Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija. Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba. Suerdvinimas kaip [...]
Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis. Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra [...]
Remdamasis Vakarų tradicija, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai nustatančia šnekos ir rašto santykį, Saussure‘as pripažįsta raštui vien siaurą ir išvestinę funkciją. Siaurą, nes raštas yra tik vienas iš daugelio būdų, kuriais įvykiai gali pasirodyti kalboje, o jos esmė, kaip, atrodo, liudija faktai, visada gali išlikti gryna, be jokio santykio su raštu. Jis aprašo tam [...]
Komentarai