopenhauerio ir Nyčės idėjos, todėl jų eilėraštis ne toks drastiškas, kaip prancūzų: miestas jame nėra vien purvas, daug ryškesnis istorinis pradas. Rusų simbolistai daikte ir šešėlyje pirmiausia ieškojo absoliuto atspindžių.

Lietuvoje situacija buvo visai kitokia. Kadangi simbolizmas atėjo po romantizmo, tai perėmė žmogaus ir tautinio išsivadavimo šlovinimą, tik, žinoma, kitu pavidalu, nes individas ir visuomenė simbolizmui – nesutaikomi dalykai.

Išorinę simbolisto kaukę buvo susikūręs B. Sruoga: nešiojo ilgus plaukus, paleriną, po kaklu buvo pasikabinęs gintaro karolius. Lietuvoje simbolizmas buvo pavėluotas ir susijęs su individualybėmis. Sruoga simbolisto etiketės kratėsi, jis save laikė neoromantiku, nors, žinoma, toks nebuvo (jo supratimu, simbolizmas yra romantizmo variantas).

Simbolizmas Lietuvoje yra susijęs su XX a. pradžioje susiformavusia antipozytivistine banga, kurią sudarė ir simbolizmas, ir impresionizmas, ir neoromantizmo pradmenys. Iš kitos pusės, simbolizmas Lietuvoje buvo nedrąsus maištas prieš Maironio tradiciją – imtas keisti idėjinis eilėraščio centras. Maironio atveju – visuomeniniai, etniniai idealai, o simbolizmo atveju šios kategorijos pakeistos į asmenybės gyvenimą.

Tradicinis eilėraščio vaizdas ėmė kisti. Vidinė būsena išstūmė objektyvų vaizdą, formavosi naujas intymus eilėraštis, kuris pakeitė ir stilistikos figūras.

Simbolizmo pradžia Lietuvoje sietina su naujais, moderniais žurnalais „Vaivorykštė“ ir „Pirmasis baras“, kuriuose buvo akcentuojama kūrinio estetinė vertė, meno nepriklausomumas nuo visuomenės gyvenimo. Jis Lietuvoje reiškėsi nuo 1915 -16 metų iki 1927 metų, kitaip tariant, iki tol, kol išėjo V. M. Putino eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Dangaus ir žemės sūnūs“. Šiuo romanu – drama „Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas.“ (AušrDangaus ir žemės sūnūsa Martišiūtė-Linartienė) Pagrindinės kūrinio temos – gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės ir nusivylimo, dievoieškos.

Kūrinyje vaizduojami įvykiai – žydų karaliaus Erodo valdoma Judėja, kuri yra Romos priespaudoje. Ją valdo Tiberijus. Vaizduojama ir krikščionybės kilmė. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai žemiškasis tikėjimo variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį.

Kūrinį sudaro trys linijos: Erodo, Jėzaus ir žydų tautos istorija. Evangelijose aprašomi įvykiai dramatizuojami, – Ješuos, Erodo, Jehudos iš Kerioto, Barnabo –  nors daug dalykų interpretuojama savaip.

Veikia daug Naujojo Testamento personažų. Įvykiai vystomi sinchroniškai. Daug aforizmų ir sentencijų.

V. Krėvės kūryba, šakota ir įvairi, netelpa jokiuose literatūrinės krypties rėmuose, nors atskirus jo kūrinius galima sieti su romantizmu, ypač su neoromantizmu, realizmu ir net simbolizmu. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius, dėl kurio tiek daug ginčytasi amžiaus pradžioje, rašytojui neužstojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. Bet kaip menininkui, jam buvo patraukli individo laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Kuo drąsesnis kūrėjas, tuo sudėtingesnės ir prieštaringesnės jo keliamos problemos, tuo sunkiau jas matuoti vienu masteliu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

Ugdymo tikslai ir uždaviniai

Pagal profesorių Leoną Jovaišą, bendrasis ugdymo tikslas yra padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Ugdymo procese mokytojas ir mokinys yra partneriai. Būtent ugdymo proceso metu iškyla vaiko aktyvumas ir veiklumas, saviraiškos siekiai. Tačiau neatmetamas ir ugdytojo vadovavimas ugdytiniui, jis būtinas ir neišvengiamas. Ugdytojas turėtų vadovauti taip, kad moksleivis pats sau keltų tikslus, pats protautų, mąstytų kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinės veiklos. Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška, harmoninga asmenybė.

Nuo ugdymo uždavinių kokybiško sprendimo priklauso, kaip mes pasieksime ugdymo tikslą.

Ugdymo uždavinius galimą būtų prilyginti daliniams ugdymo tikslams.

I ruožas – kūno kultūra. Šio ruožo uždaviniai:
• Higieninis lavinimas
• Ekologinis lavinimas
• Fizinis lavinimas
• Sportinis lavinimas

II ruožas – psichinis lavinimas. Uždaviniai:
• Intelekto lavinimas
• Motyvacijos tobulinimas
• Praktinio veikimo lavinimas
• Charakterio tobulinimas

III ruožas – socialinis auklėjimas. Uždaviniai:
• Drausminimas
• Darbinis auklėjimas
• Ekonominis auklėjimas
• Nacionalinis ir visuomeninis auklėjimas

IV –kultūrinis lavinimas. Uždaviniai:
• Mokslinimas
• Techninis ir technologinis lavinimas
• Meninis lavinimas
• Etinis lavinimas
V ruožas – dvasinis auklėjimas. Uždaviniai:

• Pasaulėžiūros ugdymas
• Religinis auklėjimas
• Dorovinis auklėjimas
• Estetinis auklėjimas

Savaime suprantama, kad sustruktūrinta ugdymo tikslų sistema yra teorinės analizės vaisius, bet tai neskaido ugdymo proceso į atskiras dalis. Dera suvokti, kad kiekviename pedagoginio veiksmo žingsnyje, siekiant visapusiškos asmenybės (galutinio tikslo), reikia nuolat spręsti ir gausybę ugdymo uždavinių.

Uždaviniai pagal profesorių Rajacką:
1. Protinis lavinimas (pvz.: matematika, istorija)
2. Dorinis auklėjimas (pvz.: etika, tikyba)
3. Tautinis auklėjimas (pvz.: lietuvių kalba ir literatūra)
4. Darbinis ugdymas (pvz.: darbai)
5. Fizinis lavinimas (pvz.: kūno kultūra)
6. Estetinis ugdymas (pvz.: dailė, muzika)

UGDYMO TIKSLŲ KRYPTYS

1. Idealizmas – ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją.
2. Perenializmas – ugdyti racionalią asmenybę.
3. Esencializmas – ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę.
4. Progresyvizmas – ugdyti individą, atsižvelgiant į jo interesus ir poreikius.
5. Realizmas – siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje.
6. Neotonizmas – padėti įsisąmoninti doros ir religijos idealus, padedančius ugdytiniams suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu.
7. Pragmatizmas – ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas.
8. Socialinis rekonstrukcionizmas – ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują.
9. Egzistencializmas – rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti savo individualybės savitumą.
10. Humanizmas – padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, harmoningai gyvenančiu žmogumi.

Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška (harmoninga) asmenybė.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Ugdymo proceso daugiamatiškumas
Asmenybės ugdymo sąlygos

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)

Nuo 1940 –ųjų  metų Lietuva gyveno okupacinio rėžimo sąlygomis. Tarybinė lietuvių literatūra kūrė savo sistemą, kur gėrio ir blogio sąvokos supriešinamos, o žmonės dalijami į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Tuo metu aukščiausiu kūrybos etalonu laikytas veikėjo klasinis principingumas. Rašytojai verčiami savo kūrybą klasifikuoti, derinti su socialistiniais realizmo postulatais. Vaikų literatūrai svetimos tampa krikščioniškosios dorovės sąvokos, humanistiniai idealai.

1950 m. nužudomas rašytojas, vertėjas, pasipriešinimo dalyvis Kazys Jakubėnas. Literatūroje įsigali stereotipai, vaikai dalyvauja ir vaizduojami kuriant kolūkius, jie kviečia į mitingus kovoti už taiką. Kūriniuose piešiamas vaiko nelaimingas gyvenimas užsienio šalyse ir laiminga vaikystė Tarybų šalyse. Tokie žanrai, kaip istorinė apybraiža, literatūrinė pasaka, detektyvinė literatūra laikyti buržuazinio pasaulio skaitalais.

Po Stalino mirties viskas ima keistis. Ilgainiui grįžtama prie draustų temų, žanrų. Vaikų literatūroje formuojasi metaforinis realizmas. Rašytojai gręžiasi į savo tautos etno kultūrą. Pasirodo rėksmingi stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkiniai. Juos kuria Kazys Boruta, Aldona Liuobytė, Jonas Avyžius, Mykolas Sluckis.

Vaikų poezijoje prislopsta agitacinis patosas, įsigali lyrinis ir epinis eilėraščiai, eiliuota pasaka, poema (rašo Kostas Kubilinskas, Andzelmas Matutis, Ramutė Skučaitė, Vacys Reimeris). Iš poezijos išstumtus religinius motyvus keičia meditacinė lyrika vaikams. Eilėraščiai vaikui nebūtinai turi vaizduoti išorinį pasaulį, eilėraštis gręžiasi į lyriškai subtilų vidinį pasaulį, kyla iš vaiko sielos gelmių nuojautos. Eilėraščiuose vaikams atsiranda nuojautos, susimąstymo, vienatvės ir ilgesio ženklų.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)

Knygą „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (1978 m.) apie mergaitę, kuri ieškojo mamos, galima apibūdinti kaip tipišką „socialinio realizmo“ pavyzdį.

Ją būtų galima skirstyti į dvi dalis: gyvenimas iki susitikimo su Troter ir gyvenimas su Troter. Iki atvykimo pas šią moteriškę apie Gilės gyvenimą skaitytojas sužino tik iš nuotrupų: per tris metus mergaitė pakeitė tris šeimas. Gilė yra atžagari, stipri, nepriklausoma, akiplėša bei storžievė (tik iš pirmo žvilgsnio) ir tai regis yra visai pateisinama – ji nenori prie nieko prisirišti, nes gali greit visko netekti. Su savimi Gilė nuolat turi mamos nuotrauką ir visada tiki, kad sulauks laimingos pabaigos, kai vieną dieną pasirodys jos mama ir ją pasiims. Vienišumas ją paverčia smarkuole ar net pabaisa. Gilė mano esanti nepaprastai išradinga ir gudri, įsitikinusi, kad kiekvieną sugebėtų lengvai apgauti, kad jai nė vienas nereikalingas ir į visus nusispjauti. Tačiau skaitytojas iš karto pajunta, kaip lengvai Gilė yra pažeidžiama ir kaip greitai ji prisiriša prie Troter (antroji knygos dalis) prie bejėgio įbrolio ir aklojo kaimyno. Pamažu storulė Troter, protiškai atsilikęs mažylis ir keistuolis invalidas tampa Gilei artimesni už gimines, tad pasirodžius mamai, kai jau Gilė visai to nesitiki, įvyksta persilaužimas – mamos paveikslą sugriauna karti tiesa, iškyla pasirinkimo dilema.

„Smarkuolė Gilė Hopkins“ atskleidžia nereikalingo vaiko išgyvenimus, žavi charakteriu, knyga parodoma, kaip paauglišką atšiaurumą ir užsispyrimą nugali tikra ir gili suaugusiojo žmogaus meilė. Už šią knygą autorė taip pat apdovanota Nacionaline knygų premija.
Iš viso K. Paterson yra sukūrusi daugiau kaip 12 apysakų bei romanų, išleidusi 2 apysakų rinkinius, keletą paveikslėlių knygų.

Antiherojaus vaizdavimo tradicija šiandien ryški visoje vaikų literatūroje. Ryškiausias to pavyzdys danų rašytojo Bjarne’s Reuterio knyga „Busterio pasaulis“ apie „kitokį“, nepritampantį aplinkoje ir nesuprastą vienišą vaiką.

Pagrindinis herojus – maždaug 11–13 metų paauglys, į visas puses styrančiais plaukais, per didele burna. Jo kojinės – raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais ir juodais dryžiais, kelnės iki pusės blauzdų, marškiniai su Havajų motyvais, berniukas nuolat nešioja kepurę. Galima tik pridurti, kad herojus neatitinka suaugusiųjų stereotipų, todėl meniškos sielos Busteris daugumos stereotipiškai mąstančių mokytojų lieka nesuprastas ir pirmiausia jis yra nevykėlis, netinkamas nė gatvėms šluoti.

Berniukas Busteris kilęs iš neturtingos šeimos, tarp bendraamžių jis yra atstumtasis ir vienišius. Busteris nepritampa dėl kitų priežasčių – vaikams jis atrodo nelaimėlis. Jis vis atsiduria ne vietoje ir ne laiku, jis kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria, jam ir mokslai nesiseka, jis vėluoja į pamokas.

Tačiau Busteris daug kuo domisi. Jis kovoja už save rodydamas fokusus ir elgdamasis kitaip, nei visi vaikai. Vienas bendraamžis Kurtas, storulis iš gretimos klasės, kuris irgi visada vaikštinėja vienas, Busteriui yra palankus, nes ir jis dėl kitokios savo išvaizdos yra atstumtasis.

Bendraamžių patyčias atsveria šilti ir nuoširdūs brolio ir sesers santykiai. Busteris, pats būdamas atstumtasis, atjaučia ir seserį Ingeborgą, kuri dėl savo raišumo taip pat yra kitokia. Pilnavertiškumo jausmą, pasitikėjimą savimi, berniukui grąžina ir surastas darbas pieninėje.

Kaip ir Katherinos Paterson knygose, taip ir šioje esama skaudžios mirties. Busterį sukrečia Ponios Larsen mirtis. Tik su ja viena jis galėdavo kalbėtis įvairiausiomis temomis, rodyti jai fokusus ir linksminti savo pokštais, ir ji berniuką suprato. Susidūręs su jam artimo žmogaus mirtimi, Busteris surimtėja ir suauga. Įvykusį lūžį rodo ir pasikeitęs berniuko elgesys.

Busterio paveikslas nepaprastai spalvingas, komiškai įtaigus,psichologiškas ir dvasiškai gilus. Svarbiausia, kad Busteris patenkintas savo gyvenimu. Knyga išskirtinė, nes joje nėra pesimizmo.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje