Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas“ ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?

2010 metų lietuvių kalbos egzamine viena iš užduočių buvo samprotavimo rašinio rašymas tema „Ar lietuvių širdį nuolat spaudžia nuliūdimas“. Kaip pagalba mokiniui buvo pateiktos kelios mintys:

Maironio eilėraščio „Sunku gyventi“ posmelis:

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.

Ir Tomo Venclovos mintis „Autoironija visada ar beveik visada yra kultūros stiprybės ženklas“ iš teksto „Kultūra ir jos fonas“.

Pasirinkusieji rašyti rašinį galėjo pasinaudoti šiomis mintimis ir pratęsti samprotavimus, arba pasinaudoti savąja patirtimi, skaitytomis knygomis, analizuotais kūriniais, kitų anksčiau išsakytomis mintimis.

Kad būsimiems abiturientams būtų kiek lengviau ruoštis egzaminams, pateikiu keletą mąstymo gairių, sukauptą medžiagą apie tai, kaip reiktų mąstyti, į ką atkreipti dėmesį, kad samprotavimo rašinys būtų rimtas, solidus, svarus ir nenuginčijamas. Tikriausiai analogiškos užduoties 2011 metų egzamine nebus, bet ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui pravartu pažvelgti į jau buvusias užduotis ir šio to dar pasimokyti.

„Širdį spaudžia nuliūdimas“ = yra nuliūdęs.

Turi sudėtingo tautos istorinio likimo atmintį;turi pagrindą nepasitikėti svetimais. Išgyvena egzistencinį liūdesį, būdingą kiekvienam mąstančiam žmogui. Ramus, šiaurietiškai santūrus  – išlaiko pusiausvyrą tarp proto ir jausmų.
Gilus žmogus – jam svarbi ne išorė, o tai, kas slypi žmogaus širdyje. Poetiškas, mąslus stebėtojas, linkęs į individualizmą.
Liūdna, graudi lietuvių literatūra; net romanai lyriški ir melancholiški. LIETUVIS NULIŪDĘS? Išgyvena vertybių krizę – nusigeria, žalojasi, žudosi.
Jį užaugino poetiškos ir elegiškos dainos – jis romus, švelnus, jausmingas. Pavydus – nuliūstamatydamas kito žmogaus gerovę.
Kaip Rūpintojėlis– susirūpinęs, susimąstęs dėl šios žemės vargų… Prarado gyvenimo prasmę, savivertę, orumą; nesididžiuoja būdamas lietuvis.
Jaučiasi mažas, negalintis prisiimti atsakomybės už savo likimą; pasyvus, bejėgis, be vilties, dažnai puola į depresiją… Pavargęs nuo gyvenimo pesimistas – niekuo nepasitiki, nusivylęs politika, pilietiškai nebrandus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė
Meno kūrinys literatūros procese

Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka

IŠPLĖSTINIS PLANAS

Tema. Simbolizmas. Bendrieji bruožai.

Tikslai:

•    gilinti literatūros istorijos žinias;
•    mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
•    lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, atsakinėjant į klausimus;

Pamokos tipas ir forma. Įvadinė lyrikos pamoka (paskaita ir pokalbis).

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, euristinė užduotis.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):
1.    Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:
1. Lietuvių literatūros enciklopedija.- V., 2001.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

Pamokos situacija

Praeita pamoka buvo skirta V. Krėvės dramos „Skirgailaketvirto veiksmo analizei ir viso kūrinio apibendrinimui. Atskirai buvo gilinamasi į finalines scenas, jas mokiniai ruošėsi skaityti vaidmenimis. Skirgailos personažą analizavo ir apibendrino viso kūrinio kontekste.

Ši pamoka bus įvadinė apie naują literatūros kryptį simbolizmą „Bendrieji simbolizmo bruožai“. Pagrindinius simbolizmo bruožus bandys įžvelgti analizuodami Rainerio Marijos Rilkės eilėraštį „Ruduo“ ir „Nuotaka“.

Kitą pamoką bus aptartas lietuvių simbolizmas ir analizuojamas V. M.- Putino eilėraštis „Rūpintojėlis“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinių veikla
I. Įvadiniai darbai (3 min.) Pamokos pradžioje mokytojas pasako šios pamokos temą „Simbolizmas. Bendrieji simbolizmo bruožai“. Klausia:Ką prisimenate apie simbolizmą iš 10 klasės kurso? Galimi įvairūs atsakymai, tikėtina, kad kai kurie mokiniai paminės daugelį simbolizmo bruožų, galbūt ir kai kuriuos simbolizmo atstovus.
II. Naujos medžiagos pateikimas (22 min.)Paskaita Mokytojas aiškina teorinę dalį, dar kartą primena, kas yra simbolizmas, kada ir kur atsiradęs, žymiausius atstovus:Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Atsirado kaip reakcija į realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parrnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. Simbolistus veikė Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija, intuityvizmas. Jie kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centre buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką, „prišaukti įspūdį“. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasau­lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Romantiniai simbolistai teigė, kad peržengti išorinį pasaulį, prasiskverbti į pasaulio paslaptį, į nematomas daiktų sąsajas gali tik menas, labiausiai – muzika ir poezija. Poetas, anot jų, turi intuicijos daugiau nei kiti meno žmonės, yra gyvenimo paslapties aiškintojas, kuris pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.Sim­bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgo išnaudoti muzikines kalbos galimybes, ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą. Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vi­durio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas , Stefanas Malarmė (Mallarmė). XX a. poetai simbolistai labiausiai mąsto apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmo­gaus gyvenimo tėkmę, gilinasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą. Raineris Marija Rilkė (Reiner Maria Rilke, 1875-1926) – vienas žymiausių Europos poetų. Gimė ir augo Prahoje. Suaugęs pasirinko klajūno dalią – per gyvenimą pakeitė ~ 100 gyvenamųjų vietų. Ieškodamas įspūdžių pasiekė net Rusiją. Dėl vieno posmo jis turėjo daug pamatyti ir aplankyti. Rilkė rašė meditacinio tipo lyri­ką, prozą, ypač mėgo rašyti laiškus. Žinomiausi jo lyrikos rinkiniai: „Vaiz­dų knyga“ (1902, 1906), „Valandų knyga“ (1905), „Naujieji eilėraščiai“ (1907-1908), „Duino elegijos“ (192 3), „Sonetai Orfėjui“ (1923).Poezijoje dainavo apie švelnius daiktus, gėles, moteris; vyrauja elegiškos, liūdnos nuotaikos. Jam labai svarbi nuo­jauta, intuicija, padedanti pažinti pasaulį ir jo daiktų sąsajas giliau nei mokslas. Poetas siekia vaizduoti sielos gyvenimą. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose išsako po reiškinių pavir­šiumi glūdintį dieviškąjį gyvenimo pagrindą. “ Mokiniai žymisi pagrindinius dalykus.
III. Pirminis kūrinio skaitymas ir suvokimasEuristinis pokalbis( 8 min.) Mokytojas pasako, kad dabar analizuosime Rilkės eilėraštį „Ruduo“. Mokiniai skaito iš vadovėlio eilėraštį.
1. Kokiu vaizdu pradedamas eilėraštis? 1. Vaizduojamas kritimas, o tiksliau – lapų kritimas, kuris vyksta iš skliautų (iš dangaus), kuriuose lyg sodų esama.
2. Kokios užuominos ir į ką leistų šį vaizdą laikyti simboliniu? 2. Užuomina yra vieta, iš kurios tie lapai krenta. Žinoma, kad iš dangaus lapai kristi negali, nebent sniegas ar lietus. Be to, yra įsivaizduojama, kad ten, aukštai, vysta sodai – tai taip pat yra negalimas dalykas. Visi šie vaizdai – tai užuomina į metų kaitą, bet ne tik gamtoje, bet ir visoje egzistencijoje. Krenta lapai, tai ne tik rodomas ruduo, bet kartu ir pasaulio keitimasis, žmogaus gyvenimo artėjimas lig mirties.
3. Raskite, kas dar krenta eilėraštyje. 3. Puola žemė, „puolam mes visi“ – tai yra – visa žmonija, taip pat ir ranka.
4. Koks reiškinys sieja visus krentančius? 4. Visus krentančius sieja mirtis. Kritimas – lyg nykimas, mirtis. O mirtis kaip tokia – yra likimas, kurį valdo „Ranka“.
IV. Pirminio suvokimo gilinimas 4 min.) 5. Kokios čia veriasi kritimo prasmės? Paaiškinkite jas. 5. Kritimą galima suprasti ir tiesiogine prasme – lapų kritimas. Kritimas „vienatvėn“ (krenta žemė) – pasinėrimas į liūdesį. Taip pat kritimas yra lyg mirimas – krentam „Visi mes“ – tai yra visi žmonės kada nors miršta. Kritimas – lyg riba, tam tikras ir reiškinys ir laiko tėkmė, kada susiduria gyvenimas ir mirtis.
6. Apie kieno vienatvę kalbama? Pasekite formas „mes – visi – vienas“. Kas visiems yra atskira ir kas bendra? 6. Kalbama apie žemės vienatvę, apie visų žmonių vienatvę ir net apie „Rankos“ vienatvę. Bendra visiems yra tai, kad visus puolusius vienatvėn, visų likimus valdo ta pati Ranka. Atskira galbūt tai, kad tas, kas prilaiko visuotiną kritimą, vieniems jį prailgina, kitiems – sutrumpina.
7. Kodėl šį eilėraštį galima skirti prie simbolistinių? 7. Eilėraštyje kalbama užuominomis, tam tikrus reiškinius įvardijant kaip simbolius (lemtis – Ranka, lapų kritimas – senėjimo procesas). Iš romantizmo paveldėtas pasaulio vaizdas ir pasaulio jutimas čia išreiškiamas per simbolius, todėl eilėraštį galima skirti prie simbolistinių.

IV. Apibendrinimas

ir namų darbų skyrimas.

(8 min.)

Analogiškai, kaip ir pirmasis eilėraštis, skaitomas ir antrasis – „Nuotaka“, tokiu pat principu mokiniai atsakinėja į euristinius klausimus:1. Kas eilėraštyje yra tas mylimasis? Iš kokio jis pasaulio? 1. Mylimasis yra miręs žmogus. Galima sakyti, kad jis iš transcendentinio pasaulio ir jo yra šaukiamasi.
2. Kodėl jo šaukiamasi ir prašoma neleisti ilgai laukti? 2. Galima numanyti, kad arba jau gyvenimas yra nepakeliamas be to žmogaus ir norima su juo kuo greičiau susitikti, arba tiesiog, atėjus senatvei, norima pagreitinti gyvenimo procesą ir nesikankinti.
3. Kaip su laiku siejasi medžiai platanai? 3. Medžiai jau yra be lapų, tai siejama su rudeniu, bet ruduo gali būti siejamas su senatve, su žmogaus gyvenimo branda.
Namuose mokiniai pabaigia analizuoti eilėraštį raštu atsakydami į klausimus:
1. Kaip suprantate „užrakinimą tamsiame name“?2. Kas tie mėlynieji sodai? Kaip į juos žadama patekti? kaip suprantate „ištvinimą iš rankų savųjų“?3. Apie ką šis eilėraštis?4. Kodėl jį galima skirti prie simbolistinių? Galimi įvairūs atsakymai.

___________________________

Daugiau 11 klasės pamokų planų:

Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)
Šatrijos Ragna „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare“. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana “Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)