Akademinė recenzija

Akademinė recenzija suprantama kaip studentų diplominių darbų vertinimas. Tai vienas iš žanrų, kuris yra nesumišęs su kitais žanrais. Ji ypatinga tuo, kad turi dvejopą pavidalą: pirmiau parašoma raštu, o po to tik skaitoma per darbo gynimą. Todėl pagal atliekamas teksto funkcijas akademinė recenzija iš karto priklauso dviems grupėms, t.y. apeliacinėms ir informacinėms kalboms. Akademinė recenzija turi labai tvirtą struktūrą, t.y. ją sudaro tokios svarbios struktūrinės dalys:

ĮVADAS, kuriame aptariama darbo sritis, tema, svarstoma problema, jos aktualumas;

PAGRINDINĖ RECENZIJOS DALIS, kurioje aprašoma viso darbo struktūra, jos sudedamosios dalys;

PAPILDOMOS RECENZIJOS DALYS, kuriose atskirai aptariami pasirinktiniai darbo ypatumai: apimtis, kalba, metodai – mokslinis aparatas – terminai. Nurodomi darbo privalumai ir trūkumai.

RECENZIJOS PABAIGA. Pateikiamas darbo verdiktas (įvertinimas).

Recenzijose, ypač akademinėse, pastebėta, kad dažnai kartojami stereotipiniai sakiniai,  t.y. visoje recenzijoje nuolat vartojamos vertinamosios frazės.

Įvadinėje dalyje tipiškiausios šios:

… savo darbui pasirinko labai aktualią temą.”

Gali būti minimi ir kiti dalykai: naujumas, įdomumas, sudėtingumas:

„… susidūrė su nenagrinėta tema…”

„… ėmėsi sunkios problemos, reikalaujančios daug išmanymo…”

Komentuojamojoje dalyje irgi yra nuolat besikartojančių frazių. Čia teigiamas vertinimas pateikiamas konstatuojamojo tipo sakiniais. Vartojami vertinamieji būdvardžiai:

„…reikšmingas priedas…”

„…metodika adekvati..”

„… duomenys profesionaliai analizuojami…”

Priekaištai turi būti pasakomi itin atsargiai:

„Darbo struktūra galėtų būti geriau apgalvota.”

„… būtų buvę pravartu paaiškinti…”

Teigiami dalykai paprastai iškeliami ir heperbolizuojami:

„Darbo aktualumas nekelia abejonių.”

„Darbas parašytas be jokių gramatinių klaidų.”

„Autorė turi aiškią nuomonę.”

Kartais reikia padėtį švelninti:

„Kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, neišvengta trūkumų.”

Kartais itin prastas darbas dėl kurio nors teigiamo įvertinimo leidžia apsispręsti tik išklausius studento gynimąsi.

Recenzento priekaištai reiškiami įvairiomis kalbos priemonėmis: pastabomis, pageidavimais, poleminiais teiginiais. Kitas priekaištų švelninimo būdas – yra čia pat pateikti trūkumų atsiradimo priežastis. Kitu atveju galimas ir malonaus priekaištavimo būdas – pridengti priekaištą pagyrimu. Tai itin svarbus visų recenzijų požymis.

„Darbas stokoja konkretesnių išvadų, tačiau imponuoja faktinės medžiagos gausa.”

Recenzento priekaištai bei pageidavimai gali būti reiškiami  sąlygos sakiniais arba teigiamąja nuosaka:

„Norėtųsi, kad…”

„Darbas būtų išsamesnis, jei…”

Priekaištai gali būti švelninami pabrėžiant jų subjektyvumą:

Recenzento diskutuotina nuomone…”

Gana dažnai vartojami gausūs deminutyvai (trūkumams įvertinti):

„Neišvengta šiokių tokių klaidelių.”

„Yra stiliaus nuodėmėlių.”

Po nurodytųjų trūkumų eina specialusis baigiamasis patikinimas – išvada:

„Minėtos pastabos nė kiek nesumenkina darbo vertės.”

Ir galiausiai pateikiamas siūlomas vertinimas – dažniausiai „Darbą siūlau vertinti teigiamai.”

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

Eilėraščių rinkinys „Odė džiaugsmui“ suskirstytas į tris dalis, ko gero, neatsitiktinai. Trys erdvės, trys gyvenimo kelio etapai, kuriuose neišdildomus pėdsakus paliko Jurgos Ivanauskaitės liga. Visos trys dalys suskamba sodriai graudžia ir skaudžia tonacija, kurioje telpa praktiškai viskas: ilgesys, skausmas, vienišumas ir stiprus gyvenimo geismas. Būtent kūryba iškyla kaip paspirtis kovai su liga, kaip galimybė, kaip nuo savęs niekaip nenusikratoma iš aukščiau nuleista duotis kurti, bet neužsimiršti: „Aprašinėju, o ne rašau, / negyvenu, bet įsivaizduoju, / <…> prigimties nepasirinksi, / aukščiau bambos neiššoksi, / nuo savęs nepabėgsi, / prieš vėją nepapūsi, / ką moku – tą moku.“ (p. 33)

Gali kilti klausimas, o kas čia naujo poezijoje, ko ir taip nežinotumėm? Juk čia senos tiesos kaip pats gyvenimas. O „gyvenimas eina, / nestovi vienoje vietoje“. (p. 25) Štai ir vėlgi nieko nepaprasto nepasakyta, ko nežinome. Tai kokia čia poezija, jei ja kalbame kasdienybėje..? – Taip, gal ir kalbame, bet talpiname visai kitą turinį. Jurgos Ivanauskaitės lyrika tikrąja ta žodžio prasme yra skaudžių tiesų išgyvenimas, tai visu savo kūnu jaučiančio individo tragedija, nuolatinė tamsos ir miglų apokalipsė, kai norisi nieko neveikti, tačiau tenka „balansuoti ant išnykimo ribos, bent akimirką, net ne laiko vienetą, / būti nei čia, nei ten, nei niekur“ (p. 78) ir žinoti, kad turi susitaikyti su žiauriu likimu, nes kiekvieną akimirką vis stipriau jauti, kaip žemė slysta iš po kojų, ir girdi, kaip visi tik ir „plepa apie laidotuves, kranksi apie karstus, kapines…“. (p. 23)

Taigi skyrius „Čia“ įsirėžia su visais savo skauduliais, nebyliu šauksmu, vienatvės ir nereikalingumo jausmu. Būtis „čia“ – tai savotiškas sąstingis, meditacija, permąstymas.

Antrasis skyrius „Ten“ – jau visai kitas požiūris, žvilgsnis ne tik aplink save, bet į judantį ir krutantį pasaulį, kur egzistuoja laiko tėkmė, savas gyvenimo ritmas. Gera ten, kur žmonės godūs, o kojas bado piktžolės. Daugiau dėmesio skiriama aplinkos detalėmis, įvairioms realijoms: žaliašonei Calsberg skardinei, nykimo tvaiką dangstančiai blendamed, Levis džinsams ir Adidas kepurėlei, dėmesio nestokojama Afganistanui, Iranui, Irakui, BBC, CNN, MTW, Animal Planet, Discovery. Savo vietą randa net ir internetas „www.falundafa.org“, indiška kultūra, tapyba, garsenybės, religijos ir dievybės. Kontekstas išties platus, o pati būtis, pamatinė problema vėlgi ta pati – liga. Nemažai negatyvizmo (kalėjimas, diskriminacija ir netolerancija), netgi tokio, kuris perauga į moters ir vyro dominavimo pasiskirstymo problemą.

„NIEKUR yra ne teritorija, / o skylė tarp dviejų žodžių, / spraga tarp širdies dūžių, / trumpas mirksnis, kai susiliečia blakstienos, <…> NIEKUR neprasideda ir nesibaigia, / neturi jokių apybrėžų, / nepasiduoda apibūdinimams“ (p. 105) – pirmųjų dviejų skyrių priešybė. „Niekur“ suskamba kaip nebūtis, išnykimas, užuovėja nuo skausmo, baimės, tikrovės ir tuo pačiu tai prisilietimas prie mirties, kada kyla noras spjaut savo ligai į veidą ir numirti iš meilės. Į paviršių iškeliamos trys žmonijos nuodėmės: žmogiškumo nykimas ir pavydas, artimųjų šaltumas ir gyvenimo kaip ieškojimo, nuodėmės suvokimas. Galiausiai peršasi tokio gyvenimo formulės: geismas + nerimas = chaosas, kvapas + pirštų anspaudai = maistas kaltės jausmui, ilgesys + nuodėmė = gyvenimas ir galiausiai aprimsiu + nebemylėsiu = mirsiu. Klausimas – kurią gyvenimo formulę pasirinkti, jei visos vienodai nurodo į tą pačią baigtį? Deja, Ivanauskaitė atsakymo neduoda, išskyrus pačios nebylų priekaištą gamtai dėl neteisingai, ne pagal nuopelnus paskirstomų mirties nuosprendžių.

Dažnai pasigirsta tylus skundas: „Viskas / daugiau nebegaliu / lyg į kampą / įvarytas žvėris / kandžiojuos / staugiu / pasišiaušiu / iš nasrų drimba seilės / esu šlykšti / saugokitės / tikrai neatlaikysite / nusivylimo ir liūdesio / mano žvilgsnio / sprukite kas sau / daugiau nebegaliu / viskas.“ (p. 35). Visos rinktinės poezija – tai vienas ir vientisas pulsuojantis pasaulėlis, su nuolat paplūstančiu skausmu, išsiliejančiu tyliu riksmu ir kova, tarp kurių vis įsiterpia gyvenimas ir kruopelytės taip laukiamo džiaugsmo. Po to vėl ramiai eiliuojama apie pavasarį, dažų ieškojimą paveikslui, priegalvio užrašus. Stebėtina, kaip objektyviai jaučiama tikrovė, kaip tiksliai įvardijamos detalės. Ir kaip vėl atkakliai kovojama su skausmu, su liga, su savimi, kaip pasijuntama balta pele, per kurią leidžiama elektros srovė, o ji tik cypia, spurda, blaškosi… tuo tarpu vaistai jau nebeveikia.

Nusivils tie, kurie tikėjosi mistikos – jos čia tikrai nėra. Nebūtų galima tai vadinti kokybės ženklu, tačiau jos nebuvimas anaiptol ne trūkumas. Jos vieton stoja paveikus autorės ironizavimas, ligos personifikavimas, leidžiantis bent šiek tiek priartėti prie to, kas buvo jaučiama: „kas naktį žaidžiame / myli – nemyli, / pradedam lygiai dvyliktą, tęsiame iki pat ryto, / nuskausminamieji neveikia, / migdomieji – taip pat.“ ( p. 32)

Skaitant poezijos rinktinę nuo pradžių iki galo, iš esmės nesikeičia kalbėjimo tonas, išlieka nepakitusi tematika, viskas per daug supinama su viena tema – liga, mirtimi, apie kurią sukasi kiekvienas eilėraštis. Įsiklausius išgirstas monotoniškas žemo skambėjimo tonas „do“ taip ir nepakyla iki „re“. Ir kodėl eilėraščių rinktinė pavadinta „Ode džiaugsmui“, jei to džiaugsmo vos keturi atvejai iš 32 (kažkas jau yra suskaičiavęs anksčiau, nei aš) – visa tai primena absurdą ar tiesiog neįsiskaitymą, neįsiklausymą, ką mums skelbia kiekvienas tekstas. Galbūt čia paliekama erdvė daugybei mūsų interpretacijų, o gal leidėjai labai apsiriko? Galbūt. Vienintelis dalykas, nereikalaujantis analizių ir gilių įžvalgų, tai, kad autorei labiausiai patikęs eilėraštis „Taifūno akyje“, kuriame mirtis ir džiaugsmas neminimi nė karto.

Sprendžiant iš masinės auditorijos reakcijos, knyga visų pirma skirta turėti kaip tam tikras paminklas, bet knygos lieka nebylios ir neprakalbinamos, kol nėra perskaitomos: nuoširdžiai, atsidėjus, permąstant, kodėl AŠ esu, girdžiu, mąstau, užuodžiu ir kodėl galiausiai manęs nebus, „nekvieskit / neatsiliepsiu.“…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI” RECENZIJA

ode_dziaugsmui_jurga_ivanauskaite

Arūnas Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“ yra rašęs, jog šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija yra laikinė ir laikina, o į anapusybę patekti galima tik per mirtį. Mirtis – tai gyvenimo nutrūkimas. Apskritai mirtį kaip tokią sudaro daug įvairių procesų, kurių iki galo žmogus nėra pajėgus pažinti. Pažinimas paprastai ateina per subjektyvią patirtį, tačiau mirtis negali būti patirtis, todėl ir mirties kaip subjekto visiškas pažinimas realiai yra neįmanomas. Tačiau ji, būdama ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, yra neapeinama žmogaus egzistencijos dalis. Įvairiose kultūrose galima rasti keletą skirtingų požiūrių, kurie atspindi žmogaus ir visuomenės santykį su mirtimi, t.y. mirtis gali būti natūraliai priimama, absoliučiai neigiama arba tiesiog ignoruojama. Bet aišku viena – ji neišvengiama.

Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie mirtį nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško, kai yra susiduriama su skaudžia realybe, kuri paliečia kiekvieną, ir nesvarbu, stebint kitus ar pačiam artėjant prie galutinio egzistencijos taško. Regis ir apie Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinkinį būtų galima kalbėti iš tokio žiūros taško, jei visiškai paneigsime esamą kontekstą, kuris plačiai buvo aptarinėjamas kultūrinėje spaudoje, „Odės džiaugsmui“ kūrimo aplinkybes. Prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės ir poetės kūryba išsprūsta iš standartinių poezijos apie mirtį rėmų ir atkakliai ieško savos vietos literatūrinio proceso gyvenime.

„Odė džiaugsmui“ – tai jau 18 – liktoji rašytojos knyga, 2-oji – poezijos, pačios autorės sudaryta prieš mirtį. Jurga Ivanauskaitė leidyklai pateikė 56 eilėraščius, iš kurių 7 rašyti 2006-aisiais. Vos per 2 paras tekstus suredagavo Dovilė Zelčiūtė ir 5 tūkstančių egzempliorių tiražu skaitytojus pasiekė Tyto Albos išleista knyga J. Ivanauskaitės laidotuvių dieną – 2007.02.20. Autorės knygos leidžiamos nuolat ir yra daugelio skaitomos, bet pasirodžius šiam poezijos rinkiniui knygynai buvo kaipmat iššluoti ir ne dėl to, kad poezija būtų skaitoma, o labiau dėl to, kad šią knygą turėti tiesiog būtina. Taigi, pasidėkime į knygų lentyną ir lai ji būna reliktas, kuris primins, kad mes neva domimės literatūra.

Knyga suskirstyta į 3 dalis: „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“. Tema aiški jau iš apipavidalinimo: autorės piešinių viršelyje bei pelenų atspalvių gėlių puslapių kampeliuose.

Priešpaskutiniame knygos puslapyje yra rašoma, jog „eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą“. Iš tiesų tada natūraliai kyla klausimas, ar tos trumpos akimirkos yra vertos tokio begalinio skausmo patyrimo „iki nervų šaknelių, / iki plaukų galiukų, / iki baltų pusmėnulių nagų,“ (p. 11), kol galiausiai suveikia nuskausminamieji vaistai ir ateina palaimos akimirka, kuri ir vadinama džiaugsmu? Ir kam tada išvis gyventi, jei galiausiai vis tiek reikės numirti?

Kodėl, kodėl, kodėl…? Šimtas tokių ir panašių klausimų kyla, kai kalba pasisuka link to, ko mūsų protas natūraliai nepajėgia suvokti. Gyvenimą pirmiausia reikia gerai pažinti, įsisąmoninti ir moraliai keisti. Literatūrą daryti tokią, kokios pageidauja kalba, vaizduotė bei esamas laikas. Ligai ištikus, su mirtimi reikia grumtis iki paskutinės minutės. „Odė“ – tai ironiškas iššūkis likimui, viešai skelbiantis: nesu dvasiškai sužlugdyta, aš dar gyva, arba „Aš niekada nesu Čia“, „Aš niekada nesu Dabar“ ir „ niekada nesu Aš“, bet visada esu taifūno akyje.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tikakimirką… (II dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Vienos tiesos, kas yra kritika – mokslas / menas / kūryba – nėra. Zalatorius teigia, kad kritika – tai savotiška kūryba. „O kūrybos nei suplanuosi, nei reglamentuosi. Kai kam kritikos šišas gali užeiti trejiems metams, paskui praeiti. Ir nieko čia nuostabaus, niekas dėl to neturėtų įsivaryti komplekso.“  Kritika ir mokslas, ir menas, ir kūryba, o kritikas „yra virpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros. Jis privalo natūraliai (pabrėžiu – natūraliai, o ne specialiai) domėtis visom jį supančiom žmogaus ir meno problemom, jaudintis dėl jų, dalyvauti jų svarstyme ir sprendime. Tiesiogiai ar netiesiogiai – tai ne tiek svarbu. Svarbiausia – jausti dvasinės situacijos pulsą. Tik taip kritikas atrodys gyvas, tik taip supras vertybių kaitą ir hierarchiją, tik taip išlavins nuojautą, leidžiančią tiksliai iššifruoti autoriaus tekstą“.

Kritika – graikų kilmės žodis, reiškiantis visa, kas susiję su sprendimu ir vertinimu. Literatūros kritika – tai gyvenamojo meto literatūros kūrinių nagrinėjimas, sprendimais apie juos, aiškinimas, vertinimas, nuomonių išsakymas. Viktorija Daujotytė literatūros kritiką bendriausia prasme apibūdina kaip mąstymą apie literatūrą ir sako, kad „ir mąstydami apie dabarties tekstus negalime jų atskirti nuo ankstesnių, nuo kūrybos ir jos vertinimo tradicijos. Literatūros kritika išreiškia kritinį, vertinamąjį požiūrį į literatūrą, išskiria, išskiria ir apibendrina tendencijas, lygina, brėžia perspektyvas, kartu imasi ir klasifikacinių uždavinių.“  Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Kritikos objektas – tai literatūra ir literatūros procesas. „Kritika ir literatūra yra glaudžiai susijusios, nors tiesiogiai viena nuo kitos nepriklausomos. Tradiciškai literatūros kritika suprantama kaip viena literatūros mokslo šakų – greta literatūros istorijos ir literatūros teorijos. Atskiriamos pagal siekimus, intencijas, mąstymo būdą, stilių.“

Kritika dažniausiai kreipia dėmesį į kūrinio prasminius atspalvius, originaliai interpretuoja kūrinio struktūrą, turinį, nusako vertę ir vietą literatūros kontekste. Nuomonė turi remtis bendraisiais literatūros dėsningumais, metodologija, aiškiais vertinimo kriterijais. Kritika veikia literatūrinę kūrybą, skatina tendencijas. Dažniausiai ji atlieka tarpininko vaidmenį. Svarbus dalykas yra tai, kad jai labai svarbi laiko perspektyva (jos akiratyje yra literatūros dabartis – tai gali būti dešimtmetis, daugiausia keli dešimtmečiai).

Literatūros kritika neegzistuoja pati savaime. Čia labai svarbi kritiko figūra. Jis atlieka tą tarpininko vaidmenį tarp rašytojo ir skaitytojo. Kritikas vertina literatūrą ir tuo pačiu vertinamam literatūros kūriniui priskiria atitinkamą vietą literatūros procese. Zalatoriaus nuomone „tikro kritiko uždavinys – garsiai pamąstyti apie literatūrą, įsivaizdavus greta savęs tuos, kurie literatūra domisi ir ją skaito. O gal ir tuos, kurie nesidomi; gal jie susidomės ir skaitys.“  Kritiko vertinimai vertingi tiek, kiek yra motyvuoti ir objektyvūs. Galima skirti keletą kritikos uždavinių, kuriuos vykdo / turėtų vykdyti kritikas:

•    formuoja skaitytojų / rašytojų skonį, taip pat vertina rašančiųjų darbą;

•    padeda skaitytojui suvokti kūrinį ir jį interpretuoti;

•    kritikas ir kritiko darbai turėtų kalbėti daugumos vardu;

•    kritika neturėtų kliautis autoritetais.

Literatūros kritikos „vertinimai yra susiję su literatūros kritikos funkcijomis. Jos gali būti suprantamos skirtingai, yra priklausomos nuo daugelio aplinkybių. Bendriausia prasme galima kalbėti apie komunikacinę (sustiprinamas ryšys tarp literatūros ir skaitytojų), selektyvinę (brėžiamos ribos tarp vertingų, mažiau vertingų, nevertingų tekstų), informacinę (skaitančioji visuomenė informuojama apie knygas, pokyčius, įvykius literatūroje) funkcijas. Prasminga mąstyti, kad kritika atlieka ir didaktinę funkciją – moko tekstų supratimo, gilina skaitymo įgūdžius. Svarbiausia kritikos funkcija – vertinimo, kūrinio vertės atskleidimo.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)