šalutinis sakinys | Lietuvių kalba ir literatūra

Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Specialiai neaptarsiu prijungiamųjų sakinių dėmenų santykių, nes prijungiamųjų sakinių dėmenų santykiai yra nurodomi nusakant šalutinio sakinio dėmens rūšį.

Pvz.: „Jei paseksi negirdėtą pasaką, duosiu ugnies.“ Įvardytumėm kaip sąlygos santykius, tačiau paprastai sakom, kad sakinyje prie pagrindinio dėmens prijungtas sąlygos šalutinis sakinys.

Bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu sujungtų dėmenų santykiai (išskyrus skiriamąjį) yra nelengvai suvokiami, nes neturi specialių jungimo priemonių, arba tos priemonės pasirodo tik fragmentiškai. Būna atvejų, kai vienas santykis dominuoja.

Lietuvių sintaksėje bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu susietų dėmenų santykiai yra labai mažai teaptarti, be to tik lietuvių kalbos gramatikos III tome jie yra aprašyti, bet ne sistemiškai, o išblaškytai. Toje gramatikoje nevartojamas ir sakinio terminas, sakoma „dėmenų ryšio reikšmė“.

Iš viso yra 13 santykių ir jie yra grupuojami:

1. Nepareinamieji santykiai – tai tokie, kur dėmenys tiesiog sudėti, vienas kito turinio nelemia, nesąlygoja.

a. Vienalaikiškumo santykis yra tada, kada dėmenyse žymimi veiksmai vyksta kartu. („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“)
b. Veiksmų sekos santykis – kai vienas veiksmas pradeda vykti tada, kai pirmasis nutrūksta („Atsidarė durys, į klasę įėjo mokytojas ir pradėjo pamoką.“).

2. Pareinamieji santykiai:

a. Priežastingumo santykių grupė:

• priežasties santykis (grynoji priežastis) – junginiuose koreliuoja su veikiančiąja priežastimi („Nepalijo nė lašo – augalai nuleido lapus.“)
PASTABA. Priežasties santykiais susiję dėmenys lengvai gali būti apsukami, sukeičiami vietomis („Augalai nuleido lapus – nepalijo nė lašo.“);

• sąlygos santykis („Sulos šuo kieme ir pakerta motinai kojas.“ / „Paseksi negirdėtą pasaką, gausi ugnies.“);

• nuolaidos santykis („Paklausė draugų, (ir) prarado visus pinigus.“).

PASTABA. Suvokti priežasties santykius galima pasinaudojant pridėjimu (su jungtukais ir, bet…). Tas pridėjimo būdas tik padeda apčiuopti sakinį ir santykį patikrinti, tačiau taip elgdamiesi pakeičiame sakinio tipą.

• padarinio santykis – čia susiję paremiamojo parėmimo sujungiamieji dėmenys („Ponas dvare buvo retas svečias, tai ir kelių niekas netaisė.“).

b. Priešpriešos santykių grupė:

• priešprieša siaurąja prasme („Motina šaukia vaikus pietų, vaikai neklauso.“);

• išskirties santykis. Griežta dėmenų tvarka: I dėmuo – visuma, II dėmuo – kas išskiriama. („Visi žvėrys išėjo kelio tiesti, tik vienas kurmis pasiliko.“);

• neatitikimo santykis – esmę sudaro tai, kad paskesnis dėmuo (dėmenų grupė) yra tokio turinio, kuris visiškai neatitinka to, kas pasakyta pirmame dėmenyje („Atėjo sėjos metas, tačiau laukuose nebuvo matyti nė vieno žmogaus.“ / „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“).

c. Apibendrinimo ir išvados santykių grupė:

• apibendrinimas – kada pirmas dėmuo susijęs su dėmenų grupe („Privažiavimo kelias išklampotas, klombos neapsodintos, takai nesutvarkyti – visur netvarka, apsileidimas.“)

PASTABA. Šitą sakinį apsukus gausime aiškinamąjį sakinį. Aiškinamasis santykis dar yra vadinamas paremiamuoju santykiu.

• Išvados santykis („Kaimynų katinas nurūksta – nieko nėra namie.“)
Išvada nuo apibendrinimo skiriasi tik tuo, kad yra paremta loginiu išvedimu, daromas tam tikras sprendimas.

Išvadą ir apibendrinimą galima atskirti ir formaliai. Apibendrinimas yra tarsi dėmenų turinių aritmetinė suma. Iš vienos pusės susiję keli dėmenys, iš kitos – daugiau. Santykį galima atskirti pridėjimo būdu. Į sakinį įtraukiami atitinkamos reikšmės įterpiniai (žodžiu, tikru žodžiu, vienu žodžiu, žodžiu sakant, o išvadą tikrinam įterpdami žodelį „vadinasi“.)

d. Pažymimųjų santykių grupė:

• pažymimasis santykis. Šio santykio sakinio sandara savita, nes pirmasis dėmuo yra sakinio dalis, išreikšta daiktavardžiu, o paskesniame dėmenyje tos sakinio dalies turinys yra apibūdinamas (charakterizuojamas) („Ragana turėjo vieną dukterį ir ta buvo su viena akim.“). Santykį galima apčiuopti pridėjimo būdu, galima pakeisti šalutiniu dėmeniu („Ragana turėjo vieną dukterį, kuri buvo su viena akim.“).

• Skiriamasis santykis būna tik sujungiamuosiuose sakiniuose; yra susijęs su gramatiniu tipu – skiriamojo sujungimo (ar, arba, ar…ar, arba…arba – sujungti tokiais jungtukais): „Arba tu, pliki, traukis, arba tu, kvaily, liaukis.“

• Priduriamasis santykis – dėmenys sujungti bejungtukiu arba sujungiamuoju ryšiu. Santykio atveju paskutinis dėmuo yra priduriamas, jam būdingas struktūros paprastumas, jis yra tarsi iš kitos sferos, pasakomas netikėtai („Vidurį sodo žydėjo radastų krūmas, po juo lindėjo sraigė.“)

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija buvo sukurta gana vėlai, paskelbta 1972 metais „Baltisticos“ žurnale aštunto tomo pirmame sąsiuvinyje. Klasifikacijos sudarytojas – Vytautas Ambrazas. Savo straipsnyje jis apėmė ne tik šalutinius dėmenis, bet ir pagrindinius. Ambrazas į prijungiamojo sakinio dėmenų sąveiką žiūrėjo kaip į pagrindinį ir šalutinį dėmenis. Pasirodo, kad vieni šalutiniai dėmenys ypač reikalingi kuriam nors pagrindinio dėmens žodžiui (ypač tariniui), tiksliau, jie reikalingi kaip valentiniai partneriai. Be jų pagrindinis dėmuo atrodo neužbaigtas gramatiškai. Buvo atskirta ir kita rūšis, kurioje pasirodė, jog šalutiniai dėmenys gramatiškai nėra būtini pagrindinio dėmens žodžiams, kad ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens silpnesnis.

Iš straipsnio akivaizdus dar vienas autoriaus nepasakomas dalykas: stipresnis ar silpnesnis šalutinio dėmens ryšys su pagrindiniu yra susijęs su šalutinių dėmenų rūšimis. Pirmojo tipo prijungiamojo sakinio dėmenis Ambrazas pavadino funkcinio prijungimo sakiniais, o antrojo tipo prijungiamąjį sakinį vadino semantinio prijungimo sakiniu. Tas sakinių skirstymas yra išdėstytas Ambrazo akademinės sintaksės užrašuose 1972 m. antrame gramatikos tome ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.

Pasirodė, kad V. Ambrazo prijungiamųjų sakinių skirstymas teoriškai tvirtai pamatuotas, bet skirstymas į „funkcinis“ ir „semantinis“ apima tik tokius sakinius, kur yra vienas pagrindinis ir vienas šalutinis dėmuo. Tačiau mūsų kalboje yra tokių sakinių, kurie turi kelis ar daugiau šalutinius dėmenis.

1976 metų gramatikoje skirstymas buvo papildytas (atskirai aptarti prijungiamieji sakiniai, kur yra ne vienas šalutinis dėmuo).

Vitas Labutis sintaksės vadovėlyje, sekdamas Ambrazu, pateikė savitą ir gana painią prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Analizė parodė, kad Labutis rėmėsi rusų sintaksininkės Belošakovos klasifikacija.

Kai yra vienas šalutinis sakinys, skiriamos tokios jo rūšys:

Aiškinamo prijungimo: „Jis norėjo išgirsti, ką Kalėdų naktį šneka arkliai.“
Nusakomo prijungimo: „Šulinys buvo toks gilus, kad jo dugno nebuvo matyti.“
Pažymimojo prijungimo: „koks kirtėjas, toks ir kirvis.“
Semantinio prijungimo laiko: „Kai darbininkai keliasi kulti, motina keliasi pusryčių virti.“
Semantinio prijungimo vietos: „Kur kraujas tiško, ten rožė pražydo.“
Semantinio prijungimo būdo: „Klausė pilis upelio čiurlenimo, kaip klauso vyras mažo vaiko.“
Semantinio prijungimo priežasties: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“
Semantinio prijungimo sąlygos: „Šile būna tylu ir ramu, jei vėjo nebūna.“
Semantinio prijungimo nuolaidos: „Nors aš mergausiu, tu kitos negausi.“
Semantinio prijungimo tikslo: „Ėmė kasinėti griovelius, kad vanduo greičiau nutekėtų.“
Semantinio prijungimo pridurtiniai: „Svainis dėvėjo skrybėlę, kas jam labai netiko.“

Semantinio prijungimo pridurtiniai sakiniai dar skirstomi į:

• tiesioginio prijungimo sakinius – tai tokie, kur šalutiniai dėmenys tiesiogiai prijungiami prie pagrindinio: „Kai du ožiai ant liepto susitinka, į vandenį įkrinta tas, kurio ragai kliba.“

• laipsniškojo prijungimo – kai šalutinis dėmuo jungiamas ne prie pagrindinio, o prie šalutinio dėmens: „Paklausykite manęs senio, kurio klausė seniai, kai aš jaunas buvau.“

• kombinuotojo prijungimo – kai yra ir tiesioginis, ir laipsniškas prijungimas; „Kaip žvejai paskui suvokė, kaip jie buvo apgauti, tai privertė pirkėją prisipažinti, už kiek jis yra žuvis pardavęs.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

Šios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir, nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Jonas Jablonskis

Apie Joną Jablonskį norėtųsi pradėti B. Sruogos žodžiais, kurie labai aiškiai nusako tikrąjį Jono Jablonskio pašaukimą, nes turbūt daugelis žinome, kad Jonas Jablonskis vadinamas lietuvių kalbos tėvu. „Jablonskis nėra mokslo žmogus, jis logaritmų tablytėlėmis neskaičiuoja, kiek kurioj kalboj c kaitaliojasi su t ir d ar kuria kita kombinacija. Bet Jablonskis sako: taip žmonės sako. Ir tas jo pasakymas toks pilnas. Ir kiekvienas jo žodis – toks gyvas, kaip gimsta jis pirmapradės nekaltybės širdyje. Tas senukas yra toks jaunas, toks gyvas žmogus”. Iš tiesų Jonas Jablonskis skyrėsi nuo kitų kalbininkų, kurie skraidė kalbos mokslo padangėmis ir stengėsi atskleisti tūkstančius kalbos paslapčių. Jonas Jablonskis rūpinosi, kad jo gimtoji kalba būtų švari, kad jos neterštu svetimų vėjų atneštos piktžolės.

Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872-1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881-85 ir 1888 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto Jonas Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie kokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai Jonas Jablonskis išvydo tik Maskvos universitete. Po mokslų jis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. Jablonskis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Jis buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas.

J. Jablonskis daugiausia nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui ir ugdymui. Savo kalbinę veiklą pradėjęs XIX a. pabaigoje, kai aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu formavosi bendrinė kalba, jis daug prisidėjo prie bendrinės kalbos tobulinimo, taisė įvairių raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius kalbos kultūros klausimais, 1899 m. pasirodė Jono Jablonskio ir Petro Avižonio (lietuvių gydytojas, domėjęsis lietuvių kalbos problemomis, artimai bendravęs su Jablonskiu) parengta „Lietuviška gramatikėlė“. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinama „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje išdėstyta lietuvių bendrinės kalbos norminimo programa, galutinai įtvirtinta aukštaičių kauniškių tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas. Šios gramatikos prakalboje Jonas Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslams, reikia būti atsargiam… Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“. Bendrinės kalbos kūrimą Jonas Jablonskis suvokė taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebe vartojami“, vadinasi, Jonas Jablonskis įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės ir vis nuo jos tolstanti su savo dėsniais kalbinė sistema.

1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleidžiama „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri buvo skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje (skardusis ir duslusis priebalsiai, intarpas, linksnių pavadinimai, vienaskaita, daugiskaita, linksniuotė, laikų ir nuosakų pavadinimai, sakinio dalių – veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys – pavadinimai, pagrindinis ir šalutinis sakinys, kablelis, klaustukas. šauktukas ir t.t.).

Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi Jablonskio sintaksės darbai: „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.). Šį darbą rašant Jablonskiu talkino J. Balčikonis, K. Būga, J. Šlapelis (lietuvių kalbininkas ir kultūros veikėjas). Jie prisidėjo prie medžiagos rinkimo ir vadovėlio rašybos (ypač ryški K. Būgos įtaka vadovėlio rašybai, nes sekdamas K. Būga po lūpinių p, b, m, v Jablonskio visur rašė j, pvz., bjaurus, gnybja, senobjų, davjau ir t.t.). Šiuo veikalu jis padarė pradžią iki tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mokslui. „Linksniai ir prielinksniai“ išleidžiami 1928 m. Kadangi šis veikalas taip pat buvo daugiau praktinio, o ne mokslinio pobūdžio, kaip sakė pats Jablonskio, jis buvo skirtas pirmiausia laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms bei kalbos mokytojams, todėl jame buvo atsisakyta mėginimo lietuvių kalbos sintaksės dalykus gretinti su giminiškų kalbų analogiškais pavyzdžiais, nes toks gretinimas bendrinės kalbos normai nieko neduoda. Pavyzdžiai šiame darbe pateikiami ne tik iš bendrinės kalbos, bet ir iš įvairių tarmių, taip pat K. Donelaičio, A. Baranausko, V. Krėvės, J. Biliūno, A. Vienuolio kūrinių, A. Šleicherio ir A. Leskyno tautosakos rinkinių, taip pat iš periodikos; pasitaiko vienas kitas pavyzdys iš senųjų lietuvių kalbos raštų.

Nuo 1890 metų „Varpe“ ir kituose leidiniuose J. Jablonskio skelbė kalbos kultūros straipsnius, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“ (apie 150). Jis apvalė bendrinę kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tačiau buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo reikalingi ir kuriems nebuvo pakaitų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene ir t.t., Jablonskio rašė: „Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus… reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti… Susipraskime.“ Jis įdiegė daug iš liaudies kalbos paimtų ir savo paties sudarytų naujadarų: apyskaita, atvirukas, daugiklis, degtukas, deguonis, įspūdis, kaina, pažanga, pieštukas, teismas, vadovėlis, vaizduotė, praeitis, pirmadienis-sekmadienis, šviesuolis ir t.t.

Reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis yra nusipelnęs Lietuvių dialektologijai. Jis nepaliko didelių darbų, bet nuolat rinko įvairių tarmių žodžius, nurodydamas savo pastabas ir svarstymus. Savo gramatikose ir sintaksės darbuose pateikdavo jau apibendrintą medžiagą. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę (Alsėdžiai – Plungės raj., Žemaičių Kalvarija, Plateliai). Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą jis sakė: „aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro“. Išgirdo: „ons tuoks suskis, ons piests et“.

Taip pat reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916 m.) ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918 m.), taip pat rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917 m.). J. Jablonskis buvo labai kuklus ir įvairiomis progomis mėgdavo pabrėžti, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpi tik kalbos praktikos dalykai: „Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina“. Tačiau rūpindamasis kalbos praktikos reikalais, jis padarė didelę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. O J. Balčikonio žodžiais tariant: „Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą