Vincas Kudirka

Vincas Kudirka gerai žinomas Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas ir kritikas, vertėjas, taip pat laikraščio „Varpas“ redaktorius ir vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Reiktų minėti, kad jis ir Lietuvos himno autorius.

V. Kudirka gimė 1858 m. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriuose, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo kategoriškumą, atkaklumą, reiklumą sau ir kitiems, aštrų žodį. Kudirkos asmenybė sudėtinga: joje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, nerami ir maištinga siela. Mokykloje V. Kudirka pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. Jam gerai V. Kudirkasekėsi mokytis gimnazijoje, mėgo meną, šokį, linko į lenkišką kultūrą. Tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dviejų metų pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Kudirka anksti išmoko prasimanyti duonos. Po Seinų seminarijos išvyko studijuoti į Varšuvą (į filologijos fakultetą, vėliau medicinos fakultetą), nes Lietuvoje buvo laukiami tik kunigai ir gydytojai. 1889 m. baigęs universitetą, Kudirka ėmė leisti „Varpą“ ir tampo jo redaktoriumi. 1890 –1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova, kuri jį pakirto vos 40-ies metų. Nors mirė būdamas jaunas, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.

Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1885 metais. Tai buvo nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“, tačiau dėl jo V. Kudirka buvo suimtas ir net pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto.

„Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
– Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? –
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė”,-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji –
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.“

V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, kuriems artimas didaktinis turinys. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ išspausdinti originalūs eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“ (patriotinės tematikos eilėraštis, kuriame raginama vienytis ir dirbti dėl Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės), „Kregždelė“, taip pat keli verstiniai eilėraščiai „Motinai“ ir „Troškimas“.

Gražu, gražiau, gražiausia

Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus’ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.

Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.

Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.

Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Turinys jam turėjo būti susietas su forma. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas – tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Satyrose sujungė minties poeziją, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementus. Visose satyrose išjuokė vieną ir tą patį dalyką – vaitų viršininkų laisvą gyvenimą, savo pareigų nesupratimą ir kyšių ėmimą, lengvą pinigų pelnymąsi iš išgalvotų dalykų (bei lengvo pasipelnymo būdo ieškojimą). Iš to kyla komiškos situacijos, didaktiškumas (moralas) ir iš to sekantis vaitų nušalinimas nuo pareigų. Būdingas pavardžių simbolizmas.

Kudirkos paveikslai imti iš gyvenimo. Jis turėjo vertėjo talentą – Ivano Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Išvertė: Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilius Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) Varpas„Mindaugą“ ir kt. Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visada kartu.

Kudirka pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. Visa, ką parašė lietuviškai, parašė per 10 metų. Paskutinieji kūrybos metai itin reikšmingi. Jis buvo kategoriškas publicistas, suvokęs pareigą savo tautai; dėl to ir visą gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai. Buvo angažuotas (įsipareigojęs) kūrėjas.

Didžioji prozos dalis yra proginė ir oratorinė, poezijoje jis reikalavo griežtos strofos, bet gausiausias palikimas –  publicistika. „Varpe“ buvo skyrelis „Tėvynės varpai“, kuriuose Kudirka rašė ekonominiais ir kultūriniais klausimais: apie „Higieną“, apie „Kovas bulių Ispanijoje“, taip pat straipsnius „Liaukime bėgę į Ameriką“, „Apie pardavinyčią“, „Katras alfabetas yra geresnis“, „Maskolija ant dviejų gadynių ežės“ ir daugiau.

Kudirkos politinės pažiūros liberalinės ir demokratinės. Jo idealais tapo laisvė, lygybė ir brolybė. Jam artimesnis ne užsisklendimas, o aktyvi pilietinė veikla.

V. Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo.

Vytautas Kavolis apie V. Kudirką rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“. Iš tiesų Kudirka buvo racionalus minties poetas. Kaip kritikas – nenuolaidžiavo, skatino tobulinti formą, mokė rašymo kultūros. Jo kūrybinės asmenybės vientisumą liudija daugelis kūrinių, nors vyrauja oratorinė kūryba.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Jonas Mačiulis – Maironis
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 dieną Anykščiuose valstiečių šeimoje. Jis buvo Lietuvos poetas, kalbininkas ir Seinų vyskupas. Baranauskas palaidotas Seinų katedroje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje).

A. Baranauskas dirbo raštininku, buvo Varnių seminarijos auklėtinis ir Peterburgo dvasinės akademijos kunigų seminarijos auklėtinis. Tobulinosi Romos, Miuncheno universitetuose, dirbo Kauno kunigų seminarijoje, dėstytojavo dvasinėje akademijoje: dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (pamokslų sakymo meną) bei teologiją. Baranauskas buvo pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas kunigų seminarijoje. Tai sutapo ir su Motiejaus Valančiaus siekiais – lietuvinti dvasininkiją.

Baranauskas pasižymėjo kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas. Jis laikomas dialektologijos (mokslo apie tarmes) pradininku Lietuvoje. Rašė lietuvių kalbos gramatiką, bet nebaigė, sukūrė tokius dabar plačiai vartojamus terminus kaip: būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, žodynas, tarmė, sakinys, rašyba ir taisyklė.

Pasižymėjo kaip matematikas, kartais net yra vadinamas pirmuoju Lietuvos matematiku. Jį ypač domino begalybės problema, o vienas iš siekių buvęs – matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį.

A. Baranauskas pasižymėjo ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Tai paskutinis jo darbas. Jis suspėjo išversti tris penktadalius Biblijos teksto.

Tačiau Antanas Baranauskas buvo ir liko poetas. 1863 m. sukilimas sudaužė jo mūzą, pakeitė gyvenimą. Kai jis lankėsi užsienyje, jo brolius ištrėmė į Sibirą. Atsisveikindamas su poezija tuo metu parašė eilėraštį „Ko gi maudžia man širdelę“. Senatvėje prie eiliavimo sugrįžo – eiliavo religines giesmes.

Eiliuoti pradėjo anksti ir pradžioje lenkiškai net parengė rinktinę. Vėliau ėmė rašyti lietuviškai. Vienas iš įdomesnių faktų yra išlikęs ir išleistas A. Baranausko dienoraštis, rašytas nuo 18 iki 21-erių metų. Iš jo darosi aišku, kad Baranauskas buvo labai savikritiškas.

Antano Baranausko mūza buvo poetė Karolina Praniauskaitė, skatinusi jį tobulėti kaip poetą. Šių ir kitų aplinkybių dėka dvidešimt penkerius metus perkopęs poetas buvo parašęs visus reikšmingiausius savo kūrinius: keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), parašytas rytų aukštaičių anykštėnų tarme. Po kelių metų „Anykščių šilelis“ buvo išspausdintas Ivinskio kalendoriuje, kuriame Baranauskas pasirašė Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. Dainų rinkinį „Kelionė Peterburkan“ parašė atvykęs studijuoti į Peterburgą. Be šio rinkinio dar parašė „Pasikalbėjimą su Lietuva“ ir „Dievo rykštę ir malonę“. Baranausko talentą įvertino net vyskupas Motiejus Valančius, kuris Baranausko giesmes vėliau įdėjo į savo giesmių rinkinį.

„Anykščių šilelis“ buvo parašytas norint įrodyt, kad lietuvių kalba nėra prastuolių kalba ir yra tinkama kūrybai. Poemai būdingi ilgi periodai, patetiškos anaforos, kreipiniai, palyginimai, laipsniavimai, retoriniai sušukimai, kalbos žodynas. Ji laikoma žymiausiu silabinės eilėdaros kūriniu. Pateikiamos ir silabinės toninės eilėdaros užuomazgos, ypač daktilio metrai:

daktilio metrai
Atsiskleidžia kūrybinė jėga. Yra sakymo rėmai (pradžioje ir pabaigoje), aprašymuose išgyvenama ekstazė:

„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.“

„Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.“

Baranauskas laikomas metaforinės meditacijos pradininku.

Pirmoji poemos dalis lyriškesnė, o antra – proziškesnė. Nubudusio miško scena – kulminacinė: „E, kad jau dienai brėkštant…“ Pirmoje dalyje vyrauja mitinis laikas, antroje – istorinis.

„Anykščių šilelyje“ nėra siužeto, yra tik aprašymas:

„Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja,
Ėgi srove teškena upelė šventoja.
Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;
Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ėgi antys ,,pry! pry! pry!“ priskridę int liūną;
Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“
Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.“

Baranauskui, kaip ir visiems romantikams būdinga iškelti praeitį niveliuojant dabartį. Jam artimas nesugrąžinamas praeities ilgesys. Baranauskas laikomas vienas pirmųjų tautinio romantizmo kūrėjų. Poemoje buvo panaudota tautosakinė medžiaga („Eglė žalčių karalienė“, dainos, patarlės, posakiai).

Lindė Dobilas Baranauską yra pavadinęs lietuviškuoju Homeru. Jis pirmasis suformavo istorinės Lietuvos sampratą.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Publijus Kornelijus Tacitas

Publijus Kornelijus Tacitas (55 m. – apie 120 m.) žinomas kaip romėnų istorikas, publicistas, diplomatas ir rašytojas. Apie jo gyvenimą duomenų nėra, žinoma tik tiek, kad gimė viename iš italikų miestų Umbrijoje, aristokratų šeimoje ir gavo gerą retorikos išsilavinimą. 88 – aisiais metais Tacitas ėjo kvestoriaus pareigas, 97 m. buvo Romos konsulas, o 111–112 m. – Azijos provincijos prokonsulas.

Kaip rašytojas Tacitas išgarsėjo mirus imperatoriui Titui Flavijui Domicijanui. Tada pasirodė jo pirmieji kūriniai: Kornelijus Tacitas„Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ (98 m.), „Germanija“ arba „Apie germanų kilmę ir išsidėstymą“ (98 m.), „Dialogas apie oratorius“ (102 m.).

Veikalas „Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ buvo parašytas mirus uošviui, garsiam romėnų karvedžiui Gnėjui Julijui Agrikolai. Tai pasakojimas vietoj laidotuvių kalbos. Šio veikalo pradžia ir pabaiga primena biografiją, kurioje rašoma, kaip Agrikola užkariavo Britaniją.

98 – aisiais metais pabaigia rašyti veikalą „Germaniją“. Tai mokslinis, geografinis ir etnografinis traktatas apie Vidurio Europą. Pirmojoje jo dalyje Tacitas aprašo valstybės visuomeninę struktūrą, senųjų germanų buitį, pasakoja apie jų kilmę. Antroji dalis skirta atskiroms germanų gentims. Čia nevengiama idealizavimo: pabrėžiama, kad germanų tauta pasižymėjo morale, fiziniu tvirtumu. Be to, paminimos silpnybės ir ydos.

II amžiaus pradžioje Tacitas parašė „Dialogą apie oratorius“. Tacitas svarsto, kodėl smuko retorikos menas. Jis mano, kad nuosmukį lėmė auklėjimo ir mokymo sistemos klaidos, tam įtakos turėjo ir pasikeitusi santvarka bei vidaus politika. Kalbėdamas apie retoriką, autorius panaudoja dialogą, retorinį kalbėjimą, per kuriuos perteikia formos bei eilėdaros privalumus. Dėl formos ir turinio šis kūrinys laikomas šedevru.

Kiti du svarbūs Gajaus Kornelijaus Tacito istoriografiniai darbai – tai „Istorijos“ ir „Analai“, skirti Romos imperijos istorijai aprašyti. Kūrinys „Istorijos“ buvo sudarytas iš 14 knygų, kuriose dėstomi 69 – 96 metų Romos istorijos įvykiai. Šių įvykių liudytoju buvo pats Tacitas. Iki dabar tėra išlikę pirmų keturių knygų ištraukos ir penktosios knygos pradžia.

„Analai“ laikomi brandžiausiu darbu. „Analus“ sudaro 16 knygų, iš kurių išlikusios 1 – 6 knygos, skirtos imperatoriui Tiberijui, ir 11  – 16 knygos, skirtos imperatoriams Klaudijui ir Neronui. „Analai“ pasakoja įvykius nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Julijų – Klaudijų dinastijos pabaigos. Tacitas aptaria įtemptą politinę situaciją, paliečia sąvokas „laisvė“ ir „moraliniai principai“. Autorius tarsi pripažįsta, kad principatas būtinas, o prie respublikos grįžti neįmanoma. Tacitas vaizduoja įžymias asmenybes, paaiškina, kad tokios asmenybės istorijos procese yra vienas iš svarbiausių reiškinių; teigia, kad prie tokių asmenybių priskirtini imperatoriai.

Tacito veikaluose nėra paprastų romėnų buities ir gyvenimo scenų, mažai kalbama apie Romos provincijas, jų ekonomiką. Autorius aprašė ne visus istorinius įvykius, daug ką savaip interpretavo ar praleido. Pirmenybę teikė ne chronologijai, o dramatinei kompozicijai. Istorijos įvykiai dažnai primena dramos veiksmą.

KALBA IR STILIUS. Tacito kalba ir stilius artimi Saliustijui. Tacitas žvelgia į pasaulį pesimistiškai ir tai lemia jo stilių bei kalbą. Jis dažnai vartoja archaizmus, poetinės kalbos priemones, kurios kalbėjimui suteikia iškilmingumo. Galima rasti ir ausį rėžiančių junginių, taip pat esama sunkiai suvokiamų sakinių bei sentencijų.

Tacito darbai padarė didžiulę įtaką vėlyvesnei Romos imperijos istoriografijai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus

Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

I a. pr. Kr. – tai romėnų literatūros aukso amžius. Ši epocha dar vadinama Cicerono epocha. Šiuo laikotarpiu vyko karai, o politiniu atžvilgiu tai buvo įtemptas metas, tačiau tai netrukdė suklestėti prozai. Pirmojoje amžiaus pusėje buvo sukurta žymių poezijos kūrinių (Katulas, Lukrecijus), suklestėjo proza (Ciceronas, Cezaris), formavosi literatūrinė kalba ir literatūros stilių samprata. Amžiaus antroji pusė buvo poezijos klestėjimo laikotarpis (Vergilijus, Horacijus, vėliau Ovidijus).

Markas Tulijus Ciceronas (apie 106 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e. buvo nužudytas) – oratorius, politikas, filosofas. Ciceronas buvo kilęs iš raitelių luomo, garsios ir turtingos šeimos, užaugęs įgijo klasikinį išsilavinimą (retorikos, teisės ir filosofijos). Norėdamas patikrinti įgytas filosofijos žinias, 79 – 77 metais išvyko į Graikiją, o 63 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu ir pasižymėjo Katilinos sąmokslo atskleidimu (Katilina rezgė sąmokslą prieš valstybę). Visa tai 60 – aisiais metais atsigręžė prieš Ciceroną: prieš jį ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininMarkas Tulijus Ciceronaskai, o jis buvo apkaltintas nešvariu sąmokslo likvidavimu ir ištremtas. Tremtyje Ciceronas rašė laiškus, graikiškus dialogus, o po metų, kai jam buvo leista grįžti, jis parvyko į Romą, kur buvo iškilmingai sutiktas. Įsivėlus į politinius ginčus, 43 m. pr. Kr. Ciceronui nukirsta galva.

Cicerono palikimas – tai 58 kalbos: 4 kalbos prieš Katiliną, 5 kalbos prieš Verį, 14 kalbų prieš Antonijų (filipikos), kalba už Cėlijų, kalba už Milona ir kitos. Daugelis Cicerono kalbų buvo pirmiau pasakytos, o tik vėliau užrašytos. Išliko ir 19 retorikos traktatų: trys dialogų veikalai apie oratorių  – „Apie oratorių“ (teigia, kad oratorius turi būti toks išsilavinęs, kad panašėtų į vaikščiojančią enciklopediją); traktatai politikos, filosofijos ir kitais klausimais: „Brutas“, „Oratorius“, „Stoikų paradoksai“, „Apie gėrio ir blogio ribas“, „Apie dievų prigimtį“, „Apie likimą“, „Akademikų mokymas“, „Apie valstybę“, „Tuskumo pašnekesiai“, „Apie senatvę“, „Apie teises“, „Apie pareigas“, „Apie draugystę“ ir kiti.

Kalbose pastebimas sekimas graikų oratoriais. Jų kalba lakoniška, būdingi trumpi sakiniai, daug dėmesio skiriama periodui (Isokrato išradimas). Cicerono periodui būdingas patosas, įtaiga, nes nemaža dėmesio skirta nuotaikos išreiškimui, itin didelis dėmesys sutelktas į pradžią ir pabaigą. Nevengiama ir plūstis, pabarti necenzūriniais žodžiais.

Prie viso to dar priskiriami apie 800 laiškų, parašytų tremtyje ir teikiančių žinių apie Romos pilietinę karų epochą. Laiškams kiek būdingas buitinis stilius, žaismingumas, juose gan žaviai išryškėja Cicerono ydos ir charakteris. Kaip filosofas, Ciceronas vertinamas kritiškai: jis nesilaikė nuoseklios sistemos. Laiškuose daug dėmesio yra skiriama etikai, moralei, politikai, filosofijai ir teisei. Ciceronas nagrinėja valstybės valdymo formas. Pasak jo, visos trys valdymo formos netobulos ir negeriausios, aukso viduriukas galėtų būti tik monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų sąveika.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Retorika
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Klasikinis graikų literatūros periodas

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose  svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka