Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Pirmieji į pasakas ėmė gręžtis romantikai. Pradininkais yra laikomi Broliai Grimai – Jakobas (1785 – 1863) ir Vilhelmas (1786 – 1859). Jiems pasaka turėjo būti pranašiškas kūrinys, todėl jie daug domėjosi mitologija, viduramžiais, germanistika. Broliai užrašinėjo liaudies pasakas ir siekė jas paversti nacionaline vertybe. Šis jų siekinys davė pradžią sisteminiam pasakų, sakmių ir dainų rinkimui.  Jie pirmieji į liaudies pasaką žvelgė kaip į poetinę kūrybą.

Broliai Grimai surinko ir išleido tris tomus pasakų „Vaikų ir namų pasakos“ (1812 m., 1815 m., 1822 m.). Iš viso šiuose trijuose tomuose sudėta virš dviejų šimtų tekstų.

Grimams rūpėjo kritiškai ir tiksliai ištyrinėti šaltinius, tad pagrindiniai principai, kurių laikėsi, buvo ištikimybė ir tiesa. Jie patys pasakų pratarmėje rašė: „Nuo savęs mes nieko nepridėjome, nieko nepasakėme.“.

Daug pasakų jie sužinojo iš vokiečių miestelėnų, daug paėmė iš viduramžių novelių ir poemų bei XVII – XVIII a. literatūrinių kūrinių. Broliai Grimai tekstus stilistiškai apdorojo, tarsi performavo tekstus pagal savo pačių įsivaizduotą liaudies poezijos idealą. Savo pavadinimų jie nenaudojo, pavadinimai liko liaudiškieji.

Brolių Grimų veikla turėjo poveikį bendresne prasme, nes lėmė daugelio šalių pasakų suklestėjimą, pvz.: Peteris Kristeris Asbjornsenas – norvegų rašytojas – užrašinėjo padavimus bei pasakas, kurios išjuokia tinginystę ir gobšumą; Georgas Stefensas – švedų folkloristas – pasakas užrašinėjo be jokių pakeitimų, išskyrus tai, kad pakoregavo išorinę pasakos formą; Svenas Gruintvigas – danų pasakų rinkėjas – manė, kad reikia išsaugoti visa, kas įmanoma. Pagrindinis danų pasakų motyvas – gėrio ir blogio kovos.

Rusų folkloristinė pasaka irgi buvo gana ryškiai plėtojama. Vasilijus Žukovskis kaip ir Broliai Grimai rinko pasakas, jas šiek tiek koregavo: plėtojo peizažus, tekstuose keitė kai kurias detales. Aleksandras Puškinas vaikams pasakų specialiai nerašė, bet visos jo pasakos turi atitikmenis folklore ir yra skaitomos vaikų. Jose ryškinami liaudies herojaus bruožai, o pasakojimas visada yra eiliuota forma. Piotras Jeršovas  išgarsėjo pasaka „Arkliukas kupriukas“ (1834 m.), kuri yra gan artima Puškino manierai. Ši pasaka buvo specialiai rašyta vaikams. P. Jeršovas rėmėsi melų pasakų siužetais, juos derino ir jungė. Herojaus paveikslas patrauklus, o pasaka išlaiko vaikiškus bruožus. Sergėjus Aksakovas garsus pasaka „Raudonoji gėlelė“, kuri yra jo autobiografinės knygos dalis. Autorius kūrė individualizuotus charakterius, pasakoje daug psichologizmo – taigi ši pasaka jau skyrėsi nuo folklorinės pasakos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Romantizmas vaikų literatūroje

Romantizmas karaliauja XVIII pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Romantizmas išreiškė nusivylimą švietimo epochos racionalumu, piktinosi miesčioniškumu. Jis susiformavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, vėliau ir JAV.

Romantizmo pasaulėjautai būdingas neišsprendžiamas konfliktas tarp tikrovės ir aukštų idealų. Tai pasireiškė maištu prieš tikrovę. Romantizmas akcentavo dvasinį gyvenimą. Literatūroje svarbią vietą užėmė išskirtinės asmenybės, stiprių emocijų reiškėjos, ryžtingos, atitrūkusios nuo kasdienybės, ieškančios laisvės. To meto literatūroje susiformavo romantinio herojaus tipas – tai besiblaškanti, ieškanti tiesos savyje ir pasaulyje asmenybė. Romantikams ypatingai svarbi vaizduotė. Jų tikslas – perkurti, įspėti tikrovę, vaizduoti, kas nematoma, bet nujaučiama. Šie dalykai ir lėmė romantizmo stiliaus formavimąsi. Romantikai kūriniuose iškėlė stiliaus laisvę ir spontaniškumą.

Žmogaus individualumo ištakų romantikai ieškojo vaikystėje. Vaikystė – tai pamatas, formuojantis žmogaus dvasinę struktūrą. Į literatūrą įvedė vaiko paveikslą (pvz.: Hugo „Vargdieniai“).

Svarbu tai, kad:

I. Romantikai ieškojo ne tik žmogaus ištakų pradžios, bet ir tautos dvasinės kultūros ištakų.  Tai nulėmė folkloristinį judėjimą ir buvo susidomėta liaudies kūryba (liaudies pasakomis).

II. Literatūrinės pasakos žanrui būdinga tikrovė ir fantazija.

III. Romantinio idealo romantikai ieškojo praeityje ir praeitis romantikams buvo kaip pavyzdys bedvasei miesčioniškai tikrovei. Tuo metu susiformavo istorinės literatūros žanras.

IV. Romantikai žavėjosi egzotiškomis šalimis. Tai nulėmė nuotykių, kelionių literatūros suklestėjimą. Itin domėjosi Rytų šalimis.

V. Gamtos pasaulis romantikams tapo dėmesio centru, todėl literatūroje sutelkė nepaliestos gamtos vaizdus. Daugelis romantizmo kūrybos nebuvo adresuota vaikams, bet perėjo į vaikų skaitybą.

Romantinės pasakos – tai filosofinės pasakos. Jų adresatas – vyresnis paauglys, maždaug aštuntos klasės mokinys.

Garsiausi romantikai:

Vokiečių: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas, Broliai Grimai (Jakobas Grimas, Vilhelmas Grimas), Vilhelmas Haufas.

Prancūzų: Viktoras Hugo, Žorž Sand, Aleksandras Diuma.

Anglų – Valteris Skotas.

Danijos – Hansas Kristijanas Andersenas.

Jav – Džeimsas Fenimoras Kuperis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė srovė ar kryptis?
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Meninė individualizacija ir apibendrinimas

Pasaulis atkuriamas meno kūrinyje nėra absoliučiai realus. Jis greičiau yra frikcinis – tikrovėje neegzistuojantis. Meninė kūrėjo išmonė kuria kaip ir savarankišką, niekur neegzistuojantį pasaulį. Čia veikėjas yra be savo autentiško priešistorės. Veikėjus priimame tokius, kokius matome prieš savo akis, t.y. tiek, kiek pasakyta pačiu kūriniu.

Autobiografinio pobūdžio kūriniuose meninė išmonė turi ne mažesnes teises, nei reali istorija. Tarkim, pavyzdys šioje vietoje galėtų būti V. M.- Putino romanas „Altorių šešėly“. Jame Liudo Vasario ir Putino santykis yra panašus kaip lyrinio „aš“ ir poeto. Kitaip tariant, Liudas Vasaris yra autoriaus asmenybės reiškėjas. Net ir biografinio pobūdžio kūrinyje individualybė turi įgijusi bendruosius apibendrintus meninės fantazijos bruožus. Apie fikciją literatūros kūrinyje kalba ir toks dalykas, kad įvykiai kinta fragmentiškai. Jiems nebūdinga absoliuti chronologija ar tvirta loginė seka. Laiko ir įspūdžio neatitikimą stebime lyrikoje, kada gyvenime trunkanti akimirka eiliuotame tekste užima visą erdvę.

Gyvenimo ir kūrinio logika yra skirtinga. Tikrovės iliuzija literatūroje neišvengiama, ji kuriama sąmoningai. Personažai turi vardus, likimus. Žinoma, fikcijos įtaiga priklauso nuo menininko, t.y., kiek jis sugeba įsigyventi į dvasinę savo personažų būtį. Taigi, iš kur tada atsiranda literatūroje apibendrinimo pojūtis?

Apibendrinimo pojūtį formuoja kalbos prigimtis. Kiekvienas žodis kalboje reiškia ne tik konkretų daiktą, bet apskritai nurodo savotišką vienarūšių daiktų grupę.

Apibendrinimą formuoja ir literatūros funkcinė paskirtis. Žodžio menas skirtas įprasminti bendražmogiškus tikslus, net ir lyrika, kalbanti „aš“ vardu, yra tarsi lyrika, realizuota kaip „tu“.

Laikui bėgant individualumo ir apibendrinimo santykis keitėsi. Pavyzdžiui, XVII a. klasicizmo epochoje besąlygiškai buvo vertinama tik tai, kas visuomenėje priimta, o visa kita atmestina, kaip svetima. XVIII a.- XIX a. romantizmas atmetė viską, kas neindividualu, o pirmame plane turėjo būti žmogaus santykis su pasauliu. Realizmo kryptys turėjo pretenziją viską sujungti į vieną krūvą. Tuo metu buvo siekta vaizduoti žmogų ir jo būtį, kuri būtų apspręsta, nulemta istorinių aplinkybių.

Individualizavimo ir apibendrinimo išraiška priklauso nuo literatūrinių madų, tačiau lygiai taip pat ir nuo rašytojo prigimties, talento pobūdžio. Pavyzdžiui, Žemaitės patirtis sąlygojo individualų vaizdavimo principą, tad ji kūrė individualius personažus. Vydūnas – filosofinės prigimties atstovas siekė įkūnyti apibendrinimu pagrįstą mąstymo būdą. Jo protas skatino pasaulio konkretybėje ieškoti apibendrinimų. Yra kūrėjų, kurie puikiai sujungė ir vieną, ir kitą vaizdavimo tipą: V. Krėvė knygoje „Šiaudinė pastogė“, „Raganius“, kur pasireiškia psichologinės individualizacijos, o „Dangaus ir žemės sūnūs“ panašumų turi su Vydūno kūriniais, kur glūdi žmogaus egzistenciją apibūdinančios tiesos.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad:

1) Meninė individualizacija ir apibendrinimas – tai dvi pagrindinės kūrėjo saviraiškos formos. Jas rašytojas pasirenka priklausomai nuo talento tipo ir nuo vaizduojamo objekto.

2) Apibendrinimo principą formuoja ir kalbos prigimtis, ir literatūros visuotinumo funkcija.

3) Įvairiose kultūrinėse epochose individualizacijos ir apibendrinimo santykis keitėsi priklausomai nuo žmogaus kaip individo sampratos.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

„Iš literatūrinių prisiminimų”