Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare prie Smilgių – 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja gimė inteligentų bajorų šeimoje, kurioje iš mažumės buvo įdiegtas tolerantiškas ir demokratiškas požiūris į pasaulį ir kitus žmones.

Vaikų auklėjimu ir mokymu šeimoje rūpinosi tėvas – jiems buvo samdomi namų mokytojai. Gabrielę dvejus metus (1866-68 m.) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis, likęs G. Petkevičaitės – Bitės atmintyje iki pat jos mirties. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, kurią baigus įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. Mokslus vainikavo namų mokytojos diplomas. Per mokslo metus Gabrielė pasižymėjo kaip valinga ir stropi mokinė. Ypač jai sekėsi matematika. Ji troško toliau studijuoti universitete, bet tėvas tam nepritarė, tad grįžusi namo ji slapta ėmė mokyti mergaites, slaugė ligonius, suorganizavo net lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

Mokslo troškulį Gabrielė malšino bitininkystės mokslu, netgi parašė knygelę apie bites. Tačiau į literatūrą atėjo po to, kai jai į rankas pateko pirmas „Varpo“ numeris. Nuo tada gimė noras pagerinti žmonių būtį. Gabrielė pradėjo rašyti į „Varpą“, mokė lietuvių jaunimą, šelpė „Žiburėlio“ mokyklą ir rūpinosi knygų leidyba.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta, kur burdavosi lietuvių inteligentai ir studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

1894 m. periodinėje spaudoje Bitės slapyvardžiu imta skelbti grožinė kūryba. Pirmasis rašytojos kūrinys – apysaka „Vilkienė“ buvo išspausdintas „Varpe“. Ilgą laiką Gabrielė Petkevičaitė savo veiklą siejo su „Varpu“. Po Kudirkos ji tapo vyriausia redaktore. Režisavo ir mecenavo viešą lietuvių spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899 m.).

Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

Bitė mėgo savo apysakas vadinti paveikslėliais arba fotografijomis. Ji pasakoja pirmu asmeniu, siekia publicistiškumo (priešingai Žemaitei). Dažna jos apysaka primena publicistinį vaizdelį ar straipsnelį. Ji nesigilina į atskirą konfliktą, tik kelia mintį. Nuo kitų realizmo atstovių Bitė išsiskiria aktualijų svarstymu. Žemaitė svarstymų vengė, apsiribojo rodymu. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė laikoma intelektualinės prozos pagrindėja.

XX a. pradžia buvo jos kaip publicistės aukso amžius. Gyvendama Vilniuje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistikoje svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas. Taip pat priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei. Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Dar viena veiklos sritis buvo Moterų judėjimas. 1907 m. Bitė pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime (Žemaitė jame irgi dalyvavo).

Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.

Kūryboje Petkevičaitė pasisakė prieš modernizmą. Ji gerai įvertino Lindės Dobilo romaną „Blūdas“ už valstietijos dvasios atskleidimą.

Prasidėjus karui rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia ji toliau mokė kaimo vaikus ir įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Kad būtų naudinga žmonėms, ji baigė medicinos felčerių kursus Panevėžyje ir gydė kaimo žmones. Be to, rašė „Karo metų dienoraštį“. Reiktų paminėti, kad dienoraštinį rašymą pirmoji įvedė Šatrijos Ragana, vėliau tęsė S. Geda, J. Mekas.

1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Be minėtų kūrinių Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.).

Pablogėjus sveikatai nutraukė darbą mokykloje, bet tęsė mokymus namuose. Tuo metu rašė romaną „Ad astra“, kuris buvo išleistas 1933 metais ir atsiminimų knygą „Iš mūsų kovų ir vargų“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)

Leonardas Gutauskas (tęsinys)

Poezijoje reikšmingas Perkūno įvaizdis. Poeto eilėse jis svarbus savo žengimo į žemę prasme. Perkūnas sakmėse vaizduotas dailus, augalotas, barzdotas vyras su žaibų ar liepsnų vainiku ant galvos. Šis Perkūno ženklas minimas knygoje „Dangaus kalvis – Perkūnas“.

Dar vienas įvaizdis – vėjas. Jis sutinkamas eilėraštyje „Vėjo pokštai“ ir kituose. Vėjas tautosakoje buvo laikomas viską žinantis, viską galintis ir pažįstantis dangaus ir žemės kelius. L. Gutausko poezijoje vėjas  – tai vaikas, krečiantis pokštus, kartais linksmas, kartais pikčiurna, o retkarčiais ir išdykėlis. Pasaulio harmonija suardoma, kai įsiveržia tamsios, visa suardančios pasaulio jėgos. Svarbiausias poezijoje – kosmologinis pasaulio modelis (eil. „Laikrodžio gaidys“). Filosofinė pasaulio samprata teigia, jog visata neturinti nei pradžios, nei pabaigos, yra tik laikas ir amžinas judėjimas. Taigi, turint galvoje, kad L. Gutausko poezija yra skirta vaikui, ji vis gi yra sudėtinga.

Sigitas Geda. Sigitas Geda taip pat atkartoja tautos motyvus.

Užmigę žirgeliai

Balti vyšnių sodeliai,
Po tom vyšniom žirgeliai,
Daug žirgelių, daug šyvųjų
Miega visą vasarėlę.

Nei sninga, nei lyja,
Žirgeliai, žirgeliai…
Po žalius laukelius
Dvi boružės vaikšto.

Geltoniausios gėlės –
Bijūnai siūbuoja,
Devynetas saulių
Varinėja dangų.

Žydri ežerėliai
Ir akmenėliai –
Gana jums miegoti,
Šyvieji žirgeliai.

Ateikit, broleliai,
Prikelkit žirgelius
Ir gėleles,
Ir akmenėlius.

„Užmigę žirgeliai“ – pirmasis kūrinys, įvardytas kaip netradicinis. Jis vienas pirmųjų vaiko pasaulį sulygina su suaugusiųjų pasauliu. Iš tautosakos Geda perėmė liaudies dainų priedainius, taip pat pasakų bei sakmių poetinius ypatumus. Sigito Gedos poezija remiasi mitiniais pasaulio kūrimo dėsniais. Jo eilėraštyje atsiveria pasaulis, sukurtas iš pirminio chaoso. Gyvybė jame randama dar tik vandenyje, dar nėra žmogaus, o poetas – lyg Dievas kuria šį pasaulį. Jo poezijoje galima viskas, viskas apverčiama aukštyn kojom, net ir alogizmai poezijoje virsta metaforomis.

Gedos poezijos pasaulis labai šviesus, lipdomas iš būtų ir nebūtų dalykų. Gyvybės atsiradimą simbolizuoja augantis medis. Pasaulio medžio įvaizdis simbolizuoja žmonijos pradžią. Jo poezija išauga iš archajinių Advento, Kalėdų dainų ir žaidimų. Nors ir chaotiškam pasauliui būdinga harmonija. Labai svarbus lyrinis subjektas – berniukas – baltasis niekas, kuris gali būti nematomas ir gali būti viskuo. Jam paklūsta dangaus ir žemės gaivalai. Berniukas – tai mitinis herojus. Jis yra amžinas, negalintis pranykti, jis yra viską tvarkantysis kosmoso veikėjas. Kitas lyrinis subjektas – peliukas Mikas, kuris kovojo su realistiniais dalykais. Dar minėtina ir baltoji varnelė, kuri turi magiškų galių, į vaiko pasaulį neša stebuklą, padeda pasveikti. Ji simbolizuoja išsiilgtą gerumą.

Poezijoje žaidžiama žodžiais, garsais, spalvomis. Nuostata – vyraujanti lyrinio subjekto būsena. Sigitas Geda įtvirtino eilėraštį, kurio pagrindas  – paradokso poetika.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Kaip sąveikauja žanrai?

Jauna literatūra – tai literatūra, kuri į savaiminės raidos etapą įžengė XIX amžiaus antroje pusėje. Savaiminis raidos etapas – kai literatūros neveikia jokie „išraiškingi“ dalykai, įtakos: tautosaka, ar lenkų kultūra, tarmės. Lietuvių literatūra kuriama tarmiškai iki XIX a. Nuo XX a. „išeinama“ į bendrine kalba rašomą literatūrą. Pradininku laikomas Maironis. Jaunoji literatūra išgyvena labai sudėtingus žanrų sąveikos reiškinius. Bendriausiais bruožais paėmus, žanrų sąveika (kontaminacija) yra modernaus meno bruožas, arba mąstymo keliomis kryptimis rezultatas, kalbėjimo herojui intonacijos išraiška, toks reiškinys kitų patirtyje reiškė visiškai naują epochą, tačiau žanrų kontaminacija literatūros patirtyje būna natūrali arba paskubinta (forsuota). Natūrali žanrų kontaminacija vyko tose literatūrose, kuriose jau buvo išgyventas žanrų išsigryninimo tarpsnis.

Tolesnis žingsnis po meninės formos gryninimo būna tos formos paneigimas, griovimas, skirtas sukurti naujam saviraiškos būdui: tai yra naudinga apskritai visam  menui. Iš pradžių tarsi susikuriama tradicija, po to ji griaunama, kad būtų sukurta nauja. Iš tikrųjų žanrų sunkėjimas buvo natūralus vakarų Europos literatūroms ir Amerikos literatūroms, kur suspėta natūraliai išsemti, išgyventi visas žanrų, patetikos tendencijas.

Ką reiškė žanrų sąveikos jaunoms literatūroms? Tokios literatūros, išėjusioms iš kultūrinės įtakos zonos, turėjo susikurti patikimus teorinius parametrus, matmenis (žanrų modelius, rūšis), kuriose galėtų jaustis ir išmėginti įvairius raiškos būdus. Taigi, jaunose literatūrose klasikinė žanro sąvoka, jos taikymas turėjo logišką konstravimo galią, įrėmino mąstymo eigą, nustatė tinkamą išraiškos būdą. Būtina pastebėti, kad ir modernumo literatūros teorija visiškai nepameta vienijamos žanro funkcijos. Konkrečiuose kūriniuose, net ir labai moderniuose, pagrindinės žanrų ribos lieka. Tik tos ribos tartum pasitraukia iš griežtos regimybės, iš matomų dalykų į potekstę. Sakoma, kad iš žanrinio teiginio pereinama į žanrinę interpretaciją. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad Marcinkevičiaus „Mažvydas“ – giesmių drama, mes numanome ne tik veikalo atitikimą scenai (sceninis kūrinys), bet ir suvokiame semantikos intonavimą – giesmių drama (kažkas apdainuojama, išaukštinama). Kaip pavyzdį galima pateikti ir Sigito Gedos kūrybą, kuri vadinama pusiau eilėraščiais, pusiau poemomis, arba Granausko „Gyvenimą po klevu“, kuris taip pat vadintas ir apysaka, ir romanu.

Pabaigai galima reziumuoti, kad moderniose literatūrose žanro kontūrai laužomi, bet neišnyksta. Literatūros kūrinio priklausomumas konkrečiam žanrui jau nebevaidina svarbios rolės literatūros raidoje, t.y., iš žanrų poetikos nebegalime nustatyti, kur link juda literatūros tendencijos. Todėl jungiantis kelių žanrų bruožams, ta grynoji žanrų klasifikacija tampa nebeįmanoma; literatūros tyrinėtojai siūlo nustoti klasifikuoti šiuolaikinius literatūros kūrinius žanrais ir kalbėti tik apie bazinius stilius: lyrinį, epinį, draminį. Kaip tik jie kūrinyje persipina ir išreiškia natūralų žmogaus santykį su pasauliu ir žmogumi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

(NE)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis

Literatūros kritikai ir mokslininkai daug analizavę įvairių autorių, tačiau A. Maldonis tarsi lieka užmaršty, nors jo kūrybos temos turi išliekamąją vertę, yra aktualios ir mūsų dienomis. Turtingą monografiją išleido A. Sventickas, kurioje atskleidė A. Maldonio kūrybos ir kasdienybės sąlytį, dialektikos įtaigą ir psichologizmo jėgą, teigiamai yra atsiliepęs apie draugą bendradarbis A. Baltakis, straipsnių rašę V. Kubilius knygoje „XX amžiaus Lietuvių poetai“, D. Sauka, V. Areška, V. Daujotytė, K. Nastopka, P. Bražėnas, kitos kartos poetas S. Geda. Tačiau daugelis jų prisipažįsta, kad A. Maldonis – savito žodžio ir vaizdo poetas, ir dėl to sudėtinga akivaizdžiau atskleisti jo poetinį žodį.

Nors daugeliu aspektų A. Maldonio lyrika jau yra tyrinėta ir aprašyta, tačiau būties, lemties problematika mažai išryškinta. Būties, lemties, likimo, jo prasmės, svarbos temas Maldonis itin subtiliai gvildena rinkiniuose „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė.

Vienas svarbiausių A. Maldonio kūrybos motyvų – meditacijos apie žmogaus buvimą, etiniai svarstymai apie egzistencijos ritmą ir tėkmę bei būties prasmės paieškos buityje. Daugiau ar mažiau tai lemties refleksijos, ryškios ir 8-9 dešimtmečio poezijos rinkiniuose „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė“. Rinkiniai parašyti skirtingais dešimtmečiais, todėl yra šiek tiek kitokio braižo. „Rytą vakarą“ gausu susitvardymo, rimties akimirkų, „Rugiaveidėje“ jau randasi šiurkštesnės meninio vaizdo, aštresnio tono paieškos. Bet visgi, abiems „būdingos poetinės intonacijos, kurios svyruoja nuo santūraus melodingumo iki ritminio proziškumo.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba