Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

„Skirgaila“ – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija.

Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius Borisas Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 metais dramą perkūrė lietuviškai, pakeitė ir nemažai papildė. Drama turi griežtą kompoziciją – tai lyg istorinės dramos modelis.

SkirgailaDrama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės.

V. Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Skirgailos tragizmą ir didybę sujungia charakteris.

Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas
rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.

V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.

Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė – tai politika, kuri jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė: poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai, valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.

Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“. Religija – prievartos ir žudynių priedanga.

Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai:

1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Lenkai ir vokiečiai pristatomi proto – jausmų kontrasto principu.
2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn.
3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi.
4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį.
5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi.
6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės.

Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio herojaus vertinimo prieštaringumą.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)

Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Frazeologizmų apie rusus lietuvių tautosaka nefiksuoja, tačiau pasitaiko vienas kitas apie gudus. Gudais bendrąja prasme yra laikomos slavų tautos (lenkai, rusai ir t.t.), todėl prie anekdotų apie rusus pravartu aptarti ir frazeologizmus apie gudus.

Lyginti anekdotų ir frazeologizmų reikšmių nelabai galima, o ir bendrų kultūrinių bruožų bendrumų nėra. Pasitaiko tik vienas kitas savitesnis ir retesnis frazeologizmas kaip ◊ eik po gudo ratais – sakoma varant.

Iš esmės, rusai, ko gero, viena iš tų tautų, kurios daugiausia įtakos turėjo lietuvių kultūrai, bet nėra palikus mūsų kalboje ir mąstysenoje jokių sustabarėjusių konstrukcijų – frazeologizmų.

Apibendrinant galima sakyti, kad aprašius keletą anekdotų grupių ryškėja keletas bendrų bruožų:

1. Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai. Tokiam skirstymui nepaklūsta frazeologizmai. Nors jiems taip pat būdingas stereotipinių tautos bruožų kodavimas sustabarėjusiuose žodžių junginiuose, tačiau dažnu atveju frazeologizmai nepaklūsta šiai logikai ir fiksuoja daugelį kitų realijų, kurios net nesusijusios su viena ar kita tauta.

2. Taip, kaip kiekviena tauta yra savita ir išskirtinė bendrajame tautų kontekste, taip ir anekdotai apie vieną ar kitą tautą paprastai labai taikliai atspindi jų tautos dvasią. Be to, kuo tauta geriau yra pažinta, tuo daugiau kultūrinių bruožų slepia anekdotai. Frazeologizmai labiau konotuoja pavienius gyvenimo reiškinius.

3. Didžiulėje masėje anekdotų išsiskiria dvi ryškios grupės: anekdotai, plitę ir išpopuliarėję tam tikru istoriniu momentu, kuris tautai buvęs kritinis – karai, okupacijos, taip pat atspindintys ir šių dienų politinius įvykius, ir tie, kuriuose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų.

4. Frazeologizmai dėl savo sustabarėjusios struktūros ir pastovios reikšmės mažiau reaguoja į gyvenimo ir kultūros pokyčius. Jie, lyginant su anekdotais, yra pastovesni, beveik nekintantys ir labiau orientuoti į kalbinį lygmenį nei etnokultūrinių stereotipų akcentavimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)

Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai.

Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai.

Negalima sakyti, kad panašiai skirstomi ir frazeologizmai, tačiau jų irgi esama apie tas tautas, su kuriomis istorinėje retrospektyvoje Lietuva turėjo sąlyčio taškų.

Anekdotų Lietuvių tautosakoje yra nepalyginamai daugiau, nei frazeologizmų, tad juos aptarsiu pirmiausia.

Nuo seniausių laikų žydai buvo populiarūs ne tik kitų tautų, bet ir lietuvių folklore. Dėl šios priežasties anekdotų ir frazeologizmų apie šią mažumą yra nemažai.

Anekdotuose apie žydus pastebima tendencija vaizduoti būdo bruožą – gudrumą, kuris, savaime suprantama, nėra labai teigiamas. Gudrumas neatskiriamas nuo vaizduojamo prekybininkų luomo: žydas – amžinas verslininkas. Visada buvo ta nuomonė, kad jis sugebės parduoti net visiškai nereikalingą, niekam tikusį ar net sugedusį daiktą kaip gerą ir dar gaus nemaža pinigų, arba kaip tik, pats pirkdamas nusiderės iki minimumo:

„Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.“

Neretai pajuokiamas ne tik jų gudrumas ir verslininko gyslelė, bet dar ir tikėjimas, nors tokių anekdotų maža. Čia populiari tema – apipjaustymas. Prie retai sutinkamų dalykų atsiduria ir valgymo ypatumai – iš tokių anekdotų sužinome, jog žydai nevalgo lašinių.

Ne vienas žino, jog žydų kalba lietuvišku akcentu išskirtinė dėl tariamo gerklinio „r“. Užrašant tokius anekdotus vietoj „r“ rašoma „hr“. Tokių anekdotų taip pat nemaža:

„Du žydai kalbasi:
– Žinaaai, Moiše, mano žmona tokia gehra, dahrbšti, hrūpestinga…
– Abhramai, negi viskas taip blogai, kad nohri man savo žmoną pahrduoti?“

Anekdotuose apie žydus gal šiek tiek neįtikėtinas tik vienas dalykas – esama anekdotų, kuriuose žydą apgauna čigonas, rečiau – žemaitis. Juose žydai vaizduojami labai patiklūs ir naivūs:

„Susitinka čigonas bejojantį žydą. Pradeda anuodu kalbėtis. Čigonas sako:
– Je ma, šioj gadynėj nebėr teisybės pasaulyje. Kiekvienas veizi, kaip tik kitą apgauti.
– Ui, tu tikrą teisybę kalbi. Nebėra teisybės, tik vedu du ir belikome teisingu, – sako žydas.
Valandą keliavus, čigonas sako:
– Duok man kiek pajoti, aš diktai esu pavargęs.
Na, žydas jam ir davė. Čigonas, užsėdęs ant arklio, kiek pajojęs sako:
– Je ma, pasilik tu vienas prie teisybės, aš jau jaučiu, kad ir nuo manęs teisybė pabėgo, – ir, sukirtęs arkliui per strėnas, pajojo sau.“

__________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)