Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Didaktinės apysakos. Būdingiausias bruožas – kelionės motyvas. Svarbiausias čia yra siužetas, atsiranda pasakotojas, įvairesni veikėjai, formuojasi dialogas, pasakojamoji ir aprašomoji kalba, randasi nacionalinės specifikos detalių, vaiko aplinkos atstovų. 1846 m. Simonas Daukantas išleidžia apysaką „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“. Tai nėra visiškai originali apysaka, tai iš vokiečių kalbos verstas tekstas sekant vokiečio Joachimo Heinricho Kampės (Campe) „Robinzonu Jaunesniuoju“, o šis, suprantama, buvo garsiojo D. Defo Robinzono Kruzo palikuonis. Daukantas šia apysaka siekė skaitytoją vesti iš nežinomų vietų į pažįstamas, todėl Robinzonas pervadintas Rubinaičiu, Londonas – Karaliaučiumi, Temzė – Nemunu ir t.t. Herojus perkeliamas į Baltijos jūrą. Taip atsirado lietuviškas variantas.

Peliūzės gyvenimas yra pasakojamas iš tėvo pozicijos ir tai daroma trisdešimt vakarų. Apysaka parašyta rolėmis. Tokia forma yra patogi pasakojamajai medžiagai įterpti. Kūrinyje yra geografinių ir navigacijos terminų, miškų ir upių pavadinimų. Pagrindinis motyvas – kelionė. Kelionė – tai patirties kelias, vertybė. Rubinaitis Peliūzė, būdamas septyniolikos metų, prioritetus teikiantis dykinėjimui bei tingėjimui mokytis ir dirbti, iškeliauja į pasaulį. Bet kelionė be tėvų sutikimo ir palaiminimo yra nesėkminga – svetima erdvė nesaugi ir pilna išbandymų. Nuotykių troškimas, noras pažinti pasaulį – tai Peliūzės vertybės. Nuotykiai kūrinyje atlieka patyrimo – auklėjimo funkciją. Kelionės metu įvyksta pagrindinio veikėjo kitimo procesas: pereinama iš neišmanymo į pažinimą, kuris įgyjamas komunikuojant su kitais, perduodant patirtį, pamokant. Didaktinės prozos tradicijoje tai itin aktualu. Apysakos pabaigoje Rubinaitis Peliūzė į namus grįžta kaip Šventojo Rašto sūnus palaidūnas, tačiau etiškai rimtas, subrendęs vyras, kelionės dėka įsitikinęs tradicinių krikščioniškųjų vertybių nenuginčijamumu.

Be didaktinių apysakų pasirodo ir didaktiniai apsakymai. M. Valančius 1864 m. išleidžia „Vaikų knygelę“, kurioje naudoja pasakojimo būdą be atviro aiškiai matomo pasakojimo. Tai septyniolika apsakymų vaikams, kuriuos Motiejaus Valančius vadina pasakomis. Juose išryškinamos teigiamos ir neigiamos veikėjų savybės. Personažai dar neveikia pagal savo charakterio raidos logiką, savarankiškai nemąsto, bet yra ydų arba dorybių iliustratoriai:

• autorius naudojosi liaudies pasakų ir pasakėčių motyvais („Mikė Melagėlis“);
• perpasakojo kalendoriuose buvusius sentimentalius didaktinius vaizdelius;
• sulietuvino vokiečių rašytojų apsakymus;
siužetus paėmė iš lietuviško kaimo aplinkos.

Siužetai neturi aiškios užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Smalsumą kelia komiškos ar net ironiškos situacijos. Valančiaus pasakojimui būdinga įvykių, situacijų, atskirų vaizdelių, portretų, komentarų, informacinių elementų derinys. M. Valančius laikomas pirmuoju rašytoju, sukūrusiu nemaža įvairių vaikų tipų. Jo vaizduojami vaikai gražūs ir negražūs, tvarkingi ir kūtvėlos, tylūs ir rėksniai, pavaizduoti veikėjai yra teigiami ir neigiami:

• schematiškai pavaizduoti vaikai (geroji Onelė, Nedora Marė, dievo baimingasis vaikelis);
• realistiškai pavaizduoti personažai (Mikė Melagėlis).

Valančius sukūrė pirmuosius realistinius vaikų portretus, kurie yra veikėjų vertinimo priemonė. Autorius mėgo dialogus, kūrė roles, savo apsakymais mokė doros ir darbštumo, barė apsileidėlius, tinginius, diegė norą mokytis, ugdė pasididžiavimą tautos praeitimi, papročiais.

Didaktiniai eilėraščiai. Eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas Kajetonas Aleknavičius, vienas pirmųjų pradėjo rašyti eilėraščius vaikams. 1861 m. parašė „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“. Ne visa knygelė skirta vaikams, tik kai kurie eilėraščiai. Poezija liaudiško pasaulėvaizdžio, joje gausu kaimo buities realijų, pamokymai sakomi gyva sąmojinga žmonių šneka, vartojami tautosakiniai poetizmai. Aleknavičiui poezijoje labiausiai rūpėjo didaktiniai tikslai: kaip elgtis, kaip klausyti. Jis to moko linksmai juokaudamas, kartais pasišaipydamas. Vienas iš jo tikslų – teikti skaitytojui malonumą. Į vaikų literatūrą autorius pirmasis įvedė komiškas situacijas, į tekstus įtraukė smulkiosios tautosakos žanrų, žaidybine situacija paremtas skatinimas mokytis.

Antanas Baranauskas apie 1851 m. parašė „Mažų dienų atsiminimus“ – eilėraščius vaikams.  Jo meninis pasaulis remiasi realybe, kurioje nemažai komiškų situacijų.

Pirmasis suteikęs vaikų eilėraščiams folklorinį skambesį – K. Sakalauskas – Vanagėlis. Jis pasitelkė iš tautosakos onomatopėjas, įvedė liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Tačiau Vanagėlio eilėraščiai išliko skambūs, dinamiški ir nuotaikingi.

Prie visų reiktų minėti ir Mantą Grigonį bei jo eilėraščių rinkinį tik vaikams „Kvietkelis“ (1913 m.). Jo eilėraščiuose vaikai ne tik atlieka darbus, bet ir žaidžia įvairius žaidimus. Žaidimas – svarbiausia vaiko prigimtinė būsena. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas, giedra nuotaika. Į eilėraštį Grigonis mėgo įkomponuoti ir priedainį. Eilėraščio pasaulis antropomorfizuotas, lyrinis subjektas smalsus ir viskuo besidomintis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)

Neilgai trukus vaikų literatūros svoris iš Prancūzijos persikėlė į Angliją ir čia net buvo įkurta speciali leidykla vaikams. Jonas Niuberis įsteigė leidyklą ir 1744 m. išleido kišeninę knygelę „Maža, nuostabi, kišeninė knygelė“.

XVIII a. literatūra išsiskiria Danielio Defo ir Dž. Svifto romanais. D. Defo (1660–1731) labiausiai žinomas kaip satyrų ir pamfletų autorius, tačiau geriausias jo kūrinys yra 1719 m.  pasirodęs romanas „Robinzonas Kruzas“. Šis romanas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, kurie tuo metu buvo aprašyti laikraštyje. „Robinzonas Kruzas“  – labiau nuotykių romanas,  nes kelionių aprašymas užima nedaug vietos, tačiau romano pobūdis „aprašomasis-pasakojamasis“. Visa likusi knygos dalis – tai Robinzono gyvenimas ištisus 28 – erius metus. Romane pasakojimas motyvuotas, o vaizdai detalūs. Rašoma pirmu asmeniu norint sudaryti  pasakojimo iš šalies vaizdą.

Dž. Sviftas (1667 -1745) – tai satyrinio talento rašytojas. 1726 m.  išleido garsųjį savo fantastinį kūrinį „Guliverio kelionės“. Nors tai romanas suaugusiems, tačiau ir vaikų literatūroje prigijo dvi šio romano dalys „Guliveris liliputų šalyje“ ir „Guliveris milžinų šalyje“. Romano sėkmės pagrindas – neįtikėtinų dalykų papasakojimas itin įtikinamai ir tikroviškai. Tikrumo iliuzija pasiekiama laikantis proporcijų ir dydžių. Prie tikrovės priartėjama ir per liliputų personažus, kurie primena anglų gyvenimą. Iš antrosios dalies „Guliveris milžinų šalyje“ skaitytojui leidžiama sužinoti apie anglų įstatymus ir papročius. Anglų literatūroj šis romanas išliko svarbus kaip XVIII a. socialinių ir politinių reiškinių knyga.

Po Dž. Svifto sutinkama dar keletas autorių, kurie yra svarbūs vaikų literatūros raidai iki XIX amžiaus. Vienas iš tokių autorių – Rudolfas Erikas Raspė (1747 -1794). Jis buvo vokiečių mokslininkas, kuris Anglijoje 1785 metais išspausdino „Barono Miunhauzeno nuotykius“.  Antrasis autorius – Gotfrydas Augustas Biurgeris (1747 – 1794). Tai audros ir veržimosi sąjūdžio rašytojas, 1786 metais išleidęs tą pačią knygą apie Miunhauzeną. Dėl knygos autorystės iki šios yra ginčijamasi, tačiau abi jos yra apie tą patį veikėją – melagį ir pagyrūną Miunhauzeną. Šių knygų kilmė folkloriška, vyrauja nuotykiai ir komizmas. Knyga – tai mechaniška savarankiškų epizodų virtinė. Veiksmo erdvė labai plati: Rusija, Turkija, Vokietija, Lietuva, žuvies pilvas ir kt. Nors autorius pasakoja savo nuotykius, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas aplinkai. Be Miunhauzeno savigyros knygoje daugiau nieko nėra. Šios knygos komizmas artimas melų pasakų komizmui.  Yra manoma, kad Miunhauzenas yra tikrai gyvenęs asmuo.

XVIII a. pradžioje šios knygos prigijo dėl egzotizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika